Pokario kovos – ūkininkų kraujas laistė žemę

Tarybiniu laikotarpiu spauda turėjo įvairių uždavinių. Be to, vykdydavo ne tik Komunistų partijos, bet ir specialiųjų tarnybų nurodymus. Vienas iš svarbiausių tarybinės propagandos barų buvo nukreiptas į tai, kad parodytų, jog nebuvo jokios pokario kovos už laisvę. Kryptingai buvo formuojama nuomonė, kad miškuose buvo tik „banditai“ – plėšikai ir žudikai, susitepę krauju, ir tie, kas tarnavo fašistinės Vokietijos, kuri buvo okupavusi Lietuvą, valdžiai. Ir vis dėlto partizaninis karas buvo. Yra likę pakankamai įrodymų, kuriuos gali prisiminti ir jaunoji anykštėnų karta.

Spauda pliekė „banditus“

Žurnalistas Vidmantas Šmigelskas, tyrinėjęs medžiagą apie KGB veiklą Anykščių rajone, tarp KGB medžiagų Lietuvos ypatingajame archyve atrado tris „Kolektyvinio darbo” žurnalistų apybraižas – Klemenso Kairiūkščio „Žygio dienos”, Stasio Vinciūno „Širdies balsas liepė” ir Laimio Vaitonio „Dirvonų brolį įbauginti sunku”. Šie spausdinimo mašinėle rinkti tekstai taisyti parkeriu, kas nubraukta, kas prirašyta. „Visi trys straipsniai „antinacionalistiniai”, juose pliekiami „pokario banditai”. Todėl nesupratau, kodėl jie rūpėjo KGB. Viską paaiškino papulkininkis A. Žala 1987 m. savo veiklos plane: „Kontrapropagandos tikslu kartu su rajoninio laikraščio „Kolektyvinis darbas” žurnalistu parengti straipsnį apie vienos iš Anykščių rajone veikusios ginkluotų nacionalistų gaujos narių piktadarystes.”„Kad naktų rimties nedraskytų nacionalistinių banditų šūvių prapliūpos…” – KGB nurodymu parašė žurnalistas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, 16-osios lietuviškosios divizijos karys K. Kairiūkštis. O „kagėbisto” ranka į karo veterano tekstą dar įterpė „buržuazinių”(nacionalistinių banditų). Kad per mažai „banditams” nepasirodytų…“,- pasakoja V.Šmigelskas.

Keturi veiksniai, skatinę eiti į mišką

Kodėl ir kaip vyko pokario kovos, pasakoja istorikas Gintaras Vaičiūnas, atlikęs tyrimus ir renkantis medžiagą apie prieškario ir pokario Anykščius. Pateikiame jo surinktą medžiagą „Partizaninio karo priežastys ir jo statistika Anykščių krašte“.

„Istorikų nuomone, buvo keturi pagrindiniai veiksniai, skatinę lietuvius išeiti partizanauti: tai pirmosios bolševikų okupacijos patirtis, nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais, Vakarų intervencijos viltis ir patriotizmas. Vieni veiksniai buvo svarbesni vieniems, kiti kitiems, tačiau visi šie veiksniai skatino trauktis į miškus masiškai ir tapti partizanais. Tos pačios arba panašios priežastys skatino ir mūsų kraštiečius įsijungti į partizaninį judėjimą. Partizanų dalia buvo nepaprastai sunki. Jie nepajėgė stoti į atvirą kovą su perdėm galingu priešu, bet jautė pareigą tęsti priešinimąsi, kol Vakarai privers Rusiją išvesti savo kariuomenę. Partizanai kovojo su priešu, kuris ne tik niekino žuvusiųjų lavonus, bet ir bausdavo, tremdavo jų šeimas. Kovos vyko partizanams nepalankiomis gamtos ir geopolitinėmis sąlygomis. Nebuvo nei kalnų, nei pakankamai didelių miškų ar pelkių, kur jie galėtų saugiau slėptis, nei kaimyninių šalių, į kurias galėtų pasitraukti laikinam poilsiui. Be to, klasta ir išdavikų verbavimas greitai tapo Rusijos saugumo organų pagrindiniu kovos būdu. Dėl nesibaigiančių pavojų partizanai turėjo prisitaikyti prie „gyvenimo po žeme”, to dvasią ir kūną alinančio slapstymosi bunkeriuose ir naktinių žygių. Ir daugelis nepalūžo, priešo apsupti susisprogdindavo granata ar nusišaudavo paskutiniu šoviniu, kad neišduotų kovos draugų ar šeimos narių.

Anykščių apskritį kaip administracinį vienetą sovietų valdžia suformavo 1947 m., 1950 metais Anykščių apskritis pavadinta Anykščių rajonu. Anykščių apskritis (rajonas) suformuotas sujungus 8 valsčius; Anykščių, Debeikių, Kavarsko, Kurklių, Skiemonių, Svėdasų, Troškūnų ir Viešintų, bei dalį Raguvos, Subačiaus, Šimonių, Vyžuonų, Leliūnų, Žemaitkiemio bei kitų gretimų valsčių apylinkių. Aktyviausiai partizanai mūsų rajono teritorijoje veikė Svėdasų, Troškūnų, Kavarsko, Kurklių, Anykščių valsčiuose mažiausias aktyvumas buvo Viešintų valsčiuje. 1944 m. rudenį Lietuvoje prasidėjęs masiškas partizaninis sąjūdis savo aktyvumo viršūnę pasiekė 1945 m. pavasarį, kai Lietuvos miškuose būriavosi apie 30 000 partizanų. Anykščių rajono teritorijoje tuo metu veikė apie 600 laisvės kovotojų. Naudojantis archyviniais dokumentais ir liudininkų atsiminimais šio straipsnio autoriui pavyko nustatyti 751 žuvusio mūsų rajone partizano vardą, pavardę, priklausomybę partizanų daliniui ir žūties vietą, tai pat 32 okupantų nužudytus partizanų ryšininkus bei rėmėjus ir 505 žuvusius civilius, iš kurių buvo 73 be ginklo slapstęsi jaunuoliai, 30 žmonių – Rusijos vidaus kariuomenės (NKVD) baudžiamųjų akcijų metų 1944 m. gruodžio mėnesį nužudyti civiliai gyventojai., likusių 358 žuvusių civilių žuvimo aplinkybės daugeliu atvejų nėra aiškios. Dalis iš jų buvo partizanų likviduoti priešo informatoriai bei agentai, tarp jų buvo ir klaidingo partizanų sprendimo, plėšikų bei keršto aukų. Anykščių rajono partizanai nukovė 189 sovietinius aktyvistus bei apie 40 Rusijos armijos kariškių, iš jų 7 karininkus”,- pasakoja G.Vaičiūnas.

Dauguma partizanų – jauni vyrai iš ūkininkų šeimų

„Absoliučią daugumą Lietuvos partizanų sudarė jauni iki 25 metų nevedę vyrai iš ūkininkų šeimų. Iš Anykščių krašte 751 žuvusio laisvės kovotojo 10 buvo karininkai, bet dauguma iš jų turėjo tik Lietuvos kariuomenės atsargos leitenanto laipsnį,12 mokytojų, 8 studentai, 26 Lietuvos kariuomenės puskarininkiai, Anykščių krašte veikusių partizanų būrių branduolį bei vadovybę sudarė LK puskarininkiai ir šauliai. Beveik visi prieš išeidami į partizanų gretas gyveno kaime. Taigi toks mūsų krašto kovotojų kontingentas 10 metų priešinosi bei kovojo su patyrusiais, gerai ginkluotais, gausiais Rusijos vidaus kariuomenės daliniais, tai pat išmuštruotais čekistais operatyvininkais, jų agentūra (agentais ir informatoriais) bei ginkluotais vietinių koloborantų būriais (sovietiniais aktyvistais, skrebais). Jėgos buvo per daug nelygios 1944–1945 m. Lietuvoje slopinti lietuvių išsilaisvinimo judėjimo vienu metu buvo sutelkta iki dvidešimties NKVD kariuomenės pulkų, viename pulke buvo iki 2000 karių. Okupantų kariuomenės skaičius Lietuvoje 1945 m. siekė iki 40 000, neskaitant čekistų operatyvininkų ir skrebų, kurių buvo apie 20 000. NKVD kariuomenės pulkai vienoje vietoje užsibūdavo nuo kelių mėnesių iki kelerių metų – tai priklausė nuo pavaldumo ir skirtų užduočių. Tuo metu visi NKVD pulkai buvo pavaldūs trims valdyboms, kurias kontroliavo L.Berija. Panevėžyje buvo dislokuoti 3 žvalgybiniai PO-2 markės lėktuvai, kurie dažnai skraidė virš Šimonių bei Troškūnų miškų sekdami partizanus. Kai kuriuose keliuose pvz. einančio per Šimonių girią Šimonių-Svėdasų kelio pradėjo budėti tanketės, nes ant šio kelio partizanai dažnai suruošdavo pasalas. NKVD (vėliau pavadinta MVD) kariuomenės kariškiams tarnyba Lietuvoje buvo prilyginta frontinei – už vienerius metus buvo užskaitomi treji. Už pasižymėjimą kautynėse su partizanais buvo mokamos nuo 100 iki 500 rublių premijos, mokami padidinti dienpinigiai, pasižymėję enkavadistai buvo skatinami įvairiomis deficitinėmis prekėmis; laikrodžiais, kostiumais, batais ir kt., skrebams buvo nuo 1945 metu rudens mokamos algos iš pradžių 350-400 rublių per mėnesį, vėliau nuo 500 iki 600 rublių per mėnesį, už nukautus ar suimtus partizanus jiems buvo mokamos nuo 100 iki 200 rublių premijos, Rusijos saugumo agentams už išdavystę taip pat buvo mokamos premijos, už daugelio partizanų vadų galvas buvo paskirtos premijos. 1946 m. kovo 26 d. vidaus reikalų ministras Josifas Bartašiūnas pasirašė įsakymą Nr. 0026, kuriuo nurodė Lietuvos apskričių ir valsčių centruose įkurti 200 pastovių įgulų: 163 – vidaus kariuomenės ir 37 – pasieniečių, 163 MVD kariuomenės įgulos pagal karių skaičių buvo skirstomos į pulkų ir batalionų, kuopų ir būrių įgulas. Įgulos buvo įkurtos išskirsčius 4-ajai MVD ŠD priklausiusius šešis pulkus ir prie jų dar 3 pulkus iš kitų MVD divizijų. Būtent šios 4-osios NKVD (nuo 1946 m. MVD) divizijos kariškiai, pagarsėjo žiaurumu tremiant į Kazachstaną ir Vidurinę Aziją 1944 metais Krymo totorius, čečenus, ingušus, bei kitas Šiaurės Kaukazo tautas. Vadovaujantis ministro įsakymu mūsų rajono teritorijoje šios budelių divizijos pastovios įgulos dislokuotos; Anykščiuose ir Kavarske nepilnos kuopos be vieno būrio dydžio nuo 80 iki 100 karių, Debeikiuose, Troškūnuose, Viešintose bei Kurkliuose būrio dydžio nuo 25 iki 30 karių, prie okupantų kariuomenei talkininkavo vietiniai skrebų būriai, kurie buvo sukurti kiekviename valsčiuje, vieną būrį sudarė 30-40 žmonių. Vien tik mūsų rajono teritorijoje jungtines 4-os MVD divizijos ir skrebų pajėgas sudarė nuo 400 iki 500 žmonių, neskaičiuojant čekistų operatyvininkų, sovietinio partinio aktyvo atstovų, kurie taip pat buvo ginkluoti. Taigi bendras ginkluotų partizanų priešų skaičius mūsų rajone galėjo siekti iki 600-700 žmonių. Vykdant didesnes miškų krėtimo bei partizanų būrių apsupimo operacijas buvo siunčiamos papildamos MVD kariuomenės pajėgos iš gretimų rajonų bei miestų Tuo tarpų partizanų mūsų rajone 1946 m. galėjo būti ne daugiau kaip 150 kovotojų. Okupantai ir pirmaisiais partizaninio karo metais prieš partizanus galėjo pasiųsti tiek kariuomenės, kiek jiems tai atrodė reikalinga, tik tada NKVD kariuomenė nebuvo dislokuota pastoviomis įgulomis valsčiuose kaip 1946 m.”,- apie okupantų pajėgas rajone pasakoja G.Vaičiūnas.

Jėgos buvo nelygios

„Dėl tokio žymaus jėgų skirtumo ir nesant patyrimo, kaip kariauti su daug stipresniu priešu, 1945 m. žuvo daugiau partizanų, negu per likusius 7 partizaninio karo metus. Anykščių rajone 1945 metais žuvo 287 partizanai arba 38 procentai, žuvusių per visą partizaninio karo metą. Daugiausia laisvės kovotojų 1945 metais žuvo Svėdasų, Kurklių bei Anykščių valsčiuose. Kadangi partizanai tuo metu veikė gana atvirai, dienos metu bei dideliais būriais, okupantai pasinaudoję savo agentų informacija sunaikino ne vieną partizanų būrį. Daugiausia laisvės kovotojų mūsų rajone žuvo 1945 m. birželio 27-ąją Kurklių valsčiuje, ties Trakinių kaimu. Čia tuo metu buvo apsistoję LLA Laisvės rinktinės Alfonso Bagdono–Aro kuopos partizanai, Partizanai buvo apsupti. Už Trakinių miško palei Kauno-Zarasų plentą naktį išsidėstė daug rusų kariuomenės. Kairiajame Virintos krante, Trakinių kaimo kalvose bei žvyrduobėse, NKVD smogikai buvo surengę pasalą.

Rusams talkino vietiniai skrebai. Netikėtai užklupti ir nenorėdami stoti į atvirą mūšį vyrai traukėsi, išėjo į pamiškėje esantį plyną lauką priešais Juozapo Pilkos ir Simono Kuktos namus ir pakliuvo į kryžminę ugnį. Puldami rusai sudegino visą Maskoliškio kaimą (6 sodybas), prigludusį prie Virintos ir Trakinių kaimo bei miško, taip pat jau minėtas trakiniečių J.Pilkos ir S.Kuktos sodybas. Ties Trakiniu kaimu tuo metu žuvo 32 partizanai. Antros pagal aukų skaičių kautynės mūsų rajone įvyko 1945 m. vasario 9 dieną NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko kareiviai iš Panevėžio garnizono krėtė Juodgirio mišką. Pelkėtame miške su jais susikovė Antano Žilio – Žaibo bei Antano Slučkos – Šarūno būriai būriai, apsuptiems partizanams į pagalbą atvyko Antano Jogėlos – Ąžuolo ir Antano Juozukėno – Liūto būriai, bet ties Klaibūnų kaimu pateko į pasalą, žuvo 5 partizanai iš skubėjusių į pagalbą apsupties draugams, bei 17 partizanų iš Žaibo ir Šarūno būrių Juodgirio miške bei pamiškėse. Kautynių metu užsidegė 4 sodybos Klaibūnų kaime, žuvo vietinis gyventojas J.Stankelis. Kaip pasakojo to mūšio dalyviai bei vietiniai gyventojai, partizanai nukovė 20 savo priešų, nors archyviniuose dokumentuose nieko apie tai neužsimenama. Dar vienos kautynės, išsiskyrusios iš visų kitų aukų skaičiumi, įvyko Pasusienio kaime Kavarsko valsčiuje. Čia dėl išdavystės Susienos upelio slėnyje bei prie jo 1946 sausio 17 dieną žuvo 19 partizanų iš Petro Semėno – Jaguaro, Antano Jogėlos – Ąžuolo ir Antano Slučkos – Šarūno būrių. Tai buvo paskutinės didesnės kautynės, kai partizanai buvo apsupti didelėje grupėje. Po šių kautynių mūsų krašto partizanai pakeitė taktiką, pradėjo slapstytis nedideliais būriais bei stengėsi dienos metu, kuo rečiau rodytis kaimuose bei savo namuose, pagrindinis darbas buvo sutelktas į organizacinę veiklą, spaudos leidimą, partizanų ryšininkų tinklo kūrimą, partizanų būrių telkimą į apygardas ir atskirų partizanų dalinių formavimą bei vienijimą į apygardas”,- teigia G.Vaičiūnas.

Partizano dienoraštyje – kraujo aidas

„Kritiškiausių kovų dėl nepriklausomybės metu krauju tėvynę ginė ir ją saugojo daugiausia kaimo vaikai. Vienas iš tokių buvo svėdasietis partizanas Albinas Milčiukas –Tigras 3 metus praleidęs fronte, 4 partizanų gretose, daug kartu sužeistas, išduotas jaunystės draugo bei suimtas Anykščiuose 1949 lapkričio 20 d. nuteistas 25 m. lagerio, grįžęs iš tremties Lietuvoje buvo rusų saugumiečių toliau persekiojamas, vėl grįžo į tremties vietą atgal ten įsidarbino šachtininkų, žuvo šachtoje neaiškiomis aplinkybėmis. Partizanaudamas Tigras rašė dienoraštį, kuriame aprašyti ne tik kasdieniniai jo išgyvenimai, bei kovą už laisvę, bet ir dvasiniai apmąstymai, visas dienoraštis parašytas atskirų apsakymų forma.

Vienas iš apsakymų pavadintas „Siekiant laisvės“, jame paaiškinama kovos už laisvę esmė ir prasmė. Dienoraštis prasideda tokiais žodžiais „Kiekvienas blaiviai mąstantis Lietuvos pilietis mato ir supranta, kas ištiko mūsų mažą tautą po to, kai į mūsų žemę įsibrovė milijoninė armija puslaukinių, sužvėrėjusių bolševikų, kurie vos įžengę į Lietuvos kraštą neparodė lietuviams jokio, net mažiausio žmogiškumo. Gyva drama: nuo pirmųjų dienų kaimuose pilna bolševikų kareivių – enkavedistų. Lietuviai nestoja į bolševikinę armiją. Lietuvos jaunuoliai ieško kur gauti ginklų ir eina į miškus, kur susibūrę ginkluoti priešinasi žvėriškiems NKVD organams. Kiti dar lieka namie, nenorėdami palikti savo šeimos. Ateina kareiviai ir pamatę namie jauną vyrą, kartais net nepatikrinę jo dokumentų išsiveda į kiemą ir nušauna. (mūsų rajone 1944-1945 m. nužudyti 73 be ginklo nuo kariuomenės besislapstantys jaunuoliai, – autoriaus past. ). Dega sodybos, o gaisrų liepsnas palydi laukinis bolševikų kvatojimas. (Rusijos NKVD – MVD kariuomenė degino sodybas Troškūnų valsčiuje Milaikiškių, Petkūnų, Važdėlių, Maldaikių, Čiunkių kaimuose, Anykščių valsčiuje Butkiškių, Grumbinų, Niūronių kaimuose, Kurklių valsčiuje Trakinių, Užunvėžio, Maskoliškio kaimuose, Traupio apylinkėse Kalaibūnų kaime bei kitur, – autoriaus past.). Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę – mūsų tautą. Lietuvis nežino, kur dėtis. Mirtis, ašaros… Aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose…. Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui ? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją. O kur ginklai, kur šaudmenys? Jie įsigyjami visokiais būdais. Visa tai priklauso nuo meilės Tėvynei, nuo ryžto. Ar kiekvienas iš šių vyrų tikisi laimėti kovą? Ar gal tik sau pačiam siekia laisvės ? Apie tai jis mažiausiai galvoja. Jo širdyje – meilė Tėvynei, o kovai pakėlė niekuo nekaltų lietuvių kraujas, nekaltai į Sibirą tremiamų senelių ir vaikų ašaros. (p. istorijos mokslų daktaro E.Grunskio duomenimis, iš Anykščių rajono ištremta 1945-1953 m. ištremti 2807 žmonės, apie trečdalį iš jų sudarė partizanų, jų ryšininkų bei rėmėjų šeimos, dar apie 1300 Anykščių rajono gyventojų, daugiausia iš jų partizanų ryšininkų bei rėmėjų, buvo įkalinti lageriuose) Jeigu būčiau rašytojas, aš, be abejo, gražiau parašyčiau šį savo pasakojimą, tačiau, kita vertus, jei būčiau rašytojas, mano pasakojime būtų daug fantazijos, o dabar aš rašau tikrą tiesą. Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai. O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti . Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo. Tai dar būtų nieko, bet nereikia pamiršti, kad mane persekioja bolševikų gaujos ir todėl turiu nuolat dairytis. Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas, mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų. Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime. Geriau mirsime Lietuvos laukuose, bet azijatui-bolševikui nevergausime“. Partizaninio karo statistika, bei Lietuvos partizanų užrašyta ir išsakyta tiesa įrodo mūsų partizanų didvyriškumą”,- apie kovas pasakoja G.Vaičiūnas.