Apiplėšimas – vienas iš žiauriausių nusikaltimų, nes dažniausiai jo padariniai tragiški: sunkus kūno sužalojimas, dvasinė trauma, net mirtis. Plėšikų aukomis gali tapti ne tik pasiturintieji, bet ir senukai, ligoniai, neįgalieji, ne tik neturintys santaupų, bet ir vos galą su galu suduriantys – kartais užpuolikai apie savo aukas mažai žino. Noras turėti pinigų nustelbia ne tik logikos dėsnius, bet ir moralę. Kartais patys nusikaltėliai bendrininkams papasakoja apie nusižiūrėtą auką – turtingą žmogų. Jų nuomone, tereikia jį gerokai papurtyti ir ant stalo pasipils banknotai. Dažniausiai tokie nusikaltėlių informatoriai lieka šešėlyje.Tą akimirką, kai užpuola plėšikas, labai svarbu šaltakraujiškai įvertinti padėtį, žaibiškai reaguoti į aplinkybes. Apiplėšimas – vienas iš žiauriausių nusikaltimų, nes dažniausiai jo
padariniai tragiški: sunkus kūno sužalojimas, dvasinė trauma, net
mirtis. Plėšikų aukomis gali tapti ne tik pasiturintieji, bet ir
senukai, ligoniai, neįgalieji, ne tik neturintys santaupų, bet ir vos
galą su galu suduriantys – kartais užpuolikai apie savo aukas mažai
žino. Noras turėti pinigų nustelbia ne tik logikos dėsnius, bet ir
moralę. Kartais patys nusikaltėliai bendrininkams papasakoja apie
nusižiūrėtą auką – turtingą žmogų. Jų nuomone, tereikia jį gerokai
papurtyti ir ant stalo pasipils banknotai. Dažniausiai tokie
nusikaltėlių informatoriai lieka šešėlyje.Tą akimirką, kai užpuola
plėšikas, labai svarbu šaltakraujiškai įvertinti padėtį, žaibiškai
reaguoti į aplinkybes. Tokiais atvejais žmonės dažniausiai sutrinka,
išsigąsta, nežino, ką daryti. Net po nusikaltimo abejoja, ar verta
kreiptis į policiją, ar ji patikės, kad apiplėšė, ar ten niekas
neapšauks, ar, užuot padėję, nenugabens į blaivyklą ir panašiai. Taip
žmogus įsikala į galvą, kad neverta pradėti žygio norint atgauti
prarastas vertybes, papasakoti viską, kaip buvo. Dėl to dažnai įvykio
detales sužino šeimos nariai, artimieji, o ne policijos darbuotojai.
Taip nusikaltėlio veiksmai lieka nuslėpti ir sudaromos sąlygos jam
toliau plėšikauti.
Plėšikavimo būdai.
Jų yra daug ir įvairių. Štai „truktelėjimas“, kai plėšikas,
žaibiškai nutvėręs rankinuką ar kepurę, dingsta tarpuvartėje, kiemais
nubėga į kitą gatvę ar pagrobtą daiktą pakeliui perduoda bendrininkui,
laukiančiam sutartoje vietoje. Plėšikas taip vikriai pasislepia, kad
auka nespėja pamatyti nė jo veido. Užpulta auka dažniausiai šaukiasi
pagalbos: „Gelbėkite!“, „Padėkite!“, „Užpuolė!“, ir dažnai pagalbos iš
niekur nesulaukia. Tokiais atvejais aukai geriausia šaukti: „Gaisras!“,
nes tik taip galima labiau atkreipti aplinkinių dėmesį.
Kaip ir iš kur nusikaltėliai sužinojo apie Jus?
Dažniausiai
aukomis tampa pasiturintieji. Iš kur apie tai sužinoma, paaiškėja
pasklaidžius dienraščius. Todėl į svečius kvieskitės tik gerai
pažįstamus žmones. Kaip Jūs gyvenate, ką turite, nusikaltėliai
dažniausiai sužino ne tik iš Jūsų pačių, bet ir iš Jūsų artimųjų,
giminaičių, kaimynų, draugų, šeimos bičiulių. Pasakodami apie naujus
brangius daiktus, Jūs informuojate apie nemažą turtą, kuriuo atitinkami
asmenys tuoj pat susidomi ir tomis žiniomis pasinaudoja.
Ką daryti užpuolimo metu?
Plėšikai
dažniausiai slepia veidus, stengiasi nepalikti pėdsakų, dėvi kaukes,
mūvi pirštines ir paprastai atvyksta savo transportu. Užklupus tokiai
„karnavalinei“ grupei, svarbu nesutrikti. Įstatymai numato, kad žmogus
turi teisę gintis, net nužudydamas užpuoliką. Namuose ginklu gali tapti
ir kirvis, šakės bei kiti rakandai. Patartina, jei įmanoma, nakčiai išsukti elektros kamščius
arba nors lemputes. Tamsoje nusikaltėliams bus sunkiau orientuotis.
Duris galima užstatyti spinta, stalu, prie slenksčio padėti aukštyn
apverstą kėdę. Jei žinote, kad negalėsite pasipriešinti ar prisišaukti
pagalbos, bandykite slėptis, išbėkite iš namų. Visada atsiminkite: Jūsų
gyvybei pavojus. Saugokite ją, o ne materialines vertybes.
Bankomatai.
Jų pristatyta daugelyje miestų, jie taip pat tampa užpuolikų ir
plėšikų taikiniu. Todėl geriausia juos apsaugoti įrengiant apsaugines
užpuolimo signalizacijas su vaizdo kameromis. Taip būtų fiksuojamas ne
tik kiekvienas lankytojas, bet ir tai, kas vyksta greta bankomato. Tokia apsauga padeda nustatyti
nusikaltėlius. Kiekvienas iš jų turi braižą, stilių, metodą.
Pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, paprastai netrunka nustatyti, ar čia
lankytasi profesionalų, ar tik mėgėjų. Apie nusikaltėlius parašyta
nemažai knygų, sukurta filmų. Jie turtina nusikaltėlių patirtį. Neretai
tokie asmenys studijuoja kriminalistiką, neblogai išmano įstatymus, kriminalinės paieškos metodus, tad ir jų veiklos metodai vis tobulesni, braižas sudėtingesnis, rafinuotesnis.
Kaip „medžiojamos“ aukos?
Įvykus
užpuolimui, auka dažniausiai neprisimena, kaip atsidūrė nepažįstamoje
vietovėje, kada ir kaip buvo apiplėšta. Gali būti, kad aukai „padėjo“
atsitiktiniai draugai arba nepažįstamasis, pasisiūlęs pavežti. Labai
dažnai ant tokio kabliuko kimba atvykėliai arba pakeleivingas mašinas
stabdančios moterys ir merginos. Kartais veždamas pakeleivę vairuotojas
paslapčiomis ją apžiūri ir, matydamas ne vieną auksinį papuošalą ant
rankų ar kaklo, užpuola. Labai dažnai tai baigiasi ne tik apiplėšimu,
bet ir išprievartavimu ar net nužudymu.
Aukos
stebimos ir gatvėje. Iš elgesio, aprangos, kalbos užpuolikai nesunkiai
nustato, ar žmogus vietinis. Paprastai aukas stebi vadinamieji „žvejai“
– savotiškos plėšikų akys ir ausys. Jų užduotis – ne tik surasti auką,
bet ir įgyti jos pasitikėjimą, įvilioti į spąstus. Klaidžiais keliais
žmogus atviliojamas į landynę, nuošalią gatvę ar skersgatvį, apleistus,
negyvenamus namus, statybų aikšteles. Užpuolikų bendrininkės neretai
būna dailios merginos. Jos aukas medžioja restoranuose, kavinėse,
viešbučiuose, stotyse, skveruose, parkuose. Paprastai mergina po
linksmų vaišių kviečia auką į svečius pas save ar draugę arba tiesiog
prašo palydėti namo. Pakeliui prisistato „gerbėjai“, „chuliganai“ ir t.
t. Auka apiplėšiama, o mergina pabėga. Ir kitą dieną vėl leidžiasi į
paieškas, nes jos užduotis – į sutartą vietą, kur laukia bendrininkai,
atvesti naują auką. Aukų kartais tykoma ne tik nuošalesnėse vietose,
bet ir tualetuose, ypač moterų. Čia atimami rankinukai, auksiniai
žiedai, laikrodžiai, apyrankės, grandinėlės. Juk moterys mėgsta
puoštis. Tuo plėšikai ir naudojasi. Be abejo, tokios plėšikų padėjėjos
vardas visada išgalvotas, mergina visada ginasi savo „gerbėjų“ ar
„chuliganų“ nepažįstanti. Panašios situacijos kartojasi, kol pagaliau
jinai pakliūva kriminalinės policijos darbuotojams.
Įsidėmėkite kuo daugiau detalių!
O
susidūręs su nusikaltėliu žmogus neretai sutrinka ir pamiršta įsidėmėti
svarbias detales. Tačiau orientaciją, įvykio vertinimą lemia ir žmogaus
individualiosios savybės – charakteris, amžius, patirtis, pastabumas,
emocijos. Į kritinę padėtį patekęs žmogus daug ko nepastebi, nes viskas
vyksta žaibiškai. Todėl reikėtų įsidėmėti vieną taisyklę: kad ir kaip
nusikaltėlis maskuotųsi, yra nemažai ypatybių, kurių paslėpti arba
nepastebėti neįmanoma, pavyzdžiui, nusikaltėlio ūgis, sudėjimas,
gestai, eisena, balsas, kalba, iš kurios pusės užpuolikai pasirodė, kas
juos atvežė, kur dingo.
Būkite atidūs – spąstai!
Kartais žmonės užpuolami tarpuvartėse, kiemuose,
laiptinėse, net liftuose. Reikėtų įsidėmėti keletą taisyklių, kaip
elgtis tamsiu paros metu: visada stenkitės išvengti nuošalesnių vietų;
grįždami namo apsidairykite, ar niekas neseka iš paskos; jei įėjote į
neapšviestą laiptinę, būkite pasiruošę bet kokiam netikėtumui, visada
atminkite, kad galite būti užpultas net lifte, ypač jei namas netoli
kavinės, restorano, baro ar kitų pasilinksminimo vietų, kur renkasi
aštrių pojūčių mėgėjai, linkę čia pat uždarbiauti, kai pristinga pinigų.
Nemažai
aukų pakliūva į spąstus, kurie iš pirmo žvilgsnio, regis, neturi nieko
bendra su smurtu. Tarkim, keli vaikinai pasikviečia merginą į turistinį
žygį. Kompanija įsikuria apleistoje sodyboje ar miške, vartoja
svaigalus. Kuo baigsis išvyka – aišku.
Arba
kitas pavyzdys: mergina kviečiama pasiklausyti muzikos, pažiūrėti
filmų. Ir vėl alkoholis, narkotikai, filmai apie seksą, nudistų
žurnalai, pornografinės nuotraukos. Mergina nesąmoningai išprovokuoja
nusikaltimą. O apsvaigę nuo alkoholio „draugai“ neretai auką net
nužudo. Taigi išvyka į gamtą ar „laisvą plotą“ baigiasi ne visada
laimingai. Ką dėl to kaltinti? Atsakymas vienas: nebūtų aukos, nebūtų
ir nusikaltimo. Prievartaujama nuošaliose vietose, kur nėra žmonių,
todėl net šaukdamasi pagalbos, jos nesulauksi. Tad merginos, prieš
vykdamos į tokią kelionę ar žygį, turėtų susimąstyti, koks kelionės
tikslas, kur apsistos, ar galima pasitikėti draugais ar pažįstamais,
kurie bus šalia.
Beje,
naivioms merginoms spąstais gali tapti ir kavinės, restoranai, barai.
Neretai mergina nugirdoma prievarta, apsvaiginama narkotikais,
vaistais, paralyžiuojančiais valią, mažinančiais galimybę priešintis,
orientuotis aplinkoje.
Spąstais
tampa ir atkampios vietovės, statybų aikštelės, laivų prieplaukos,
skverai, parkai, rūsiai, sandėliai, vaikų darželių žaidimų aikštelės,
daugiabučių palėpės, liftai, neapšviestos gatvės, tarpuvartės,
laiptinės.
Reikėtų prisiminti ir dar vieną situaciją, kai „auka“ patenka į gudriai užmaskuotus tinklus ir atsiduria net užsienyje. Įvairios
„firmos“, „tarpininkai“ jaunoms merginoms siūlo darbą užsienyje,
didelius pinigus… O iš tikrųjų vilioja į sutenerių spąstus. Panašių
„firmų“ yra ir mūsų šalyje. Turbūt nereikia aiškinti, kas yra „žavios
palydovės“, padedančios trumpinti vienatvės valandas. Ištrūkti iš
tokios firmos nėra lengva ir paprasta, o dar sunkiau prognozuoti
situaciją, į kurią gali patekti mergina ar moteris, nutarusi per labai
trumpą laiką praturtėti, o paskui mesti šį „verslą“, išvažiuoti į
užsienį ir ten pradėti „kitą“ gyvenimą. Deja, tokios svajonės retai
išsipildo. Tik per didelius vargus pavyksta grįžti, be to, dažniausiai
sužalotai fiziškai ir moraliai. Seksualiniai nusikaltimai labai
traumuoja auką, pažeidžia psichiką. Jai gėda dėl šio įvykio. Policija
tokias paslaptis saugo. Be to, jei nukentėjusioji pageidauja, teismo
posėdžiai būna uždari.
Kaip pasipriešinti užpuolikams?
Auka
dažniausiai užpuolama netikėtai. Iš pradžių grasinama peiliu ar
pistoletu, stengiamasi apsvaiginti ar paveikti psichologiškai.
Prievartautojai, kaip ir kiti nusikaltėliai, bijo šviesos, žmonių,
triukšmo. Merginoms reikėtų nepamiršti, kad vienintelis jų ginklas –
balsas. Patekus į tokią situaciją reikia šauktis pagalbos, o ne tyliai
grumtis su užpuoliku. Jis vis tiek stipresnis fiziškai. Ir tik garsiai
šaukdamos galite išsigelbėti. Beje, tokiais atvejais ir pats užpuolikas
neretai sprunka, ypač jei pasirodo žmonių.
Mergina
gali būti užpuolama iš nugaros. Tokiu atveju stenkitės ištrūkti iš
užpuoliko gniaužtų, šaukite, spirkite į tarpkojį, kibkite į plaukus,
kąskite. Jei partrenkė ant žemės, susirieskite į kamuolį, draskykite
užpuolikui veidą. Tik nepasiduokite baimei. Ji pakerta jėgas ir valią
priešintis. Atminkite, kad po grumtynių lieka nusikaltimo pėdsakų: ant
Jūsų kūno, drabužių, po oda, ant žemės. Jei nesugebate priešintis, tai
nors meskite užpuolikui į akis žemių ar rankinuką, skėtį, laimėkite
nors menką akimirką atsiplėšti nuo užpuoliko, bėkite link žmonių, į
artimiausią namą ir šaukitės pagalbos.
Galimas
ir toks pasipriešinimo būdas: apsimesti lengvabūde moterimi ir
paaiškinti užpuolikui, kad sergate ir t. t. Tačiau taip suvaidinti gali
nebent šilto ir šalto mačiusi moteris, o ne jauna mergina. Pagaliau
užpuolikas nelabai patikės – dažniausiai jis būna apsvaigęs nuo
alkoholio ir tenori patenkinti savo aistrą.
Todėl
eidamos tamsia vieta apsidairykite, ar kas nesėlina iš paskos, ar kas
ne- prisiglaudęs prie medžio ar namo, ypač jei metas vėlyvas.
Pasitaiko, kad moteris ar merginas užpuola taksistai, nuvežę į mišką ar
toliau į priemiestį. Ypač pavojinga stabdyti automobilį vėlų metą,
naktį. Jei esate svečiuose, geriau telefonu išsikvieskite taksi,
nerizikuokite keliauti viena, be palydovo. Jei naktį važiuojate taksi ar
privačiu automobiliu, stebėkite kelią, ar tikrai veža į namus. Sėsdamos
į taksi, merginos turėtų įsidėmėti automobilio numerį, vairuotojo
veidą, mašinos spalvą. Sėstis geriau ant užpakalinės sėdynės. Atrodo,
smulkmena, bet verta dėmesio. Pusmetris, skiriantis nuo vairuotojo,
sukuria psichologinę erdvę, padeda geriau orientuotis, stebėti kelią.
Visas
situacijas išvardyti sunku. Kiekvienas nusikaltimas – kone atskira
istorija: veikiantys asmenys, laikas, vieta, priežastys, sąlygos, kitos
aplinkybės. Kur ir kaip galite būti užpulti, prognozuoti nelengva, tačiau dažniausiai tai būna nuošalios, neapšviestos vietos.
Policijos departamento interneto svetainėje gyventojai gali rasti daugiau informacijos apie tai, kaip apsisaugoti nuo plėšimų: http://www.policija.lt/index.php?id=19
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos informacija
