Politikai piktinasi, kad lietuviai per kovo 11-ąją siaubė Seinų krautuves. O aš – ne. Man tai įrodymas, kad mes – didvyriai

Politikai piktinasi, kad lietuviai per kovo 11-ąją siaubė Seinų krautuves. O aš – ne. Man tai įrodymas, kad mes – didvyriai.

Gerai pagalvojus, Lenkiją 1918 metais išgelbėjo tik tai, kad tada nebuvo tinkamų kainų. Kitu atveju, mes ne tik Seinų ir Vilniaus nebūtume atidavę, bet būtume pasiekę ir pačią Krokuvą ir krimtę sumuštinius ant Jogailos kapo.
Ir nereikia mums reguliarios kariuomenės su visokiais tankais. Duok tinkamas kainas, lietuvis su savo golfais, opeliais ir pasatais užims bet kurią šalį.

Žinoma, Tėvynę reikia mylėti ir ją ginti visomis išgalėmis. Šiuo atveju turiu pripažinti, kad nusidedu, labai nusidedu džiūgaudamas, kai išgirdau, kad Lenkija įveikė Lietuvos Seimą. Juokas juokais, bet Lenkija išties įveikė. Gal ne tiek pati Lenkija, kiek maisto kainos joje, tiesa, nemažą indėlį šioje kovoje įnešė ir patys lietuviai, kovodami prieš faterlandą kojomis.
Pamatę būrius tautiečių ir tuščias Lenkijos parduotuvių lentynas, mūsų politikai (ir juos kuruojantys prekybininkai) patyrė tiesiog mirtiną smūgį ir juos ištiko nervinis priepuolis – kaip drįsta tautiečiai išvežti pinigus iš taip gerai sustyguotos mokesčių, draudimų ir antkainių sistemos šalies? Ir kalbama ne apie pavienius išdavikus – jau 10 procentų lietuvių vyksta apsipirkinėti į Lenkiją. O jei atsidarytų Baltarusijos sienos, tai dar 20 procentų vyktų – kas bepirktų gražiuose prekybos centruose, kuriuos pastatė piliečiams?
Tokios tokelės. Atsižvelgdamas į susidariusią padėtį Seimas pritarė siūlymui, kad lengvatinis 5 procentų PVM tarifas būtų taikomas būtiniems maisto produktams – šviežiai atšaldytai mėsai ir šviežioms tvenkiniuose išaugintoms žuvims. Už tokią Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisą balsavo 69 Seimo nariai, prieš buvo 8, susilaikė 5 parlamentarai. Šį klausimą toliau svarstys Seimo komitetai, į Seimo plenarinių posėdžių salę jis turėtų sugrįžti gegužės 3 d. Kalbama, jog bus suformuotas visas „krepšelis“ būtinų produktų, kuriems taikys mažesnius mokesčius.
Politikai praregėjo ir pažymi, kad Vyriausybė turi skirti ypatingą dėmesį, kad, sumažinus PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams, maisto produktų kainomis nepiktnaudžiautų prekybos centrai ir maisto produktų gamintojai.
Dabar valdančiosios partijos prieš rinkimus į Seimą sumažinimą pateiks kaip rūpestį savo žmonėmis, tuo tarpu opozicijoje esančios partijos jau dabar burzda ir kalba apie populizmą ir žalą Lietuvos biudžetui. Savaime suprantama, kad kiekvienas politikierius norėtų prisisegti ant savo rinkiminio plakato šūkį „Tai aš sumažinau maisto kainas“.
O iš tikro mes turime dėkoti tik Lenkijai. Tai ji nugalėjo mūsų politikų ir prekybininkų neribotą godumą, juk Lietuvos gyventojas maistui turi išleisti vos ne pusę savo atlyginimo, o pienas kainuoja brangiau negu Dubajuje ir Didžiojoje Britanijoje.
Net tie, kurie nesidomi politika, turėtų suprasti, kad realūs pasikeitimai priklauso ne nuo politikų, o nuo visuomeninio veikimo. Būtume galėję dar dešimt metų stūgauti ir verkti, kad Lenkijoje kainos mažesnės, jei ne tie 10 procentų narsių lietuvių, kurie nusprendė veikti. Juk Lenkijoje visada kainos panašios buvo, bet tik po masinių žygių politikai atsibudo – reikia kažką daryti. Manau, kad tik toks pasipriešinimo valdžios savivalei modelis yra veiksmingas. Turime suprasti, kad jeigu valdžia tik kokiu nors būdu gali nepalengvinti mums gyvenimo, ji ir nepalengvins. Pokyčiai ateina tada, kai valdžia jau nebegali. Pagrindinė priežastis – Lietuvoje valdžia naudojama visų pirma tik sau, savo grupės interesams užtikrinti. Na, jeigu yra poreikis – dar su oponentais susidoroti. Kol kas neturime to kuriančio prado, kuris statytų valstybę. O tokią valdžią visuomenė turi kontroliuoti ir nesitaikstyti su jos nuolat didinamais mokesčiais, baudomis, biurokratizmu, reikalavimais ir t.t.