Kovo 8-ąją Anykščiuose, Menų centre, lankėsi Kovo 11-osios Akto signataras, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas, žurnalistas Česlovas Juršėnas. Renginio pradžioje galantiškas politikas anykštėnes pasveikino su Tarptautine moters diena ir visoms salėje buvusioms moterims padovanojo po rožę.
Anykštėnai svečio klausinėjo ir apie karą Ukrainoje, ir apie šių dienų Lietuvos politiką, ir apie Juozą Baltušį…
Jau kenčia ir Rusija
Atsakydamas į pirmąjį G. Šmigelskienės užduotą klausimą apie galimą Lietuvos įtraukimą į karą, Č.Juršėnas pirmiausia šyptelėjo: „Aš tikrai galvojau nusipirkti pas jus druskos.“ Paskui politikas dėstė: „Karas vyksta. Žūsta jauni, seni, vaikų daug žūsta. Jau vyksta tikras karas nuo vasario 24 dienos. Ukrainiečiai atsilaikė jau 12 dienų. 299 valandas (kai skaitysit šį tekstą, tikėkimės, Ukraina bus pasiekus naujų laiko rekordų – aut.past.) jau atsilaikė, nors buvo duotos 48 valandos. Neatidavė nė vieno didžiojo miesto. Iš 20-ies sričių centrų atiduotas tiktai vienas Chersonas ir tai jame nėra ramybės okupantams.Ukrainiečių pasiryžimas yra ir mums garantas. Jie atsilaikys, ir mes lengviau atsikvėpsim.
O jeigu visgi užsmaugs, jeigu sudaužys kaip Čečėnijos Grozną, kurį nušlavė nuo žemės paviršiaus? Tas galimybes jie turi, nes jie turi persvarą ore, jie gali bombarduoti. Gali iš karinių laivų apšaudyti ir gali sugriauti. Gali sunaikinti ir tuos pastatus, kur yra V.Zelenskis. Didvyris! Iš šimtų esamų ar buvusių prezidentų retas kuris nepasiduoda, lieka su žmonėmis, aiškinasi, dėsto. Kritikuoja ir patį amerikonų prezidentą. Bet, sakykim, smūgis – ir Kijevas nušluotas. Vyriausybinis centras, tarp kitko, aš tuose rūmuose esu buvęs, turi gerus požemius. Bet ir čia ne pabaiga. Rusai neturi galvoti, kad jeigu jie šitai padarys, tai jie laimės. Ne. Bus partizaninis karas visoje Ukrainos teritorijoje. Gerai jūsų laikraščiui pasakė Anykščių Garbės ambasadorius Ukrainoje Virginijus Strolia. Bus Afganistanas, ir ne menkesnis. Šitie partizanai bus geriau ginkluoti, geriau pasiruošę nei Afganistano kaimų žmonės… Net jeigu taip atsitiks, nebus gerai Rusijai. Koks Rusijos rezultatas? Rusija jau kenčia dėl šito karo, kenčia dėl to, kad yra žiaurios sankcijos. Žiaurus Rusijos baudimas iš Vakarų pusės. Ką gero padarė Maskva su šita agresija? Ogi sutelkė visą ukrainiečių tautą. Kai kalbu apie ukrainiečių tautą, omenyje turiu ne tik ukrainiečius, bet ir rusus, ir baltarusius, ir žydus. Gal tik vienas ar du veikėjėliai lyg ir buvo kryptelėję į Rusijos pusę. Sutelkta Europa, Vakarų pasaulis dar niekad nebuvo toks vieningas. Vieningi Vakarai, vieninga Europos Sąjunga, NATO. Rusija yra tiesiogiai smaugiama. Galima sakyti, kad rusai – tokie žmonės, jog jeigu iškentėjo Antrąjį pasaulinį karą ir visas Stalino represijas, tai jie iškentės ir dabar, bet yra vienas labai svarbus niuansas. Kai žmogus po blogo gyvenimo gauna geresnį, o po to tas geresnis gyvenimas vėl tampa blogas, jo visiškai kita savijauta. O kai tas gyvenimas yra blogas, tai koks skirtumas… Iš blogo į blogesnį – jokio skirtumo. Rusija, palyginti su ankstesniais metais, pasiekė geresnį gyvenimą. Iš tos gerovės vėl smukti į bėdą… Rublio kursas dvigubai krito, aviatransportas negali veikti, fabrikai stoja, darbininkai eina velniop. Vadinasi, kenčia ištisos šeimos. Jau net ne šimtai tūkstančių, o jau milijonai gali susidaryti. Tai irgi karo rezultatai, ir bent dalį Rusijos valdančiojo elito šitie dalykai veikia. Ten yra kelios grupės. Nėra tik Putinas. Jis tik reguliuoja tas grupes ir kol kas jis jas suvaldo. Bet tam tikroje situacijoje dalis pagalvos, ar tikrai mes gerai padarėme, ar reikėjo lįsti į tą prakeiktą Ukrainą? Grįžtant prie pagrindinio klausimo – mes turėtume išvengti tos didelės nelaimės, bet turime būti pasiruošę.
Gal druskos per daug nereikia pirkti, bet tam tikrų atsargų reikia turėti. Ir tautai reikia susitelkti, veikti kryptingai. Turime priimti pabėgėlius iš Ukrainos ir priimti iš visos širdies, taip, kaip iš visos širdies dėl Tėvynės aukojasi ukrainiečiai.
Č.Juršėnas tikino, kad Lietuvai grėsmė iš Baltarusijos pusės šiuo laikotarpiu yra mažai tikėtina, o ir į Ukrainą baltarusiai, pasak buvusio Seimo pirmininko, kol kas nelenda.
„Kalbos tokios, kad Baltarusijos valdžios vidiniai ginčai didesni nei Rusijos elite. Ir kareiviai nenori kariauti, ypač jaunimas. Galvoti, kad jie iš piktumo atidarys dar vieną frontą… Tarp kitko, piktumui tam tikras pagrindas yra. Gal jau girdėjote, sudarytas nedraugingiausių Rusijai valstybių sąrašas. Tame sąraše yra ir Lietuva. Yra ir Taivanas, Kinijos dalis. Kinija – ne, o va Taivanas – priešas. O todėl? Todėl, kad Taivanas gamina tokias smulkmenas, be kurių negali veikti didžioji dalis ir Rusijos, ir bet kurios kitos šalies mašinų. Tų vadinamųjų „čypų“ rusams jie neduoda, todėl ir tapo priešais“, – aiškino Č.Juršėnas.
Avinėlio aukojimas…
„Mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės raginimai įsitraukti į šį karą aktyviau, siunčiant sunkiuosius ginklus – tarsi labai aiškus signalas, kad NATO nepakankamai ryžtingai reaguoja, o juk Ukraina yra pareiškusi norą būti NATO ir ES nare, bet nepriimama. Ukraina dabar atrodo tarsi tas nekaltas avinėlis, aukojamas visoje šitoje geopolitinėje mėsmalėje. Ką jūs manytumėte apie pagalbą sunkiaisiais ginklais? Ar kiltų Trečiojo pasaulinio karo pradžia, jeigu Ukrainai būtų perduodami naikintuvai?“ – Č.Juršėno klausė „Anykštos“ vyriausioji redaktorė.
„Ir taip, ir ne. Bet pradėsiu nuo tų avinėlių. Prisimenam, kaip mums buvo sunku įstoti į ES ir NATO. Kodėl? Todėl, kad buvo labai griežti reikalavimai. Mums užkėlė, kaip tiems sportininkams, kartelę labai aukštai. Kai kam atrodė, kad mes jos apskritai neperšoksime. Ir ko čia mes plėšomės… Kiti sakė, kad mes turime pasistengti, nes mes ne prastesni už slovakus, čekus ar tuos pačius vokiečius ir prancūzus. Ir mes peršokome tą kartelę. Ta pati sąlyga iškelta ir Ukrainai. Ir dėl ES, ir dėl NATO. Reikia išlaikyt tam tikrus kriterijus, tam tikrus egzaminus. Norint įstoti į NATO, reikia būti demokratine valstybe. Na, aišku, dabar Ukraina yra visai kitokia valstybė nei buvo anksčiau… Turi būti civilių vadovavimas kariuomenei ir daug kitokių dalykų. O jeigu imsime ES, tai ten reikalavimų yra šimtai. Mes turėjome ilgą sąrašą… Dirbdamas Seime vedžiau tokias „tablyčias“- tas padaryta, anas padaryta. Šitas dar ne, o tam ateina laikas. Žodžiu, reikalavimai didžiuliai, o Ukraina, atsižvelgdama į bendrą situaciją, nori peršokti per tai. Bet paskui bus nemalonumai, nes reikia būti pasiekus tam tikrą lygį. Jeigu imsime tokį dalyką, kaip korupciją, deja, šito Ukrainoje yra daugiau nei reikia. Sakykim, tie, kurie buvo valdžioje, yra labiau korumpuoti. Bet ir dabar pakankamai liko. Ir tų oligarchų liko. Ir naujam prezidentui, kuris dabar taip gražiai kalba, padėjo ateiti į valdžią. Čia yra tokie dalykai, į kuriuos bent dalis europiečių negali neatsižvelgti: ką mes turėsime savo kompanijoje?
Pagalbos daugeliu atvejų Ukrainai yra daugiau negu reikia. Kalbant apie labdarą, tai jau ir lietuviai, ir lenkai netgi persistengė. Jau tiek nereikia cukraus ir makaronų, nėra kur jų dėti. Ginklų taip pat parūpinta labai daug. Kalba yra tik apie tam tikrus ginklus – duoti jų ar neduoti. Jau minėjau, Ukrainos danguje viešpatauja Rusija. Ukrainiečiai turi raketų. Ir lėktuvų šiek tiek turi. Ir oro mūšį ne vieną jų oro asai yra laimėję. Prieštankinių ginklų, priešlėktuvinių raketų, garsiųjų „Stinger“ jau pakankamai tiekiama. Bet nėra vieno dalyko – lėktuvų. Ukrainiečiams negali duoti amerikoniškų lėktuvų, nes pilotams reikia bent pusės metų apmokymų. Bet Lenkijoje ir kai kur kitur yra dar užsilikusių dešimtys tarybinių lėktuvų. Šituos ukrainiečiai pilotai moka valdyti, jie gali sėsti ir skristi. Ir tai yra ginčo esmė. Galima sakyti, ir V.Zelenskis, ir mūsų Dalia yra teisūs, kritikuodami Vakarus. Nesiryžta… Yra ir vienas teorinis klausimas. Yra NATO, kaip organizacija, ir yra atskiros valstybės, kurios sudaro NATO. 30 valstybių. NATO pasakė, kad nenori painiotis į šį reikalą, nes yra grėsmė, kad kils naujas pasaulinis karas. Ar rusai naudos branduolinį ginklą – klaustukas. Jie dar tik grasina, čia yra tik žaidimas. Silpnų nervų žmonių gąsdinimas. Yra senas dar tarybinių laikų anekdotas apie būsimą branduolinį karą – kas pirmasis smogia, tas miršta antrasis. Tai koks skirtumas? Arba kitas – mes kad duosim, tai jau duosim: mes į rojų, o iš jų nieko neliks. Nėra taip paprasta rusams padaryti. Nėra vieno raudono mygtuko, yra minimum trys žmonės, kurie turi dalyvauti šito mygtuko paspaudime. Kai yra trys, galima galvoti, kad bent vienas iš jų yra blaivaus proto. Grįžtu prie lėktuvų – atskiros šalys gali duoti tuos lėktuvus, juolab kad Amerika jiems žada kompensuoti naujoviškais naikintuvais. Jie nieko nepralošia. Bet čia yra tam tikras baimės jausmas, nes lėktuvų kišenėje neatsineši. Per sieną jie turi perskristi. Lėktuvų atskridimas reiškia arba viso NATO, arba atskirų NATO šalių dalyvavimą. Rusų raketos nebūtinai pataiko į tikslą, gali ir nuklysti. Smogiant Lvovui, labai nesunku pataikyti į Krokuvą… Lenkai šitų dalykų prisibijo ir nagrinėja, kaip tai išspręsti. Ukrainiečiai gali ir be to išsisukti, bet bus daugiau aukų“, – kalbėjo svečias.
Putinas gudrus, suktas ir užsispyręs
Č.Juršėnas kalbėjo, kad vargu ar dera Vladimirą Putiną laikyti bepročiu. „Niekas jam diagnozės nėra nustatęs. Kalbama, kad jis gudrus, suktas, o svarbiausia – užsispyręs. Jis negali pralaimėti. Jis gali pralaimėti, bet tai turi būti pateikta pasauliui kaip jo eilinė pergalė. Propagandoje ir diplomatijoje tokie fokusai galimi. Tada išties gali Putinas šiek tiek atsitraukti. Bet jis savo reikalavimų minimumą turi – rytinė Ukrainos dalis, su Lugansku ir Donecku. Plius dar užgrobtas Mariupolis ir Chresonas – priėjimas prie Krymo. Plius vandens telkinys, kuris jau atsidūrė rusų rankose – lengviau Krymą vandeniu aprūpinti. Krymui per šiuos metus vanduo buvo didžiulė problema. Galbūt toks minimumas… Bet, man atrodo, kad jis, kol nebus sumuštas, tol nesitrauks“, – hipotezes kėlė Č.Juršėnas.
Iš pinigų nelošdavo
Pirmasis iš auditorijos svečiui klausimą uždavė salės šeimininkas, Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis. „Ar jūs azartiškas žmogus?“ – klausė T.Tuskenis.
Č.Juršėnas – žinomas šachmatų entuziastas. O jaunystėje, sakė, mėgęs ir tinklinį.
„Šachmatai, kaip ir kortos, yra azartinis žaidimas. Kai kas siūlydavo klube žaisti iš pinigų: po rublį po šachmatų lenta padeda ir, kas laimi, tas pasiima. Kategoriškai atsisakydavau žaisti iš pinigų. Dabar šachmatais žaidžiu tik su kompiuteriu“, – dėstė Č.Juršėnas. Jis prisiminė tėvo aforizmą, kurį jis kartodavęs savo kortų partneriams – tėvas sūnų muša ne už tai, kad jis žaidžia kortomis, o todėl, kad nori atsilošti.
„Man kartais, kai žaidžiu šachmatais, norisi atsilošti“, – šia replika Č. Juršėnas lyg ir pripažino, jog esąs azartiškas.
„Žmogus, kuris tiek prisidėjo prie valstybės kūrimo, turėjo turėti azarto“, – svečio svarstymą patvirtino T.Tuskenis.
Č.Juršėnas kalbėjo, kad Lietuvos valstybės kūrimo stadijoje jis ir jo bičiuliai iš savarankiškos Lietuvos komunistų partijos, kaip ir šachmatų partijoje, skaičiavo ėjimus – kas naudinga, kas nenaudinga.
„Kolūkiai nebuvo geriausias išradimas: juos reikėjo naikinti, bet su kuo mažesniais praradimais. O buvo nevykusiai padaryta, bet kai kurie manė, kad reikia azartiškai. Juk „lomat – nie stroit: ūma nie nado“ („laužyti – ne statyti: proto nereikia”).
Ėjimas į Komunistų partiją buvo kiekvieno pasirinkimas
G.Šmigelskienė kalbėjo, kad su Č.Juršėnu du kartus dirbo toje pačioje darbovietėje – Ignalinos laikraštyje „Naujioji vaga“ ir Seime. „Tik aš abu kartus atlikau praktiką, o Jūs dirbote“, – sakė redaktorė. O paskui pasuko kalbą apie Č.Juršėno atsiprašymą už visą Komunistų partiją 1995-ųjų Kovo 11-ąją. Pasak redaktorės, priklausymas komunistų partijai ir dabar daugeliui skaudi tema.
„Aš vakar ėjau iš parduotuvės, ir man sakė: „Tu, senas komuniste“. Aš įsižeidžiau. Bet ne todėl, kad aš komunistas, o todėl, kad senuku buvau pavadintas“, – juokėsi Č.Juršėnas.
Kalbėdamas apie istorinį atsiprašymą, jis dėstė, jog partinė praeitis yra „istorinė kupra, kuri slegia“, o buvę komunistai neturėtų jaustis visiškai neatsakingi už bendrą Komunistų partijos veiklą. Pasak politiko, ir tais laikais žmogus galėjo pasirinkti, – būti jam komunistu ar nebūti – niekas varu į partiją nevarė.
Negailėjo gražių žodžių Seimo jaunimui
Atsakydamas į klausimus Č.Juršėnas gyrė jaunosios kartos Lietuvos politikus. Pasak jo, Viktorija Čmilytė, „kaip Seimo pirmininkė, ji yra aukštumoje. Gerai pirmininkauja, moka suvaldyti publiką. Kiek buvo tų susirėmimų, ji sugebėdavo garbingai, oriai išeiti iš situacijos“, – apie dabartinę Seimo pirmininkę kalbėjo buvęs Seimo pirmininkas.
„Seime yra jaunų vyriokų, ir jaunų damų, kurie užaugs rimtais politikais. Vienas, kuris man užkliūna, tai Saudargiukas, Seimo pirmininkės pavaduotojas. Solidžiai veda Seimo posėdžius“, – sakė Č.Juršėnas. Jis tvirtino, kad ir V.Čmilytei, ir Pauliui Saudargui jis kartais pasako pastabų, o jie stengiasi klaidų nekartoti. Č.Juršėnas dėstė, kad Seimo vadovų jis niekada nekritikuoja viešai, o asmeniškai pareiškia pastabų. Beje, priminsiu, jog Č.Juršėnas yra socialdemokratas, V.Čmilytė – liberalė, o P.Saudargas – konservatorius. Taigi, patyręs politikas negaili pamokymų savo partijos politiniams priešininkams.
Č.Juršėnas aiškino, kad viena iš jo pasitraukimo iš aktyvios politikos priežasčių taip pat buvo noras atlaisvinti vietą jaunimui. „Aš jau 2008 metais nenorėjau eiti į Seimą. Man buvo 70 metų. Atrodė, kad man jau gana. Nors jeigu imsime pasaulį, tokio amžiaus ir vyresnių yra pilna. Ir kitose šalyse, nes patirtis yra pliusas. Jeigu tu daugiau kadencijų dirbi, tai esi svarbesnis. JAV ta partija, kuri laimi, gauna visus svarbiausius postus, o paskui viduje, komitete, pirmininko pareigas gauna tas, kurio ilgiausias parlamentinio darbo stažas. O pas mus – jeigu tu trečią kadenciją dirbi, tu jau blogas, tu jau užsisėdėjęs. O aš šešias kadencijas atsėdėjau ir galvojau, kad po penkių kadencijų jau reikia atsisakyti. Ir kai apsisprendžiau neiti į 2012 metų rinkimus, buvo du pagrindiniai argumentai. Pirmasis – jaunimui duoti kelią. Kitaip jie neišaugs. Jeigu mes ant tų kėdžių sėdėsime – antras neatsisės. Nustumt nusipelniusį ir juo labiau nedurną – neišeina… Reikia sulaukti, kol numirs. Kitas dalykas – buvo noras atsakyti tiems, kurie aiškina: jūs prilipę prie tų kėdžių, neatplėši. Aš įrodžiau, kad galima atplėšti, kad galima ramiai, pakėlus nosį išeiti iš Seimo“,- kalbėjo svečias.
Naujas Maršalo planas
„Užsieniečių kapitalistų tikslas – sunaikinti Rusiją, Baltarusiją. Kartu nyksta ir Ukraina, ir aplinkinės šalys. O po to, pasibaigus karui, visi kapitalistai puola įdėt savo kapitalą, pasiimt savo kapitalą…“ – sąmokslo teriją dėstė vienas iš anykštėnų.
Atsakydamas klausimo autoriui, Č.Juršėnas kalbėjo: „Nepaisant mūsų tautos vienybės, tam tikruose sluoksniuose ši sąmokslo teorija egzistuoja. Neva visą šitą reikalą užkūrė, t.y. Putiną suerzino Amerika, kadangi žmogus gali būti suerzinamas, tai kodėl jo nepaerzinus. O kai jis lįs – gaus per nagus. O jeigu nenorės pasiduoti – daugiau gaus.
Bet kol Putinas gaus, jis nušluos pusę Ukrainos, o ją reikės atstatyti. Iš kur pinigai? Aišku, yra viena dolerių spausdinimo mašina ir pinigų atsiras. Toliau visos medžiagos, galinga šiuolaikinė technika. Iš kur? Aišku, kad iš Vakarų. Nebūtinai iš Amerikos, gali būti ir iš Japonijos. Yra tokia teorija, kad šitas konfliktas yra dirbtinai padarytas, kad, viena vertus, būtų galutinai nusodinta Rusija, o kita vertus – jeigu pasekmės bus per didelės, bus naujas Maršalo planas ir bus naujas biznis.“
Pasverkim žodį…
„Č.Juršėnas redagavo rašytojo Juozo Baltušio dienoraščius. Iš šio rašytojo po jo pasisakymų per televiziją Anykščių rajono taryba atėmė Anykščių rajono Garbės piliečio vardą. Šiais laikais visuotinio pasmerkimo sulaukė „ne į toną“ prabilę kultūros žmonės: dainininkai Egidijus Dragūnas ir Gytis Paškevičius, režisierius Rimas Tuminas, – kalbėjo „Anykštos“ redaktorė. – Labai skubame nuteisti žmones ir kartais vienas neatsargus žodis nubraukia viso gyvenimo nuopelnus“, – apie laikmečių panašumus sakė redaktorė.
„Pradėkime nuo J.Baltušio. Kada tos J.Baltušio kalbos buvo? 1989-aisiais, kai jautėsi pats kovos už Nepriklausomybę įkarštis, ir 1990-aisiais, kai Nepriklausomybė jau formaliai buvo paskelbta. Momentas buvo toks, kad tauta buvo nusiteikusi aršiai ir kiekvienas prieštaravimas, juo labiau pasitelkiant priešišką auditoriją, labai erzino. Šiek tiek galima tautą suprasti… Bet aš iškėliau mintį, kad reikia grįžti prie Garbės piliečio vardo J.Baltušiui sugrąžinimo klausimo. Grįžtant prie šių dienų, noriu pasakyti, kad reikia įvertinti situaciją, kurią turime, o ji yra subtili. Čia tikrai ne juokas. Subtili ir sudėtinga ir situacija, ir mūsų visų atitinkamas elgesys yra labai svarbus ir dabarties, ir juo labiau ateities požiūriu. Ir tas, kuris iškrenta iš konteksto, tas automatiškai darosi blogas. Kitoje situacijoje jis nebūtų tarkuojamas. Paleckiukas, Paleckio sūnus, kiek jis yra prikalbėjęs, bet jis jau nebeužkliūna. O šitiems – pasmerkimas, skandalas. Bet prašau – vertinkim kontekstą. Geriau nedarykim neatsargių žingsnių, pasverkim žodį“, – patarė politikas.
Reikalavo Prezidentūroje
kalbėti rusiškai
Žmogus iš salės tikino, kad visa jo giminė mano, kad „Algirdas Paleckis – būsimasis prezidentas“. „Iš esančių gyvų Seimo narių, signatarų, beveik pusė pasirašė reikalavimą išlaisvinti iš kalėjimo A.Paleckį. Gerbiamasis Česlovai, ar pasirašėte Jūs?“ – klausė anykštėnas. Č.Juršėnas atsakė, kad pasirašė. Jis pasakojo, kad asmeniškai padėjo A.Paleckiui „įeiti į parlamentaro vėžes“.
„Maniau, kad jis bus perspektyvus veikėjas. Bet jis užėmė kraštutines pozicijas. Kairė yra gerai, bet kai yra radikali kairė, man asmeniškai tai užkliūna. O kai kuriems atrodė, kad čia jau yra persistengimas, bet galutinį žodį tars teismas. Manau, teismas bus teisingas ir bus rastas atitinkamas sprendimas. Pagal tai, kiek man teko su ta medžiaga susipažinti… Kai kurios vietos yra šiurpinančios: kaip galima be pagrindo teisti? Kol Paleckiuko advokatai neįrodys priešingai, kaltinimais turėsime tikėti. Jo advokatai yra kieti, man jo tėvas pasakojo. Laukiam sprendimo. Bet net jeigu bus patvirtintas tas nuosprendis, dar lieka Aukščiausiasis teismas, o po to – Strasbūras“, – į klausimą atsakė politikas.
Išgirdęs klausimą, ar dabartinio šalies vadovo Gitano Nausėdos neištiks nušalintojo Prezidento Rolando Pakso likimas, Č.Juršėnas sakė, kad neištiks.
„R.Pakso veikloje buvo tokių dalykų, kurie neatleistini. Ypač tas paskutinis dalykas, kai jis rusą, milijonierių, pasiėmė savo patarėju ir tas patarėjas pradėjo reikalauti teisės rusiškai kalbėti prezidento institucijoje. Na, Jėzus Marija. Jeigu šio fakto nebūtų buvę, dar neaišku, kaip balsai būtų pasiskirstę. Net ir Algirdas Brazauskas tuo pasipiktino. Grįžtant prie dabartinio prezidento – reiktų įrodyti, ką jis padarė prieš valstybę. Ar mes jį rinksime per 2024 metų rinkimus, – čia kitas klausimas. Situacijoje dėl Ukrainos jis reiškiasi visai neblogai“, – dėstė Č.Juršėnas.
Lietuvos grynuolis
„Pažįstu jus jau keturiasdešimt metų. Jūs esate enciklopedija. Jūsų būtų galima klausytis nuo ryto iki vakaro, nuo pirmadienio iki sekmadienio. Labai įdomus pašnekovas, labai žodingas. Neapsivogėt, neprasigėrėt, partijos nepakeitėt, žmonos nepakeitėt. Vienintelis toksai. Nei rūmų nepasistatėt. Tikrai, jūs esate Lietuvos grynuolis“, – gerus žodžius svečiui sakė vienas iš anykštėnų.
Už susitikimą Č.Juršėnui dėkojo ir Anykščių rajono mero pavaduotojas, LSDP Anykščių skyriaus pirmininkas Dainius Žiogelis.
„Džiugu Kovo 8-ąją matyti Česlovą Juršėną Anykščiuose. Česlovas moterims dovanojo rožių, bet visoms neužteko. Aš noriu visoms šio renginio moterims per Česlovo rankas padovanoti šitą puokštę, bet kad ta puokštė liktų muziejui. Muziejininkai ir vazą turi pasiruošę“, – Č.Juršėnui įteikdamas gėles sakė D.Žiogelis.
