Populiariausią gydytoją galima pamatyti ir už traktoriaus vairo

Gydytojas Valdas Macijauskas į Anykščių kraštą atsikėlė 1995 metų rugsėjo 13 dieną, tačiau skaičius 13 nesukliudė gydytojui pelnyti pacientų pasitikėjimą ir pripažinimą. V. Macijauskas antrus metus iš eilės tapo „Anykštoje“ ir internetiniame naujienų portale anyksta.lt rengiamo tradicinio populiariausio Anykščių rajono gydytojo konkurso laureatu.
Gydytojas „Anykštai“ pasakojo nevengiantis konsultuotis su kolegomis, pajuokauti, o jo pomėgių užtektų keliems.

Pirmą kartą laimėjęs jaudinosi

Paprašytas pasidalyti įspūdžiais po to, kai skaitytojai jį išrinko populiariausiu gydytoju, V. Macijauskas juokavo, kad metai nuo tada, kai anykštėnai pernai jį pirmą kartą išrinko konkurso laureatu, prabėgo greitai: „Greitai laikas bėga, labai greitai. Pernykštis mano pagerbimas, atrodo, kad buvo lyg vakar“.
„Pirmą kartą labai jaudinausi, buvau įsitempęs, dabar reagavau daug ramiau. Matyt, prie dėmesio yra priprantama“, – kaip reagavo į konkurso rezultatus, pasakojo gydytojas.

Pacientų padaugėjo

Pastebėjęs, kad Anykščių krašto visuomenė, kaip ir visa Europa, sensta, gydytojas kalbėjo, kad pacientų apsilankymų daugėja ir medikams tenka patirti labai didelius krūvius. Taip pat krūvius šeimos gydytojams padidino ir tai, kad, iš darbo Anykščių PSPC išėjus porai gydytojų, jų pacientus turėjo perimti kolegos: „Aš iki tol turėjau 1740, o dabar jau 1940 aptarnaujamų pacientų. Anksčiau šeimos gydytojų apylinkių lubos buvo 1500 žmonių, o dabar jau lyg ir lubos panaikintos“, – apie padidėjusį krūvį kalbėjo V. Macijauskas.

Paklaustas, ar šeimos gydytojui svarbu žinoti paciento giminės sveikatos istoriją, gydytojas tvirtino, kad tikrai taip. „Aplinka, kurioje pacientas gyvena, šeimyninė anamnezė – tai labai svarbu. Tiesiog savaime suprantama. Yra daug ligų, kurioms būdingas paveldimumas. Pavyzdžiui, žinau keletą šeimų, kuriose visi serga onkologija. Taip, kad kai iš tokios šeimos turi žmogų, turi įjungti taip vadinamą onkologinį budrumą ir tyrinėti atitinkama linkme“, – kalbėjo V. Macijauskas.
„Kai turi pakankamai patirties, intuicija medicinoje egzistuoja. Ji kartais būna labai svarbi. Įeina pacientas į kabinetą, matai keletą pirmųjų sekundžių ir gali įtarti, kad jam gali būti tas ar kitas sveikatos sutrikimas ar net liga. O tada jau tyrimai parodo, ar teisingai nujautei“, – kas svarbiau – diagnostika ar intuicija, – komentavo medikas.

Paklaustas, ar gydytojui būtinai reikia pašaukimo, ar užtenka tik labai didelio darbštumo, V. Macijauskas sakė: „Reikia, kad mylėtum žmones. Pašaukimas egzistuoja. Pašaukimo reikia, bet reikia ir noro domėtis, bei labai daug nuolatinio darbo“.

Tariasi su kitais gydytojais

Priminus pastebėjimą, kad į salę, kurioje vyko populiariausių gydytojų konkurso laureatų apdovanojimai, V. Macijauskui įžengus, jį pasitiko kolegų plojimai, gydytojas kalbėjo: „Žinote, aš esu kolegiškas žmogus. Kartas nuo karto užeinu pas kolegas. Kad ir šiandien buvau pasitarti, vakar konferencijoje su endokrinologe dalyvavau, konsultavausi dėl savo paciento su kita gydytoja. Man atrodo, kad esu bendraujantis su kolegomis. Dabar dažnai jaunesni gydytojai dirba individualiau, o man rūpi, iš senesnių laikų įpratęs pasitarti su kolegomis. Tikrai nelaikau savęs visa žinančiu ir manančiu, kad kiti neturi geresnių nei mano patirčių. Tikrai nesigėdiju paskambinti pasiklausti dėl įstatymų niuansų, dėl pacientų.

Šeimos gydytojo darbas yra itin įdomus ir pilnas iššūkių. Klinikinių situacijų tikrai daug pasitaiko.“
Paklaustas, ar mėgsta juokauti, medikas linktelėjo: „Mėgstu! Ir su pacientais juokauju. Gera nuotaika gydo, visiškai teisingai.
Geras žodis ir gera nuotaika, psichologijos žinios tikrai padeda gyti. Manau, kad viena iš populiarumo priežasčių, kad bendrauju empatiškai, su humoru.“

Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis…

Paklaustas, ar tenka laisvalaikį skirti žinioms atnaujinti, V. Macijauskas pastebėjo, kad gydytojai nuolat turi tobulintis ir kelti kvalifikaciją, vien oficialiai per penkerius metus reikia surinkti 120 kvalifikacijos kėlimo valandų ir tai tenka daryti po darbo. „Kiek žinau, užsienyje tai yra darbo metu. Mes po darbo, laikas nuo laiko, jungiamės į nuotolines konferencijas, nors dabar, po „kovido“, gyvi susitikimai po truputį grįžta“.

Gydytojas pastebėjo, kad kai kurie kursai būna sudėtingi, su jais tenka ir pavargti: „Tikrai būna daug naujų žinių, turi turėti ir gerą atmintį, ir platų medicininį akiratį. Galvoju, kad vyresniems kolegoms gali būti labai sunku kai kuriuos naujus dalykus įsisavinti“.

Kartais, nuvykus pas gydytojus, atrodo, kad ilgesnį laiką jie priversti skirti ne pacientui apžiūrėti, o įvairiems dokumentams kompiuteryje pildyti. Paklaustas, ar tokios biurokratijos nėra per daug, V. Macijauskas kalbėjo, kad vis tik tai palengvina gydytojo darbą: „Per kompiuterius lengviau sužiūrėti, nei buvo anksčiau“.
Populiariausiu išrinktas gydytojas pastebėjo, kad gydytojai turi nuolat sekti teisinę bazę, vaistų skyrimo ir kompensavimo tvarką, nes suklydus gali kilti nemažų problemų.

Pernai visos šalies mastu nuskambėjo žinia, kad gydytojai skirdavo vaistą su kompensacija, kurio negalėjo skirti. Tai palietė daugelį gydytojų ir jei ne aktyvi gydytojų, jų organizacijų reakcija, ne vienas gydytojas būtų turėjęs susimokėti milžiniškas, net tūkstantines sumas iš savo atlyginimo.
„Būna, rašai ir bijai, ar kai kuriais atvejais nepadarysi žalos privalomos svaikatos draudimo fondui“.

Aukščiausi balai įstojimo negarantavo

V. Macijauskas pasakojo, kad Raseinių rajone baigė Girkalnio vidurinę mokyklą ir nusprendė stoti į mediciną. Tačiau tarybiniais laikais ne viską lėmė gabumai mokslui: „Stojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, egzaminus išlaikiu aukščiausiais balais be jokių korepetitorių, bet konkurso nepraėjau. Prioritetus gavo įvairios grupės, kaip kad atitarnavę kariuomenėje. Tada nuvažiavome į Kauno Medicinos institutą ir mane su tais gerais balais priėmė kandidatu (toks tuo metu buvo statusas). Mokiausi gerai ir po pusmečio tapau tikru studentu. Baigęs studijas, Raseinių ligoninėje atlikau praktiką. 1995 metais, nuo rugsėjo 18 dienos pradėjau dirbti
Viešintų ambulatorijoje“, – kaip keliai atvedė į Anykščių rajoną, pasakojo gydytojas.

„Neskrosdavau varlių, nesidomėjau žmogaus kūno sandara – nežinau, kas mane pastūmėjo. Mano giminėje nėra nei vieno mediko.
Tikrai nežinau, kodėl taip buvo, bet nebuvo jokių abejonių, kuo noriu būti“, – atviravo V. Macijauskas.

Konsultuoti tenka ir turguje

Paklaustas, ar dažnai sutikti žmonės gatvėje ar parduotuvėje prašo patarti, gydytojas prisiminė neseną atvejį, kai jo patarimo klausė žmogus tiesiog turguje: „Buvau turguje ir viena moteris, ne mano pacientė, sako, o labas rytas, daktare, ar galiu jūsų paklausti? Ji parodė savo bėdą, paaiškinau, kad tepalais neišgydysi, reikia chirurgo pagalbos, jog reikia operuoti ir toliau viskas bus gerai. Pastebėjau, kas keista, kad kuo ilgiau gyveni, tuo laiko lieka vis mažiau, o darbų daugėja“, – atsiduso V. Macijauskas.

Pomėgių – marga puokštė

Gydytojas pasakojo, kad turi ne vieną pomėgį. Vienas jų – skaitymas: „Su žmona skaitome knygas. Kai perskaitau knygą, gaunasi, kad ir žmona ją būna perskaičiusi, nes mėgstu skaityti garsiai. Knygų skaitymas – liuks, valio!“, – emocijų apie pomėgį neslėpė V. Macijauskas.
Populiariausiu išrinktas gydytojas pasakojo, kad taip pat mėgsta muziką.

„Įvairias dainas. Yra labai graži daina dainininko, kuris neseniai nusižudė – Donato Čižausko „Tebūnie…“, ją perdainavo Marijonas Mikutavičius. Daina – vau! Dar vienas pomėgis – grojimas akordeonu arba elektriniais vargonais, turiu „Yamaha“, svajoju nusipirkti elektroninį „Roland“, bet labai labai trūksta laiko. Akordeoną paskutinį kartą prieš kokius metus rankose laikiau. Groti moku, galiu sugroti kokį šimtą liaudies dainų. Gaila, kad jaunimas jų nebedainuoja. Bet duokit man akordeoną, iš karto galiu ir groti, ir dainuoti. Taip pat galiu sugroti ir kai kurias estradines dainas“, – neslėpė gydytojas.

Beje, V. Macijauskas pasakojo, kad dar mokydamasis Girkalnio vidurinėje mokykloje Raseinių rajone grojo pučiamųjų orkestre. „Aš pučiau baritoną – tokią dūdą su trimis klavišais. Teko būti Dainų šventėje, ekskursijoje Ukrainoje, joje koncertavom. Buvom išmokyti groti keletą gedulingų maršų ir, kai numirdavo koks nors komunistas, mums liepdavo dalyvauti laidotuvių procesijoje ir groti pakeliui į kapines. Atsimenu, kad žiemą mums, mokinukams, buvo labai šalta, šalo rankos, užšaldavo klavišai, juos reikėjo šildyti, žodžiu – mus gerokai išnaudojo. Bet buvo ir smagių momentų“, – apie mokyklinę patirtį pasakojo gydytojas.

„Labai mėgstu statybinius darbus. Pats garažą pasistačiau, tinkuoju, pertvaras iš gipskartonio susimontavau. Jei klausiat, kuo būčiau, jei nebūčiau tapęs gydytoju, galbūt būčiau tapęs statybininku.

Labai mėgstu žemės darbus. Labai. Nusipirkęs traktoriuką žemę susikultivuoju, pasidarau lysves. Pats raviu braškes, žirnius nekantrauju po žiemos pasodinti. Man tai atsipalaidavimas. Aš pagal virvutes pasidarau eilutes ir kas tris centimetrus, jei parašyta instrukcijoje, kad kas tris centimetrus, pirštu įspaudžiu. Žemės darbai labai patinka“, – džiaugsmo neslėpdamas pasakojo gydytojas.