Porciunkulės šimtmečių aidas

Praėjusį sekmadienį Troškūnuose minėti bene pirmieji tradiciniai ir kiekvienam pasiekiami, tik dvasiniu pagrindu pradėti teikti katalikų bažnyčios atlaidai – Porciunkulės, kuriuos sekdamas Jėzaus ir Jo Motinos apreiškimu prieš 800 metų įsteigė Šv. Pranciškus Asyžietis. Kadaise didžiausi, trukdavę net po tris dienas, nūnai gerokai sumenkę, veik primiršti  atlaidai ir šiemet sulaukė neypatingai daug maldininkų, tačiau ši istorinė šventė buvo ypatinga keliolikai organizuotai iš Svėdasų, Anykščių atvykusių piligrimų.

Keliaujame į Romą, Šventąją Žemę, keliaujame Šv. Jokūbo keliu, bet tokios pat žavingos ir prasmingos gali būti ir vietinės šventkelionės. Net ir didingos, kuomet iškeliauji norėdamas išpildyti taip ir neišjudėjusių į piligrimystę pažįstamų prašymus: „Pasimelsk už mus Troškūnuose…“ Paslaptingas Porciunkulės – mažosios Šv. Pranciškaus atstatytos koplytėlės, šalia Asyžiaus, Italijoje vardas, kur Dievo balsą išgirdęs neturtėlis įsteigė mažesniųjų brolių ordiną, o vėliau patyręs regėjimą ir išgirdęs Jėzaus bei angelų apsuptos Mergelės Marijos prisakymus pasirūpino, kad būtų įvesti naujo tipo atlaidai. Nuodėmių nusikratyti panorusieji nebeprivalėjo žygiuoti į Kryžiaus karus, leistis į pavojingą ir vargingą kelionę į Šventąją Žemę, remti juos bei bažnyčią didelėmis pinigų sumomis, pakako tik išpažinti nuodėmes, priimti Švenčiausiąjį ir pasimelsti už Šventąjį Tėvą. Vėliau tie atlaidai tapo svarbiausiais visiems Šv. Pranciškaus brolijoms, tad ir nuo 1868 m. minimai Troškūnų bernardinų bažnyčiai.

Mes, keliolika piligrimų, tą ūkanotą rugpjūčio 7 – ios rytmetį, kuomet jau saulė pro besisklaidančius debesis šviesti mėgino, apie pusę devintos išvykome iš Anykščių stoties maršrutiniu autobusu. Prisiminimais ir patyrimais besidalindami, per langus slenkant taip mieliems ir pažįstamiems vaizdams, greitai judėjome. Išlipę tuoj už istorinio Gurskų kaimo, ten ėjo didžiojo dvaro ir pirmojo bernardinų rektorato riba, pėsčiomis per Stukonis, vakarinę Latavos tėkmę, siaurojo geležinkelio liniją, Žiedonis, matydami tolumose Troškūnų dvaro siluetą, pro mokyklą, stabtelėję prie Šv. Antano stogastulpio, parko bei kalinių pakrašty, įžengę į Vilniaus gatvę, pro egzotiškai be langų stūksantį milžinišką baltų plytų triaukštį patekom į Vytauto alėją. Ten slaugos ligoninės močiutes pakalbinom, užsukom ir į senelių prieglaudą, įsikūrusią 1936 m. pastatytame Šv. Vincento Pauliečio draugijos name, ir žengėme vienuolyno  link. Senoji gimnazija, tyli ir primiršta 1920 m. žuvusių šaulių atmintis. Šventovės baltumas, tylus bokštas, mano bambukinė lazda ir popiežiaus herbu ir kitais ženklais išmarginta skara – iš 2000 m. – jaunimo dienų Romoje atminties. Didelis noras atsiklaupti ir pabučiuoti tą žemę, slenkstį į šventovę. Troškūnai ypatinga dvasinės patirties ir vilties vieta. Karšta mūsų malda prie stebuklingojo Marijos Karalienės paveikslo. Šv. Mišių tikrumas, su tikro gailesčio, ilgesio išgyvenimu, choro giesmė ir puošniųjų vargonų gaudesys, Evangelijos žodžiai apie mažąją kaimenę, lobį ne žemėje, bet Danguje, kvietimas visada būti pasiruošus Dievo sūnaus atėjimui.

Kan. Sauliaus Filipavičiaus homilija, jo žodžiai apie antruoju Kristumi vadintą Šv. Pranciškų, jo suteiktą viltį, religinį bei socialinį sąjūdį palietusį visą krikščionišką Europą. Apie mūsų įsijungimą į tą garbingą istorijos grandinę pažymėtą Porciunkulės viltimi, kuomet prisimename ir meldžiamės už visus tuos kurie kadaise ir dabar ir ateityje šiuose atlaiduose ieško, suranda viltį, ramybę…

Procesija, mano maršalkos lazda taip ir pasilikusi barokiniame kamputyje, kaip ir vėliavų šilkas, eisena tik su kryžiumi, pora raudonų vėliavėlių, kanauninko rankose spindinčia monstrancija, smilkalų dūmeliu, varpelių skambėjimu ir tokia pažįstama choro giesmė –  stiprus stiprus: „Viešpatie Jėzau…“

Mes vėl susirinkom melstis prie stebuklingojo, net iš XVI amžiaus užsilikusio Dievo Motinos atvaizdo, Jo sukrečiantis istoriškumas, kaip legenda skambanti tikriausia slaptos ir atsiradimo istorija. bizantiška mistika, ir atvaizde spindintis, kiekvieną pastebintis žvilgsnis. Juk kiekvienas iš mūsų jai esame svarbūs. Juk kaip tolimas, drąsus besimeldžiantis atkartojame: „Parodyk, kad esi Motina…“

Prisiminėme Asyžių, Porciunkulės ir mūsų Troškūnų istoriją, čia Šv. Pranciškaus pasekėjai bernardinai įsikūrė 1696 m. – taip pat jubiliejus, atvykusius Troškūnų dvaro savininką Vladislovą Sakalauską, vienuolyno gyvenimą bei nuolat siautusius gaisrus. Barokinių bei klasicistinių rūmų statybas XVIII amžiaus pabaigoje, garsiąją gimnaziją ir jos profesorius bei prancūzų kalbos mokytoją, poną Floriną. Sukilimus, represijas, vienuolių ištrėmimą ir sugrįžimą tik 1929 m. Naujomis varsomis tuomet suspindusį gyvenimą su priederme melstis ir dirbti. Tuomet suburtas puikus choras, orkestras, vaidintojų trupė, gausingos organizacijos, Porciunkulėje gatvėmis riedantys „gyvieji paveikslai“, pastatyta nauja salė ir vargšų prieglaudos namai.

Leidomės į rūsius po bažnyčia, prisiminėme senuosius atgailos būdus, pažeminančias viešas bausmes ypatingiems nusidėjėliams, bandėme senu papročiu keliais aplink Šv. Antano statulą šventoriuje eiti. Po to jau vienuolyno namų pastogėje juodą duoną, sūrį valgėm, arbatą gėrėm, įstabiuosius XVIII amžiaus pabaigos Troškūnų klebono, bernardino Kiprijono Lukausko raštus skaitėme, apie nuodėmę, tikėjimą ir bandymus šiokio tokio tobulumo ar net šventumo siekti kalbėjomės. Žinokime: „Ney akis regieje, ney ausis girdieje, ney sirdiey. Žmogaus sutilpa, ką Diewas sugatawoje tiems, kurie aną milie…”