Anykščiuose apsilankęs Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amir Maimon atkreipė dėmesį, kad sovietmečiu statyti paminklai yra nuasmeninti. Jono Junevičiaus nuotr.
Tarybinė propaganda nepailsdama trimitavo apie tai, kaip TSRS skiriasi nuo likusio pasaulio, kaip čia gerbiamas žmogus, kaip saugoma jo atmintis. Deja, tikrovė buvo visiškai priešinga. Komunistų partija negailėjo nei gyvų, nei mirusių. Gyvuosius tremdavo, o mirusiųjų atminimą stengdavosi ištrinti. Ypač tai akivaizdu, kai peržvelgi, kaip sovietmečiu buvo elgiamasi su kapinėmis. Kaip ir visoje Lietuvoje, Anykščiuose komunistai taip pat nesismulkino.
Anykščių kapinių paminklus sumalė į skaldą
Kapinės yra suvokiamos kaip materialaus ir dvasinio gyvenimo atspindys, tautos ir valstybės atminties dalis. Sovietmečiu tik vienos rūšies kapinės buvo vertinamos ir saugomos – per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių tarybinių karių. Visos kitos, ypač jeigu jos priklausė negausiai bendruomenei, buvo naikinamos.
Anykščių rajonas sovietmečiu požiūryje į kapines niekuo neišsiskyrė – buvo elgiamasi taip pat brutaliai. Buvo apleistos, sunaikintos daugelis senųjų kapinių. Anykščių mieste nebeliko senųjų kapinaičių, buvusių prie Anykščių koplyčios. Jos buvo labai senos, jose buvo nebelaidojama nuo 1936 m. Kapinių teritorija buvusi aptverta akmenine tvora. Sovietmečiu kapinės paverstos parku, tik paminklinis akmuo žymi čia buvus anykštėnų amžinojo poilsio vietą. Dabartinė koplyčios teritorija – buvusių kapinių teritorija, visur aplinkui būta laidojimo vietų. Kai kapinės buvo naikinamos, mirusiųjų artimieji, giminės palaikus perlaidojo kitur, tačiau liko nemažai ir neprižiūrėtų kapų. Tuometinės valdžios nurodymu labai daug pasilikusių antkapių bei kryžių, kurių niekas nepasiėmė, neišsivežė, iš naikinamų kapinių buvo vežami į Svėdasus, kur specialiame karjere jie buvo smulkinami, gaminama skalda, tikusi keliams.
Kapinių vietoje išliko tik dvarininkų Venclovavičių statyta koplyčia. Koplyčios rūsyje buvo išmūryta apie 10 nišų su užmūrytomis karstavietėmis. Čia ilsėjosi visa grafų giminė. Žmonių pasakojimu, kai laidojo paskutinįjį šios žymios giminės poną, koplytėlė jau buvo apleista. Karų metu buvo išgriautos nišos, išniekinti palaikai, nyko ir pats pastatas. Šiuo metu Anykščių koplyčioje yra įsikūrusi Pasaulio Anykštėnų bendrija, čia anykštėnai tuokiasi, vyksta koncertai, demonstruojamos parodos.
Palaidoti, bet neįvardinti
Sovietmečiu nukentėjo ir Anykščių rajone buvusios žydų kapinės, tiesa, gal ne dėl sovietų valdžios priešiškumo, o dėl to, kad po Antrojo pasaulinio karo praktiškai nebeliko žydų bendruomenės ir jomis nebebuvo kam pasirūpinti. O ir valdžia neskyrė deramos apsaugos, sakykim, Anykščiuose remontuodami namus, statytus po Antrojo pasaulinio karo, anykštėnai randa į pamatus įmūrytų antkapinių žydų paminklų. Anykščių žydų kapinėse išliko tik sunkiausiai pasiekiami paminklai – tie, kurie buvo ant pačio statoko kalno.
Šiemet balandžio 5 dieną Anykščiuose lankėsi Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amir Maimon. Svečias aplankė žydų masinių žudynių vietą, pavaikščiojo senosiose žydų kapinėse, apžiūrėjo žydų kultūros paveldo objektus Anykščiuose.
Izraelio ambasadorius A. Maimon savo viešnagę Anykščiuose pradėjo nuo Anykščių žydų kapinių lankymo. Ant kalno, kur yra išlikę antkapiai, ambasadorius skaitė dar matomus užrašus, kartu paaiškino susirinkusiems ir kai kuriuos žydų laidojimo papročius. „Dvi raidės antkapio viršuje reiškia „Čia ilsisi“, štai ant šito paminklo parašyta „Čia ilsisi kukli, padori moteris“, – sakė ambasadorius.
Jis paaiškino, kad religingi žydai taiko tam tikrą lyčių segregaciją, taigi kapinėse, kitaip nei lietuviai, nepamatysi šeimos kapų – vyrai ir moterys laidojami atskirai. Ambasadorius parodė, kur kapinėse yra vyrų eilė, kur moterų. „Čia ilsisi Glik (Laimingoji), Mošės dukra“, – perskaitė dar vieną iš antkapių A. Maimon. „O štai čia jau vyrai – parašyta, kad palaidotas „bachur“, – jaunas vyras“, – rodė ambasadorius. Kadangi antkapiuose kai kur išlikę ir metai, ambasadorius perskaitė, kad kai kurie iš palaidotųjų yra gimę maždaug prieš 150 metų.
Ambasadorius A. Maimon susitiko su savivaldybės darbuotojais, Tarybos nariais ir atkreipė dėmesį į dar vieną problemą – masinio žydų naikinimo ir palaidojimo vietose yra tik bendra informacija – kiek maždaug ir kada nužudyta asmenų, tačiau nėra pavardžių. Tai dar vienas būdingas sovietmečiui bruožas – pavienis žmogus sistemai nieko nereiškė. Tiesa, susitikime dalyvavęs rašytojas Rimantas Vanagas, pateikė racionalų paaiškinimą, kodėl taip buvo. Pasak jo, „niekas neatrinktų, kas tie žmonės buvo, nes vyko karas, vieni bėgo, kiti kėlėsi į jų vietą ir t.t.“. Ambasadorius A. Maimon sakė suprantantis, kad ne taip lengva atrasti pavardes, tačiau teigė, kad bent tas, kurios žinomos, reiktų paskelbti.
Kapines priminė Anykščių ambasadorius
Sovietmečiu uždarytas kapines nepavyko ištrinti iš žmonių atminties. Ypač prie atminties išsaugojimo prisidėjo Kijeve (Ukraina) gyvenantis ir leidybos versle dirbantis iš Pienagalio kaimo (Troškūnų seniūnija) kilęs istorikas Virginijus Strolia, kuriam suteiktas Anykščių ambasadoriaus titulas. Jis sumanė pažymėti mediniais kryžiais jau seniai uždarytų senųjų kapinių vietas – Karčių, Baraišių bei kitų Latavos upelės pakrantėje esančių smėlio kalnelių. Šias vietas žymi šio anykštėno mecenato iniciatyva pastatyti koplytstulpiai.
Mediniai paminklai: šv. Jono Nepomuko, Kenčiančios Motinos, Atminties vartai Kiaušagalio kapinaitėse – ne tik saugo čia besiilsinčiųjų atminimą, juos lanko ir po Troškūnų apylinkes keliaujantys turistai. Įmonė „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ į savo maršrutus įtraukė ir V. Strolios koplytstulpių kelią.
Tas pats vyko visoje Lietuvoje
Sakykim, Klaipėdoje buvo sunaikintos beveik visos mieste iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos veikusios kapinės. Dideli pokyčiai vyko ir Vilniuje – sunaikintos Naujamiestyje veikusios evangelikų liuteronų ir reformatų kapinės, veikusios nuo 1806 metų. Joms sklypą nupirko Vilniaus miesto tarybos narys Gotfridas Hahnas. Kapinės buvo aptvertos aukšta mūro tvora, įrengti geležiniai vartai. Kapinių centre prieš vartus buvo pastatyta architekto Karolio Šildhauzo suprojektuota koplyčia. Pasak istorikės Vidos Girininkienės, kapinėse buvo daug šeimų koplyčių-mauzoliejų. Tačiau iki šiol išliko tik Niškovskių koplyčia-mauzoliejus. Kapines naikinti pradėta 1958 metais, kai tuometis Vilniaus miesto vykdomasis komitetas nusprendė likviduoti kapinių dalį, kurioje turėjo būti statomi Profsąjungų kultūros rūmai. O po ketverių metų nuspręsta visiškai likviduoti kapines, jas paverčiant parku.
Taip pat negailestingai buvo sunaikintos veikusios žydų kapinės – sakykim, prie dabartinės Olandų gatvės, prie Sporto rūmų. Kapinės prie Olandų gatvės veikė nuo 1828 iki 1940 m., čia buvo palaidota apie 70 tūkst. žmonių. Kapinės sunaikintos sovietmečiu 1961-1968 m. Tik nedaugelis kapų (Š. J. Fino, C. Šabado, Ch. O. Grodzenskio, Arkadijaus Kremerio) buvo perkelti į Sudervės žydų kapines. Į Sudervės kapines buvo perkeltas ir Vilniaus Gaono bei jo artimųjų kapai.
1965 m. žydų kapinės buvo pradėtos griauti, 1968 m. jos buvo sulygintos su žeme. Jų teritorijoje 1975 m. pastatyti Ritualiniai paslaugų rūmai. Akmeniniai antkapiai buvo išgrobstyti, supjaustyti, panaudoti laiptams į Tauro kalną, M. Mažvydo biblioteką, Lazdynų gyvenamojo rajono atraminėms sienelėms ir kitur.
Naujus, patvarius antkapius rasite čia: https://www.svedasupaminklai.lt/antkapiai/
