Praeinant rusams kaimas pasmirsdavo

Gailutė KUDIRKIENĖ

Dviragį ežerą aprietusiame Verksnionių kaime daug ašarų išlieta, kad toks jo pavadinimas? Kaimo metraštininkė tai patikrino ir surašė. Tik reikalas tas, kad aprašymai apie Taraldžių kaimą, besitęsusį net 7 kilometrus, o šiandien nebeturintį nė vieno gyventojo, gali pravirkdyti ne tik verksnioniečius.

Turtingi užrašyta praeitimi

Žvalgomės po vieną gražiausių Rokiškio rajono vietovių – patį Dviragio ežero galą ir jį aptūpusius kaimus. Du jų, Verksnionys ir Kryliai, beveik į vieną sulipę – gyventojai per ežerą gali nesunkiai susišaukti. 

O štai iš trečiojo, didelio ir šurmulingo Taraldžių kaimo, palei ežero pakrantę besitęsusio net 7 kilometrus, šiandien jau nieko nelikę.

Mūsų gidė – vietinė bibliotekininkė ir gimtųjų vietų metraštininkė Gražina Matukienė.

„Mes turtingi praeitim, bet jos beliko tik tiek, kiek spėjau užrašyti, o dabar jau ir nebėra ko paklausti, nes senbuviai, čia gyvenę karta po kartos, jau išmirė“, – sako ji.

Moteris rodo savo dviejų dešimtmečių triūsą – šūsnį storų aplankų su užrašytais vietinių pasakojimais, nuotraukomis,  senais žemėlapiais ir tarpukario laikų laiškais.

Visa tai guli Verksnionių kaimo bibliotekoje, bet kuris susidomėjęs gali paskaityti.

Beliko tik viena „Brazylija“

Daugiausia kraštotyrinės medžiagos G.Matukienė surinko apie Taraldžių kaimą, iš kurio yra ir pati kilusi.

Gausybę sodybų ir vienkiemių turėję Taraldžiai buvo nušluoti su paskutine melioracijos banga.

Naikinamų trobų šeimininkai kraustėsi kas kur: vieni į miestus, kiti į gretimus kaimus. Ne vienas jų atkako į arčiausiai buvusius Verksnionis ir Krylius.

„Man buvo 18-ka, kai vienkiemyje gyvenusiems tėveliams irgi teko kraustytis, nes jų namus vertė“, – pasakoja, kaip ji pati su šeima atsidūrė Verksnionyse.

Anot pašnekovės, iš daugiau kaip 300 gyventojų turėjusio  gimtojo kaimo liko tik ąžuolai ir kelios nenugriautos gryčios pakraščiuose, į jas buvusių šeimininkų atžalos dar atvažiuoja vasaroti, kai kas bites laiko, bet niekas čia nuolat jau negyvena.

Bibliotekininkė pasakoja, kad Taraldžiai kadaise buvo antras pagal dydį Kamajų valsčiaus kaimas, o dabar beturi tik vieną tikrą sodybą ir vieną oficialų gyventoją. Jis, Robertas Brazys, ne vietinis, čia atsikraustęs iš sostinės, ant ežero kranto įkūręs kaimo turizmo sodybą „Brazylija“.

„Su šalim Brazilija nėra nieko bendro, pavadinimas – nuo  savininko pavardės“, – šypsosi pašnekovė. Ir sako, kad ne pirmam atvykėliui tenka apie tai paaiškinti. 

V.Landsbergio-Žemkalnio malūną irgi nugriovė

Grįžtam prie istorijos. Prieš 20 metų ėmusi užrašinėti senų taraldiečių prisiminimus G.Matukienė, galima sakyti, savotiškai išgelbėjo dabar jau nebesančius Taraldžius. Jei ne jos užrašai ir anų laikų fotografijos, vargu kas beprisimintų tokį kaimą buvus.

Kraštotyros entuziastė nuveikė milžinišką darbą, nes taraldiečiai buvo pabirę po įvairias vietoves, reikėjo jų adresus susirasti, o paskui kiekvieną aplankyti, prakalbinti.

Anot jos, paskutinis Taraldžių kaimo senbuvis numirė prieš dvejus metus, tad dabar jau niekas nieko nebepapasakos.

„Tarpukariu Taraldžiai garsėjo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotu malūnu“, – sako pašnekovė ir rodo išlikusią statinio fotografiją.

Nuotrauka daryta 1969 metais, kai iš Amerikos buvo atvažiavę smetoninių malūno savininkų Musteikių palikuonys.

Malūnas, kaip ir visas kaimas, sunaikintas per melioracijos vajų.

Rinkti buvusių taraldiečių prisiminimus bibliotekininkę paskatino vaizdingi jos tėvuko Antano Mikulionio pasakojimai apie tai, kaip anuomet, jo jaunystės metais, gyventa, kokie buvę papročiai, kaip vyko šienapjūtės, linarūtės ir kitokie kaimiški darbai, kaip žmonės tarpusavyje bendravo, šventes šventė.

„Tėvas buvo kantorius (giedotojas), daug pasakojo, kaip linksminosi, kas vakaruškose grojo. Apie kaimo dydį sakė: „Gyvena čia kapa mergų ir Nemeikūčios“, – užrašė jo išsireiškimą. 

Kapą sudarė 60 vienetų, tad aišku, kad tarpukariu kaimas klestėjo, jei vien netekėjusių panelių toks skaičius buvo. Nemeikūčiom vietiniai kažkodėl vadino Motiejūnaites.

Bibliotekininkė prie kraštotyrinės medžiagos pridėjo ir tėvo dainų sąsiuvinį. Ten pat nugulė ir kaimynui rašyti bei iš Kauno siųsti tėvo laiškai, kai jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje.

Gimdydavo tik namuose

„Kai eiti per žmones pradėjau, visi mane mielai įsileido, juk buvau sava, jų akyse augusi, noriai pasakojo, ką iš seno laiko prisiminė, džiaugėsi, kad aplankiau“, – sakė kraštotyrininkė.

Jos užrašuose yra pastraipa apie gimdymo papročius, paminėtos ir pribuvėjos: Kostė Šeinauskienė iš Verksnionių ir taraldietės: Andriuškevičienė, kupriaus žmona, ir Ona Kuitienė. Pastarosios marti bibliotekininkei papasakojo, kad į pasaulį besibeldžiantį savo kūdikį jos anyta pagimdė pati, be kitų pagalbos. 

Taraldžių moterys dažniausiai gimdė namie, su vietinių pribuvėjų talka.

Šviesuolių šeima rėmė rašytojo mokslus

Viena iš įdomiausių istorijų, ką bibliotekininkei pasisekė užrašyti, yra Aleksio Šukio pasakojimas. Taraldžių šviesuolis gimė 1912 metais, ūkininkauti pradėjo vos 14-os  dešimties hektarų plote. Labai troško žinių, tad baigė Punkiškių pradžios mokyklos žemės ūkio kursus, buvo Lietuvos galvijų auginimo kontrolės ratelio narys, pavasarininkas. 

Senolis kraštotyrininkei pasakojo, kad jo tėvas ir senelis gyveno pasiturinčiai, Salų bažnyčiai nuo Šukių šeimos buvo nupirkę 4 liktorius, altoriuką bei auksinę monstraciją. Juos švenčių metu giminės jaunimas nešdavo aplink bažnyčią.

Šukių šeima rėmė Juozo Tumo-Vaižganto kunigystės mokslus, tad rašytojas juos kvietė atvažiuoti į Kauną svečiuosna, bet, anot A.Šukio, tėvelis neprisiruošė.

Galiausiai pašnekovas bibliotekininkei atvėrė ir pinigines paslaptis: nevedęs dėdė turėjo auksinių pinigėlių pilną puodynėlę, ją slėpė ant pečiaus.

Aukso buvę tiek, kad galėjai nupirkti visą valaką žemės. Dėdę su visa puodynėle gyventi nusiviliojo kiti giminaičiai, tai šiam mirus auksas pas juos ir liko.

A.Šukys buvęs be galo darbštus, ūkinio pastato statybai prisivežė net tūkstantį arklinių vežimų lauko akmenų. Statydamas klėtį pats gaminosi akmenbetonio blokus.

Ką bedarytų, visad kruopščiai vedė ūkio apskaitą.

Senolis Verksnionių bibliotekai padovanojo retų senovinių knygų, vadovėlių, kalendorių, smetoninių laikų savo darbų dienyną bei kasos knygą.

Ėjo per kaimus ir siūlėsi skrynias išpiešti

Žvalgomės po Verksnionis. Namai rikiuojasi palei vieną pagrindinę, ežerui lygiagrečią gatvę. Sodybos gražiai tvarkomos, ne vienos kiemuose matyti žemės ūkio technika. 

Toje pusėje, kur ežero pakrantė, yra nebegyvenamų, tik vasarojimui skirtų namų. Dabar, ankstyvą pavasarį, jie dar be žmonių.

Pasak bibliotekininkės, su Verksnionių istorija yra sudėtingiau. Senbuvių pakalbinti ir užrašyti jų istorijas spėjo labai nedaug, gyva likusi tik viena čia augusi ir gimusi 80-metė, kiti jau ilsisi akmenine siena apjuostuose kapeliuose ant aukščiausio ežero kranto. Jaunesnioji karta apie senovę neturi ką papasakoti.

Anot G.Matukienės, garsiausias šios vietos žmogus –  pernai 90-metį atšventusi dailininkė ir restauratorė Alvyra Rugytė-Olubienė – gimė ir augo Verksnionių pašonėje, jau Krylių kaime.

Pasak kraštotyrininkės, Kryliai ir Verksnionys neatsiejami, to paties ežero vandens jungiami. Kryliuose ilgus metus buvo Verksnionių mokykla ir kontora, kitos įstaigos.

„A.Olubienė, kai dar studentė buvo, ėjo per kaimus ir prašė žmonių, kad leistų skrynias išpiešti“, – pasakoja. 

Kadangi buvo sava, gyventojai mielai traukė, ką turi, ir jaunai menininkei leido eksperimentuoti. Tada, 1957-aisiais, tų skrynių išgražino net dvidešimt dvi. 

„Ir mūsų namie tokia buvo, grūdus laikėm, dabar piešinys jau visai nusitrynęs“, – G.Matukienė sako, kad irgi turinti dailininkės ranka pagražintą daiktą.

Troško gauti linų pėdą

Taip einant ir bešnekant baigiasi Verksnionys ir susizgrimbam jau esantys Kryliuose. Sukame į restauratorės gimtųjų namų kiemą. Priešais namą pūpso didžiulis inkaras, o lauko pavėsinėje kabaluoja milžiniška drožta žuvis.

Bibliotekininkė paaiškina, kad vienas šios giminės vyras, gimęs ir augęs ant ežero kranto, tapo naru ir ilgus metus dirbo tą pavojingą darbą.

Mūsų laukia siurprizas – viešnagė privačiame A.Olubienės muziejuje. Jis įkurtas iš šiltnamio perdarytame pastate. Eksponatai iš senovinės kaimo buities. Viskas susisteminta, aprašyta, turi inventorizacijos numerius.

Muziejaus raktai patikėti bibliotekininkei, jai leista čia atvesti svečius ir aprodyti daiktus.

Tvarkingai sudėtų medinių rakandų viduryje pūpso nekultų linų pėdas.

„Pernai prieš jubiliejų restauratorė prigrasino jokių dovanų nepirkti ir gėlių nenešti, sakė, kad geriau norėtų gauti linų pėdą, tokį ir įteikėm“, – paaiškina mūsų gidė.

Susiejo su mažulėlio ašarom

Dabar jau šnekam apie Verksnionis. Pasak kraštotyrininkės, apie šio kaimo praeitį jai daugiausia papasakojo Jonas Budreika. 

Pavadinimas kilęs nuo to, kad labai seniai žmonės palaukėje rado verkiantį vaikelį, apie pamestinuką ilgai kalbėjo, svarstė, kieno jis, o kai palei ežerą ėmė kurtis kaimas, tą vietovę ir susiejo su mažulėlio ašaromis.

Tas pats vyras papasakojo, kad seniau Verksnionių kaime kai kurios vietos turėjo atskirus pavadinimus. Prie buvusių Rugio ir Ruželės sodybų buvo Stričkabala, prie Budreikos sodybos buvo Kepakalnis (gal kažkaip susijęs su tuo, kad netoli kaimuose gyveno nemažai Kepalų), Rudakrūmės buvo Dagių, Diržių bei Povilo Kaušakio žemėje. Prie ribos su Kurkliečių kaimu buvo vadinama Kurkliečių bala.

Verksnionių kaime daugiausia gyveno Kaušakių, ypač tarpukariu. Buvo žmonių su ta pačia pavarde ir netgi vardu, todėl žmonės turėjo pravardes. Petras Kaušakys buvo vadinamas Mataušės, Antanas Kaušakys – Šlubelis, Jono Sapkos žmona – Šita, Povilas Kaušakys – Lepšiokas, Vladas Kaušakys – Derešius, Jonas Kaušakys – Čigonas, Kostas Kaušakys – Pabalinis.

Rusams praeinant visa ulyčia smirdėjo

J.Budreika pasakojo, kad Vytauto Zlatkaus senelis spaudos draudimo laikais mokėsi Kunigiškių mokykloje. 

Kai tik koks mokinys sukalbėdavo lietuviškai, reikėdavo nešioti ant kaklo užkabintus karvės ragus. Taip buvo siekiama įtvirtinti rusų kalbą, teigiant, kad lietuviškai kalbėti – gėda. 

Tuo metu Nastutė Zlatkutė slapta mokė vaikus lietuviškai, iš besimokinančių vaikų tėvų gaudavo dovanų. 

Nemažai verksnioniečių laimės ieškojo Amerikoje. Su pirmąja emigracijos banga užjūryje atsidūrė Stanislovas Zlatkus, ten restorane dirbo padavėju. Parvažiuoti į Lietuvą sakėsi neturįs pinigų, o kai jūra užšals, pėsčias pareis, tačiau mirė ten. Kostas Kaušakys užsidirbti pinigų buvo išvykęs į Argentiną. Petrą Kaušakį (Petrela) žmonės vadino Amerikonu, mat buvo išvykęs į užsienį.

Antrojo pasaulinio karo metais kaimas nebuvo nusiaubtas. Žmonės pasakojo, kad ,,praeinant vokiečiams, visa ulyčia kvepia, vokiečiai maudosi ežere, o praeinant rusams – visa ulyčia smirdi arielka ir svogūnais“.

Verksnionių kaime, netoli Groblių sodybos, ant kalno buvo nušautas vokiečių karininkas. Jis buvo nugabentas į slėnį ir ten palaidotas.

Verksnioniečiai kraštotyrininkei pasakojo, kad pokario metai kaime buvo baugūs ir sudėtingi. Kaimo žmonės pasakodavo: ,,tie“ eina ir ,,tie“ eina. Baisu, – susišaudys ir šeimą iššaudys. Sužinoję, kad kaimo žmogus papjovė kiaulę, arba ,,tie, arba ,,tie“ ateina pas žmogų, susirenka visus tris kumpius ir sako, kad tau vieną kumpį palikom. Užteks.

Obulius veždavo parduoti į Leningradą

Bibliotekininkė pridėjo ir Tumo Vaižganto būrio ryšininko Stasio Indrašiaus-Drąsučio atsiminimus: 

,,Pas mano žmonos tėvus Petrylas Rokiškio rajone, Verksnionių kaime, partizanai irgi užeidavo, namuose jie turėjo šiokią tokią slėptuvę. Netoli jų namų partizanai nušovė du ar tris enkavėdistus. Gal kas įskundė, kad paėmė mano žmoną su seserimi, motiną, tėvą Juozą Petrylą, jį tiesiog tardymo metu Rokiškio saugume užmušė. Motina gavo 10 metų lagerio, kita sesuo – 7 metus, o žmona – 4 metus.“ 

Anot bibliotekininkės, Verksnionių kaimas pokariu buvo garsus sodais, apie 1960-uosius žmonės veždavo parduoti obuolius net į Leningradą.

„Daug kas užmarštin nugrimzdo, nesuskubau užrašyti, o dabar nebėra ko paklausti“, – atsidūsta kraštotyrininkė.

panskliautas.lt Pasaulio centras