Praeitis pranašauja mūsų ateitį

Anykščiuose lankėsi televizijos laidų vedėjas, pagaulių istorinių knygų, ypač apie Antrąjį pasaulinį karą, autorius, krepšinio rungtynių komentatorius Robertas Petrauskas.
Kuomet rašau šias eilutes, mano herojus tebėra „karštas“, mat mintyse persuku susitikime išgirstas tezes, o taip pat menu smagų Eurolygos rungtynių komentavimą, kai Žalgiris laimėjo lemiamas, išlikimo rungtynes prieš Miuncheno „Bayern“. Koks istorinis kontekstas? Taikos meto kariai yra sportininkai, nes nekariauti žmonija negali.

Afišoje, skelbiančioje apie susitikimą su istoriku Robertu Petrausku, buvo pabrėžiama, kad tai knygos „Poltava“ autorius. Rusiškoji pergalė šių dienų kontekste atrodo šiek tiek keistai, nors ir knyga parašyta dar neprasidėjus šiek tiek daugiau nei prieš metus įsiplieskusiam karui. Todėl populiarus, puikiai bendravimo su auditorija subtilybes perpratęs, greitakalbis, tą kalbėjimo srautu bruožą išsiugdęs dar dirbdamas laidų vedėju Klaipėdos radijo stotyje „Laluna“, istorikas savo pokalbio temą pasuko tolyn nuo Poltavos mūšio, giliai į tolimą priešistorę. Išgirdome paveikią, gerai „nušlifuotą“, jau daugybėje Lietuvos vietų skaitytą paskaitą apie iki įsimintino mūšio aptariamoje teritorijoje svarbiausius įvykius ir vyravusius jėgos centrus.

Pagaulus pasakotojas mus nuvedė į pirmojo amžiaus po Kristaus pabaigą, kada susiformavo Kijevo Rusia, kai iš šiaurės vakarų atėjusių riurikaičių, jų vardo kilmė Erikas, sukurta valstybė. Variago vardas, prie kurio prisidėjo ir skambus žodis rus, reiškiantis irkluotoją. Tad ir Rusios krikštas, ir kiti svarbūs slaviškojo pasaulio raidos įvykiai vyko ne kažkur Rusijoje, bet šiuolaikinės Ukrainos žemėse. Maskvos tuo metu tiesiog nebuvo. Tai buvo žemės, į kurias atėjo mongolai totoriai, nieko nekuriantys, bet plėšiantys ir žudantys stepių kariai. Jie vos nesunaikino tų žemių civilizacijos. Nepasidavusių, bandžiusių apsiginti miestų ir gyvenviečių gyventojai pergalėti būdavo išžudomi, išvaromi į vergiją, trobesiai sudeginami. Tokia nedalia ištiko ir veik visus Rusios miestus, taip pat ir didįjį Kijevą.

Mongolams šiek tiek išsikvėpus, į tas žemes atėjo ir jas priglaudė lietuviai, tiksliau – mūsų tautiečių vadovaujama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Pirmąją pergalę prieš klajoklius 1362 metais pasiekė kunigaikštis Algirdas prie Mėlynųjų vandenų. Jo idėjas tęsiantis Vytautas norėjo surinkti į savo valstybę rytuose plytinčias žemes, jo herbe kartu su lietuvišku Vytimi, Trakų kunigaikštystės pėstininku, ir Kijevo lokiu tarsi įprasmina taip ir neįkūnytą imperijos viziją.

Nors Lucke didžiausios to meto Europos valstybės didžiam valdovui ir buvo pasiūlyta imperatoriaus karūna, bet nepavyko nei karūnuotis, nei po lietuviška karūna surinkti visas rusiškas žemes. Nors tuomet buvo susidarę šių platumų pasaulio atsvaros poliai Kijevas – Smolenskas – Naugardas, mūsų kunigaikštystės įtakoje ir susikūrė Ukraina, Baltarusija. Tačiau vėliau, pas mus trūkstant stiprios politinės valios, sustiprėjus Maskvai, visi planai sužlugo.

Kodėl iškilo Maskva? Manoma, kad todėl, jog šio miesto gyventojai buvo patys geriausi duoklės chanui mokėtojai, geriausi ant kelių šliaužiojantys „chalujai“. Ten buvo Moskolija. Ten buvo mongolų totorių civilizacijos palikimas. Caras – tai naujas chanas, kuriam svarbiausia surinkti duoklę, kuris įrodė, kad be ištikimybės carui, valstybei, žmogus yra niekas – netenka ir teisių, ir turto. Žmogus gali būti žmogumi tik būdamas ištikimu carui ir jo valstybei.

Istorikas vaizdžiai nupasakojo to galios trikampio žlugimą. Naugardas pasirinko vakarietišką kelią – atmetė Maskvos pasiūlymą jungtis prie jos ir pasirašė sutartį su LDK. Tačiau mūsiškiai tą sutartį sulaužė – kuomet moskoliai įsiveržė į naugardiečių žemes, į pagalbą neatėjo. Miestas krito, žuvo daugybė narsių vyrų, žlugo to miesto demokratija, kurios simboliu laikytas Vėčės varpas buvo išgabentas į nugalėjusių sostinę. Ukrainą moskoliai užgrobs vėliau, jau po Poltavos mūšio. Tuomet, kai valdys išmanusis, mokytis ir siekti pažangos per didžias aukas pasiryžęs caras Pertas I. Ir tik tada ta šalis pasiske

bs imperija, pradės vadintis Rosija. Nes, pasak buvusio JAV valstybės sekretoriaus Zbignevo Bžezinskio, be Ukrainos Rusija niekada nebus imperija.
Dabartinė Rusija, kaip ir carų Rusija, bando perrašyti istoriją, nori parodyti, kad būtent Maskva yra Rusios lopšys. Daugiau nei juokinga, kad monetų serijoje skirtoje istoriniams Rusijos miestams yra pavaizduotas ir Kaliningradas. Kaip istorinis rusų miestas, o iš tiesų po 1944 metų okupacijos paveržtas ir pervardintas istorinės Prūsijos žemės miestas Karaliaučius.

Pasakotojas pažymėjo, kad įreikia žvelgti plačiau, neįklimpti tik į tautinę Kauno tarpukario Lietuvą, bet žvelgti giliau. Tarsi ir kėlė mintį, kad vėl gali į vieną vietą susirinkti visos buvusios LDK žemės: Lenkija, Lietuva, Gudija, Ukraina, prie kurių gal net prisijungtų Estija bei Latvija. Vėl būtų stipri atsvara seniai išnykusią mongolų imperiją atstovaujančiai Rusijai.

„Kas yra skaitęs knygą „Poltava“? – pasiteiravo greitakalbis svečias. Pakilo gal trys rankos, aš nedrąsiau ištiesiau ketvirtą, nes perkaičiau fragmentiškai, gal kokį trečdalį knygos. Ir buvau sužavėtas paties mūšio priešistorės, daugybės anksčiau vykusio įvykių vaizdingų aprašymų. Kautynės nepranoko prieš kelerius metus skaitytos švedų istoriko knygos „Poltava“. Svečiui kilo mintis, kad anykštėnai knygos neskaitė dėl prigimtinio taupumo. Net ir tiesiai iš autoriaus rankų – nepigi knyga. Tai kam jūs taupot? Galvojau, dar pridės – juk vis vien tuoj bus karas. Nors knyga iš tiesų parašyta meistriškai ir gali praturtinti didžiausio literatūros gurmano biblioteką.

„Ko jūs tylit?“ – gal porą kartų paklausė išmanusis svečias. O ką čia kalbėsi, kai šitaip gražiai ir išmaniai pasakojama. Juk R. Petrauskas ir pats pažymėjo, kad jis ne tiek tyrėjas, kiek istoriko žvilgsniui įdomių kampų ieškantis, naujomis spalvomis visiems pažįstamus įvykius spalvinantis pasakotojas. Vis geriau bandantis įsisavinti Vakaruose jau seniai populiarų įtaigiojo pasakojimo žanrą, kuomet pasakojimas persmelktas epochos dvelksmo ir skleidžiasi meninio filmo vaizdiniais. Istorija – tai ateitis, nes žmonių prigimtis nesikeičia ir viskas ritmiškai pasikartoja, o praeities žinojimas padeda nuspėti ateitį.