Daug rankų didelę naštą pakelia – drąsina lietuvių liaudies išmintis. Net šešiolika viešintiškių Jaunųjų miško bičiulių geltonuoju mokyklos autobusu ryžtingai pajudėjo link Mikierių girininkijos. Čia laukė rimtas darbas – gelbėti nuo šiukšlių mišką ir gražiąsias poilsiavietes, įrengtas Šventosios pakrantėse.
Daug rankų didelę naštą pakelia – drąsina lietuvių liaudies išmintis. Net šešiolika viešintiškių Jaunųjų miško bičiulių geltonuoju mokyklos autobusu ryžtingai pajudėjo link Mikierių girininkijos. Čia laukė rimtas darbas – gelbėti nuo šiukšlių mišką ir gražiąsias poilsiavietes, įrengtas Šventosios pakrantėse.
Mus pasitiko girininkas Laimis Trumpickas ir girininko pavaduotoja Daina Trumpickienė. Aplankę laukinių žvėrių aptvaro žvėris, susipažinę su dviem avinų muflonų naujagimiais, patraukėme mišku, Šventosios pakrante, link poilsiaviečių rinkti šiukšlių. Pasklidome po mišką ir tempėme šiukšles lyg miško skruzdės šapus. Ir ko tik neišmeta į žaliąsias miško samanas sukiaulėjęs žmogus! Dirbome nepakeldami akių, nepastebėjome virš galvų pakibusio juodo lietaus debesies, kuris nutarė prisidėti prie miško švarinimo akcijos šiltu pavasariniu lietumi. Nuoširdžiai visus išmaudė. Mums buvo linksma ir juokinga, nes miškininkė Daina ir mokytoja neleido į Šventosios upę net mažojo pirštelio įmerkti, o lietus murkdė visus lig valiai niekieno leidimo neprašydamas.
Pasiekėme poilsiavietes. Prisėdome prie didelio medinio stalo. Visus mus sušildė girininkijoje paruošta karšta arbata. Jėgas grąžino sumuštiniai ir saldumynai. Nors daug dirbome, buvome žvalūs. Juk negali jaustis pavargęs puikioje žaidimų aikštelėje. Supomės, čiuožėme, lipome… Kad ir kaip smagu nerūpestingai žaisti švariame, gražiame miške, turėjome grįžti į girininkiją. Mūsų laukė siurprizas – už gerą darbą miškui gavome Anykščių urėdijos dovanų, linksmų knygelių.
Išvykome pavargę, bet patenkinti, tvirtai žinodami, kad niekada nesukiaulėsime ir visos mūsų šiukšlės ras vietą šiukšliadėžėje.
