Premijos, laureatai ir bambekliai

Rimantas Vanagas

Tarp rajonų centrų kultūros renginių gausa ne be pagrindo „blizgantys“ Anykščiai kasmet sužimba ir savivaldybės teikiamomis premijomis: kraštotyrine T.Mikeliūnaitės (Kultūros), literatūrine A.Baranausko; be to, per Miesto šventę skelbiamas naujasis rajono Garbės pilietis.
Šie tradiciniais tapę „paspurdėjimai“ sukelia miestelėnams pliūpsnius papildomų emocinių žiežirbų. Jos neišvengiamai atsispindi žiniasklaidoje, o svarbiausia – atspindi anykštėnų kultūros brandą (ar nebrandą) vertinant minėtus viešus renginius, jų prasmę bei kokybę.
Mintis ir noras pasidalyti savo nuomone apie juos „bendrojo gėrio labui“ kilo jau senokai, nes kelis dešimtmečius buvau ir esu susijęs su šiais spalvingais įvykiais, o įtarti mane grynai asmeniniais interesais jau vėlu. Be to, nuoširdžiai tikiu, jog daugeliui mūsų ne tas pat, ar viskas mūsų šlovingam miestely vyksta taip, kaip norėtume, kaip miestelis to vertas. Papildomo „aliejaus į lempą“ kliūstelėjo ir „Anykštoje“ neseniai išsakyti garbaus kultūrologo Vytauto Balčiūno pamąstymai šiomis temomis.

Premijos – kaip žmonės, augalai…
T.Mikeliūnaitės premija buvo įsteigta lygiai prieš 20 metų – 2001-aisiais. Pirmaisiais jos laureatais tapo pašaukimui ir vienas kitam ištikimieji žurnalistai – rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis. Šviesi, nepaprastai darbšti pora, išspausdinusi kalnus apybraižų, straipsnių apie žymiausius mūsų krašto tautodailininkus, Sąjūdžio žmones, istorines asmenybes, mūsų gamtos grožį bei paslaptis. Kaip bus premija įteikta, kada – regis, tada nelabai kam rūpėjo. Kultūros taryboj, pamenu, pasidžiaugėm, kad vienu moju apdovanosim iškart du žmones – vienam 2000 litų būtų aiškiai per daug! Juolab kad, šiuo atveju, kivirčas dėl premijos dalijimosi laureatams negresia: viskas į vieną kišenę!
Po metų kandidatų atsirado dar daugiau – trys: muzikos mokytoja Irena Meldaikienė, Pasaulio anykštėnų bendrijos „smagratis“ Bronė Lukaitienė ir šių eilučių autorius. Kultūros taryba nusprendė, jog negražu būtų atmesti kurią kandidatūrą, todėl nubalsavo minėtą sumą padalyti į tris dalis, tiesa, ne visai vienodas. Pamenu, kaip kažkokios (saviveiklininkų?) šventės Kultūros centre metu meras pakvietė mus į sceną ir įspraudė kiekvienam po vokelį, visas tas procesas truko maksimum penkias minutes… Beje, netrukus paaiškėjo, jog nuo to trečdalio dar dalį sau nusirėžė „Sodra“; kadangi likučių nebeužteko net anuomet tradicinėms bičiulių vaišėms, laureatus paguodė: nuskaičiuotus pinigus kada nors atgausite… pensijos pavidalu.
Panašiu formatu premija buvo teikiama dar kelerius metus. Net prof. Antanui Tylai asmeninio „svorio“ neužteko – buvo „suženytas“ su literatu Algirdu Ražinsku… Buvo netgi siūlyta išdalyti pinigus po kokius 200 litų, pvz., mokyklų kraštotyrininkams… Kol pagaliau susizgribta: vardinių premijų niekas neskaldo, antraip ji tampa beveide ir beverte, juokinga pašalpėle! Be to, šitaip – kupetomis – apdovanojant kultūrininkus, greit rajone nebeliks ką apdovanoti. Juolab kad vienąkart gavęs premiją, ateity – net už grandiozinius nuopelnus – antrąsyk jos nebegausi, ją, nori nenori, teks skirti tam, kurio dar nėra laureatų sąraše – taigi, gal ir už visišką nieką, pvz., kultūringą nosies pasikrapštymą…
Pagaliau 2009 m. apsistota ties vienu kandidatu – V.Balčiūnu, bet šis ėmė ir atsisakė! Motyvacija, regis, buvo painoka, nelabai maloni, bet… Gal tada mūsų rajono ir kultūros vedliai pirmąsyk susimąstė, jog premija – ne tiek pinigėliai, kiek dėmesys, padėka, pagarba už ilgametį žmogaus triūsą? Jeigu jos nėra, ką reiškia tas nuogas vokelis? Juolab kad, konkrečiai žiūrint, piniginė premijos išraiška neprilygsta nė mėnesiniam aukštesnio valdininko atlyginimui…
2012 m. galutinai įsitvirtino vienas laureatas. Jam jau skiriamas visas vakaras su menine programa. Mano akimis, šiltas, dvasingas buvo premijos įteikimas tautodailininkei Daliai Bernotaitei-Janušienei, gerai pasiruošta ir sveikinant muziejininką Tautvydą Kontrimavičių, Anykščių ambasadorių Ukrainoje Virginijų Strolią. Gaila, atgaline data peržvelgus visą laureatų sąrašą, akivaizdu, jog kai kas šią premiją gavo ir kaip laimingą loterijos bilietą. Bet… gyvenam, mokomės!
Premijoms, kaip augalams ir žmonėms, taip pat reikia laiko subręsti.

Ak, tas nelemtas Pilietis!
Apie Anykščių rajono valdžios ir paprastų žmonelių požiūrį į Garbės piliečio statusą, kiek pamenu, plačiau imta kalbėti, šį titulą sąjūdiečių iniciatyva atėmus iš rašytojo Juozo Baltušio. Kelis dešimtmečius vaikščiojo žmogus kaip gyvas literatūros paminklas, nuo jo smagių gražbylysčių alpėdavo sausakimšos salės. 1976 m. anykštėnai jam suteikė Garbės piliečio vardą, net gatvę, kur gyveno jo sesuo, Rašytojų vardu pavadino. O štai ne laiku – 1990 metais – leptelėjo per Maskvos televiziją kas ant liežuvio pakliuvo – ir keberiokšt!
Pamoka visiems vaikams: kad ir koks genijus būtum, nekišk nosies į politiką, laikinas ir trapus ji malonumas! Iš tos istorijos įstrigo man ir kitkas: rašytojo dukra Rita patikino, jog į Anykščius nevažiuos tol, kol jos tėvui nebus grąžintas teisėtas titulas. Vadinasi, Garbės piliečio vardas, priešingai skeptikams ir bambekliams, vis dėlto ne muilo burbulas!
Grįžkime į nepriklausomus Anykščius. Po nemenkos pertraukos – 2009 m. – ant aukščiausios miesto pakylos atsistojo prof. Antanas Tyla. Vienas iškiliausių šalies istorikų, karštas patriotinės minties skleidėjas, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas. O tada jau kasmet – po vieną ar net po du Garbės piliečius! Stojos ir stojos: mokslininkai, rašytojai, mylimas mokytojas, inžinierius ir kultūros mecenatas, tėvynei ištikimai tarnaujanti tremtinė… Ilgainiui susiklostė tam tikras ceremonialas, papuošdavęs kasmetinę Miesto šventę: po iškilmingos eisenos apdovanotasis gauna ženkliuką, atitinkamą dokumentą bei puokštę gėlių ir taria padėkos žodį. Ir ką čia gražiau, išmintingiau besugalvosi!
Nemanau, kad bent vienas Garbės pilietis tikėjosi gausiąs kokių privilegijų – tiesiog negarbė būtų jų tikėtis! Tai sovietmečiu valdžia pataikaudama vis paklausdavo, kaip sveikata, ar nereikia kokios paramos (pvz., malkų), betgi dabar, kai visi laisvi, savarankiški ir visa kuo aprūpinti, o ypač senjorai! Tau irgi ramu: gyvenai, dirbai, kaip sugebėjai, niekam ant galvos nelipai ir bloga nelinkėjai, su visais sveikinaisi, tad ir dabar lankstaisi į visas puses ir tik dėkoji, dėkoji: ačiū, man didelė, labai didelė garbė gauti tokį didelį Anykščių apdovanojimą!
Bet štai koks netikėtumas: vos pasklidus gandui, kad tau – ar kažkam kitam – ketinama suteikti Garbės piliečio vardą, ūžt per miestelį etatinių bambeklių erzelis, kliūst piktdžiugiškas internetas kibirėlį pamazgų ant pakaušio! Staiga sužinai, kad esi ne šiaip anykštėnas, ištikimas Šventosios pakeleivis, o paskutinis nusmurgėlis, parsidavėlis, kolaborantas, žodžiu – niekšų niekšas!
Ir kai paskui tau ant pakylos sega tą išrinktojo ženklelį, ryškiausias tave persmelkęs jausmas yra… gėda. Ją, manau, jautė dažnas Anykščių Garbės pilietis, na, mažiau gal nuolatiniai didmiesčių gyventojai, kurių veidų Anykščiuose daugelis iki tol nelabai buvo ir matę…
Miesto, rajono Garbės pilietis – ne anykštėnų išradimas, jis puikiausiai dera daugybėje šalies miestų bei rajonų. Tiesa, etatiniams bambekliams šis vardas, girdėjau, primena sovietmečiu aikštėse stovėjusias granitu tinkuotas garbės lentas. Kas ką nori, tas tą ir prisimena – neuždrausi, gal kitam ir sovietmečiu statytas daugiaaukštis ar tiltas nepatinka? O pažiūrėję giliau, paieškoję turinio, galėtume vien pasidžiaugti, kad ir šiais laikais mūsų vartotojiškoj ir dažnai begėdiškoj visuomenėj dar tebeegzistuoja – nelyg romantiniais viduramžiais – tokie moralės kriterijai kaip garbė ir padorumas. Kad mes vis dar atpažįstam ir vertinam juos. O kokiais žodžiais, simboliais tą garbę įvardysim, papuošim – Garbės piliečio ženkleliu ar Laimės žiburio ordinu… Atrakcijų žaismas dabar aukštumoj, bet juk tai vien saldainio popierėlis: vienam labiau patiks sidabrinis, kitam – aukso spalvos…
Verčiau pasvarstykim, ko jau kelis dešimtmečius nenusprendžiam: koks gi žmogus gali būti pristatomas Garbės piliečio titului? Būtinai smarkiai nebejaunas, kad nebespėtų iškrėst kokios eibės? Būtinai gimęs mūsų krašte, nors gimimas yra ne jo, o tėvų nuopelnas? Asmeninės karjeros laiptais kopdamas, stadionuose, baseinuose ir šiaip užsieniuose užkalęs kelis milijonus – ar kukliai bei pasiaukojamai ariąs vietines dirvas? Šie klausimai vertinimo komisijai iškyla kasmet, ypač kai kažkam labai parūpsta dar ir partiniai reitingai… Tačiau vieno atsakymo ir aš nežinau, tik nuoširdžiai palinkėčiau: neatidėliokime geriems žmonėms gerų žodžių, kol jie tuos žodžius ir dosnumą dar supranta. Kad, kraštiečių įkvėpti, jie dar pajėgtų išarti ir papildomą vagą!
O kad mūsų dėkingumas išties nėra amžinas, toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Kaip greitai mes pamiršom ne tik J.Baltušį, bet ir kitus kraštui nusipelniusius, netgi politiškai korektiškus žmones! Gėda prisiminti, kaip karštą vidurvasarį nevėdinamoj patalpėlėj atsisveikinom su vienu Kultūros premijos laureatu: kažkaip nė vienam iš įtakingųjų nešovė galvon pasirūpinti net ne išskirtine, o elementaria pagarba velioniui… O kai sunkiai susirgo kraštui nusipelniusi kultūrininkė, o slaugytojai nebeturėjo už ką nupirkti vaistų, kitoj gatvės pusėj įsikūrusi įstaiga vėlgi kažkaip „užmiršo“, kad jai buvo įsegus Garbės piliečio ženklelį…
Brangūs politikai, jums šis sakinys: Pagarbos ženklai mūsų gali ir palaukti, gali jų ir visai nebūti, – kur kas svarbiau, kad kiekvienas pilietis jaustųsi reikalingas, naudingas savo kraštui, miestui, gatvei. Ne tik prieš rinkimus, ne tik per šventes viešai spaudžiant ranką, o žiemą vasarą – kasdien.
O žiūrint grynai iš „techninės“ pusės… Man regis, skelbiant kandidatus bet kokiems apdovanojimams, pravartu būtų pridėti informatyvų tų asmenų dosjė – kad normalus skaitytojas turėtų apie ką pamąstyti, mažaraštis – bent galimybę suvokti, apie ką kalbama. O komentarai, žinoma, turėtų būti tik registruoti: jeigu jau globaliai kovojam prieš gamtos teršėjus, kodėl leidžiam anonimams taškyti srutomis niekuo dėtus žmones?

Poeto nimbo šviesoj
Neseniai anykštėnai turėjo dar vieną progą „sublizgėti“. Omeny turiu kasmet skiriamą literatūrinę A.Baranausko premiją. Šiemet vertinimo komisija ir rajono savivaldybės taryba laureatės karūna vainikavo Utenoje gyvenančią poetę Reginą Katinaitę-Lumpickienę už paskutinius jos poezijos rinkinius „Tapuolia pūkas aky“ ir „Varna su baltu pluksnu“.
Kaip ir buvo galima tikėtis, paskelbus laureatę, internete kažkas paburbleno negirdėjęs tokios poetės, bet tai niekis: garantuoju, esama ir tokių miestelėnų, kurie ne tik neperskaitę nė vienos poezijos knygos, bet nepasakytų ir popiežiaus vardo. Kažkam neva pagailo „mokesčių mokėtojų pinigų“ – nors daugelis net apytikriai neįsivaizduoja, kiek, pvz., Anykščiams kasmet kainuoja tik viena Miesto šventės valanda, ypač jei groja ir dainuoja kokia kviestinė grupė… Kažkam neišvengiamai pasidingojo, jog premija iš anksto pasmerkta, nes jai dėl „pasenusių“ nuostatų netinka „kiti talentingi“ kūriniai…
Bet karavanas, kaip vėlgi buvo galima tikėtis, gana sėkmingai nužygiavo per dykrą toliau – iki kitų metų… Parašiau šitą sakinį – ir dilgtelėjo: ar tikrai viskas buvo, vyksta gerai? Ar tikrai, krašto literatūrinių tradicijų tęstinumo, viso krašto garsinimo dingstimi organizavę šį konkursą, skiname prinokintus vaisius?
Kadangi pats esu prisidėjęs prie šio konkurso nuostatų kūrimo, nuo jų ir pradėsiu. Lietuvoje esama keliolikos literatūrinių, su Rašytojų sąjunga siejamų konkursų, mūsiškė premija tarp jų – viena solidžiausių, prestižiškiausių, taigi ir geidžiamiausių. Suprantama, ji turi būti savitai apibrėžta – kad išsiskirtų iš kitų ir maksimaliai atspindėtų organizatorių lūkesčius. Todėl nuostatuose ir atsirado ši formuluotė: „A.Baranausko premija skiriama kasmet už 3 (trejų) pastarųjų metų profesionalių kūrėjų grožinės literatūros kūrinius (knygas), skiepijančius meilę Lietuvos gamtai ar Antano Baranausko gimtinės aplinkai, atskleidžiančius žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį“. Po kurio laiko, norėdami įvertinti ir kitus „baranauskiadai“ svarbius darbus, nuostatus papildėme eilute: „…arba už profesionalios literatūrologijos kūrinius, skirtus Antano Baranausko kūrybai“.
Nors jokie nuostatai, netgi šalies Konstitucija, nėra Šventasis raštas, ir prieš 12 metų, ir dabar esu įsitikinęs, jog toks apibrėžimas 1) daugmaž atitinka „Anykščių šilelio“ ir jo autoriaus dvasią ir 2) yra iš anksto orientuotas į aukštą kokybinę prabą, t.y. nepatogus nei politinei, nei kokiai kitokiai konjunktūrai.
Deja, respublikinį statusą turinčiai A.Baranausko premijai kandidatūros kartais teikiamos pernelyg mėgėjiškai, tiesiog „iš draugiškumo autoriui“, nė neperskaičius mokykliškai aiškių nuostatų reikalavimų. Nekalbant apie anekdotinį atvejį, kai entuziastinga literatūros mylėtoja paskambinusi vertinimo komisijos nariui, pakuždėjo: „Mano gera draugė neseniai parašė knygą, tuoj tuoj išleis. Kiek aš spėjau susipažinti, knyga visai nebloga – ar ji negalėtų gauti Baranausko premijos?“
Šįmet šiai premijai buvo pateiktos 2 kandidatūros (pernai – 5). Vien per pastaruosius metus Rašytojų sąjungos nariai (ir autoriai, kuriems pripažintas Meno kūrėjo statusas – nes taikiny turime „profesionalius kūrėjus“) išleido keliasdešimt poezijos ir prozos knygų, tačiau į Anykščius atplaukė tik dvi paraiškos, – kodėl? Kita vertus, Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų pamečiui teikiama (mums taip pat brangi, bet „fiziškai“ nepalyginamai kuklesnė ir pagal nuostatus gerokai „siauresnė“) Vaižganto premija susilaukė net 14 kandidatų?
Kur čia pakastas šuo? Manyčiau, labai giliai raustis neverta: tiesiog premiją įsteigusios organizacijos, jų įgaliotiniai deramai atlieka savo „namų darbus“! Ne laukia, kol kažkas numes iš dangaus kokią rekomendacijukę, o patys stebi literatūros procesą, susipažįsta su naujomis knygomis ir ragina, prašo, inicijuoja autorių, vertų paramos bei pagarbos, pristatymą. Kas, jei ne steigėjas, skiriantis lėšas, privalo žiūrėti, ar tie pro padidinamąjį stiklą stebimieji „mokesčių mokėtojų“ pinigėliai nenuplauks į dausas?
Patirtis rodo, jog į tinkamą pakvietimą, paraginimą dalyvauti konkurse gana noriai atsiliepia aukštosios mokyklos, mokslo institutai, kūrybinės sąjungos ir draugijos, kultūros ir literatūros leidinių redakcijos, o ypač knygų leidyklos: premijos jų autoriams – puiki reklama leidėjams! Deja, kartais atrodo, jog mūsų kultūros renginių dirigentai mano kitaip: vienąkart ar dukart per metus spustelėjus kompiuterio mygtuką, visa informacija jau pateikta, ir konkursas jau vyksta… Ką gi, tokiu atveju kartu pasijuokime ir… giliai atsidūsėkime!

Šventė visiems – ar tik „išrinktiesiems“?

Natūralu – anykštėnai norėtų, kad jų skiriama premija skambėtų kuo plačiau, garsiau. Kai kas, girdėjau, mano, jog viską lemia laureato vardas: kuo garsesnį plunksnos meistrą „nukausim“, juo didesnė bus Anykščiams garbė! Išties, kai kurie laureatai premiją gali papuošti, pakelti jos prestižą, tačiau argi mūsų premija neįgaus pridedamosios vertės, jeigu pagerbs, finansiškai parems ir iki šiol nelabai pastebėtą kūrėją, darys įtaką tolesnei jo kūrybai? Ko gero, tai netgi prasmingesnė, kilnesnė, daugiau balų literatūriniams Anykščiams teikianti misija!
Toliau mintijant šia tema, o ypač apie anykštėnų taip geidžiamą „grąžą“, nejučia kyla klastinga mintis: ar kas nors pamenat, kad apie mūsų premijos įteikimo iškilmes, premijos laureatą nors sakiniu būtų pranešusi tos dienos televizijos žinių laida? Bent aš per 12 metų šioje šventėje nesu matęs nė vieno radijo, televizijos korespondento, – kodėl? Ar niekas niekada jų nekvietė? Ar dėl kitų priežasčių? Negi mes ir šiuo atveju vėlgi tik mechaniškai išsiuntinėjam informaciją – ir kaip pelytės narvelyje laukiam, kad mus kažkas teiksis pastebėti?
Pagaliau – ar yra ką pastebėti?
Turint tokią unikalią (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – brangią!) šventę, norėtųsi, kad ji pradžiugintų, sudomintų knyga kuo daugiau anykštėnų, kad joje spinduliuotų ne tik laureato veidas, bet ir jo kūryba. Ar taip ir vyksta? Ar sugebame išspausti maksimumą, pasigardžiuoti tiesiai į gerklę atskrendančiais keptais karveliais?
2016 m. iš Kauno atvyko poetė Erika Drungytė, patriotinių eilėraščių ir garsiosios dainos „Mano kraštas“ teksto autorė. Jos kūryba tiesiog liepsnoja. Ar ne puiki proga poezijos ir dainų vakarui apie aktualiausią ir didžiausią šiandienos skausmą ir džiaugsmą – tėvynės meilę? Laureatė Erika galėjo suspindėti vos ne kaip lietuviškoji Žana d‘Ark. Deja, pasitenkinom įprasta biurokratine procedūra, privalomu kelių eilėraščių paskaitymu ir tokiais pat pasveikinimais.
O šiųmetinė laureatė Regina Katinaitė-Lumpickienė? Kaip ir A.Baranauskas, ji savo eilėraščius kuria tarmiškai, taigi šekit – dėkingai, plačiai atvertos durys aktualiai, vizualizuotai programėlei apie lietuvių kalbos turtus ir gelmes, išnykimo pavojų, mūsų tautinį sąmoningumą. Tačiau renginio pabaigoj paaiškėjo, jog neatsirado net skaitovo, sugebančio deramai pateikti ne tik tarmės perliukais, bet ir stebėtina aukštaitiška išmintim žaižaruojančių eilių… Trumpai tarus, „namų darbų“ ir čia deramai neatlikom.
Fantazuoti ir bambėti, žinoma, lengviausia, kur kas sunkiau – padaryti, ypač kai renginys veja renginį, reikia kuo greičiau atsiskaityti už visą projektėlių vėrinį… Užjaučiu bibliotekininkes, už varganas algeles besiverčiančias per galvą, kad tik viską laiku ir gerai padarytų. Nes tokios jau dabar žaidimo taisyklės: kuo daugiau renginių, tuo geriau! Nors jei būtų atvirkščiai – tai pasakytina ir apie Miesto šventę – žiūrovams ir dalyviams nereikėtų suprakaitavus lakstyti nuo vieno nieko prie kito (ir dar tebesitęsiant pandemijai), užtektų laiko ramiai įsijausti į išties kokybišką spektaklį ar koncertą.
Kita bėda taipogi sena kaip neprigulmybė: kultūros įstaigų nenoras (nesugebėjimas esamom sąlygom?) dirbti ranka rankon, būti partnerėm, o ne varžovėm. Akivaizdu, jog stambų renginį užkrauti ant vienų siaurų petukų – reikalas iš anksto pasmerktas ir netgi žiaurus. Ot, jei taip pirmuoju smuiku užgrotų prodiuseris su ryškiais vadybininko gabumais, o tada režisierius, o tada prityrę vykdytojai ir atlikėjai! Garantuoju, atsirastų ir originalių idėjų, ir apmąstytų sprendimų, pagaliau – ir geidžiamasis žiniasklaidos dėmesys, radijas su televizija…
Labai gaila, kad tokios gražios premijos laureatų kūryba jau kitądien po renginio nebegarsinama, nebeviešinama (graži išimtis – „Anykštos“ ir „Aukštaitiško formato“ skelbiami išsamūs pažintiniai pasakojimai, interviu su premijuotais poetais bei prozininkais). O galėtų būti autoriai kviečiami į kitas rajono bibliotekas, mokyklas, papuošti ir kitus renginius – juk jie jau savi! Kodėl, pvz., kas keleri metai nesurengus bendro A.Baranausko premijos laureatų kūrybos vakaro? Jeigu iš 12-kos atvažiuotų nors pusė, jau būtų gražu, prasminga, originalu, juolab kad tokio renginio metu galėtume pasveikinti ir naująjį laureatą. Nors Anykščius lankantys turistai dažniausiai knygyną apeina lanku, vis dėlto jame (o gal ir bibliotekoje, muziejuje, Turizmo informacijos centre, prie Lajų tako ar Labirintų parke…) galėtų stovėti stalelis su A.Baranausko premijos laureatų knygomis: joks kitas rajonas tokios „puotos“ tikrai nesuruoš!
O kai per Rubikių veidrodį slysta laivas su kliuksinčio Anykščių vyno taurėmis, kodėl bent pauzėse, krašto autentikos papildymui, nepaskaičius nuotaikai pritinkančio V.Braziūno ar G.Dabrišiaus eilėraščio, V.Martinkaus ar V.Papievio prozos citatų?..
Nepasakysiu nieko nauja: ilgalaikę kūrėjų, kultūros darbuotojų sėkmę lemia bendradarbiavimas, vienas kito palaikymas. Kas Anykščiuose tos jungtys, autoritetai, vedliai? Jų vis mažiau, tad ieškokime, investuokime į veiklias, plataus akiračio asmenybes. Tokias, kurios sugebėtų ne tik imponuoti naujovėmis, bet ir aprėptų visą kultūros lauką, fiksuotų prasmingus kraštiečių darbus – ir laiku, tinkamai pristatinėtų juos ne tik rajono, bet ir visos šalies dėmesiui bei įvertinimui.
Reikšminga tai, ką visuotinai ir prasmingai sureikšminame; garsu tai, ką vienu balsu garsiname…