Kai kurie žiūrovai išsigando spektaklio finale pasklidusių tirštų dūmų.
Spalio 5-osios vakaras anykštėnams ir miesto svečiams dovanojo itin retą, tiesiog unikalią dovaną: galėjome džiaugtis pirmą kartą Anykščiams tekusia garbe – mėgautis LNDT premjera – norvegų režisieriaus Jo Stromgren pastatytu spektakliu ,,Durys”.
Premjerinio pastatymo žiūrovus, besirenkančius salėje vietas, į būsimąjį veiksmą nuo pat pirmų akimirkų magiškai traukė atviroje scenoje vykstantis procesas – anapus durų judantys, šokantys, gestikulioujantys žmonės, o šiapus jų tykiai sėdintis keistas ir nebylus personažas. Taigi, galima sakyti, spektaklis prasidėjo neprasidėjęs, o įtampa ir dėmesys vis augo ir vertė suklusti.
Spektakliui įsibėgėjus, daugelį stebino aktorių kalba: lyg ir girdėti, bet nesuprantami žodžiai, frazės, kol galų gale imi pasitikėti ne prasme, o intonacija, verčiančia pajusti tos neegzistuojančios kalbos įtaigą ir universalų žmogišką turinį. Toks kalbėjimas vertė ,,įsijungti“ vaizduotę, atverti dvasios duris ir įsileisti aktorių išgyvenamą meninę realybę, pasijusti jos dalimi, pajusti iš jos sklindančią žmonių tarpusavio santykių destrukciją, cinizmą, skausmą, vertybių krizės grimasas.
Spektaklis, sukėlęs daugybę minčių ir jausmų, baigėsi tirštų dūmų banga, užgulusia visą salę. Kai kurie, iš pradžių bandę tuos dūmus prasklaidyti, nepavykus kosėdami spruko iš salės. Tačiau tai nenuslopino ovacijų ir aplodismentų audros. Dėkingumą režisieriui, aktoriams, visai kūrybinei premjeros komandai išreiškė ir rajono meras Kęstutis Tubis, pastebėjęs, jog Anykščių kultūros rūmų scenoje pirmą kartą įvyko tokia įsimintina sostinės teatro premjera, o drauge ir tokia visas įmanomas darbo saugos taisykles pažeidusi misterija.
Po spektaklio vykusioje diskusijoje su žiūrovais aktoriai, paklausti, kas juos nustebino pristatant premjerą provincijoje, džiaugėsi pilna sale, dėmesingumu, bet teigė nesitikėję tokios reakcijos į dūmus, tačiau anykštėnai priminė, kad tokią reakciją nulėmė Anykščių, garsėjančių grynu, ozono prisodrintu oru, specifika. Kaip ten bebūtų, spektaklio ,,Durys” premjera liks viena įsimintiniausių kultūrinių patirčių kiekvienam, ją mačiusiam. Dažnas, tą vakarą eidamas namo, dar tebegyveno spektakliu, bandydamas praskleisti ir įminti jo prasmių lauką gaubiančią ir dengiančią finalinę dūmų uždangą.
