Prie paminklo Antanui Baranauskui sudainavo Anykščius

Laimas FERGIZAS

Anykščių miesto gimtąją dieną pasaulio anykštėnai susibūrė į sueigą. Prie  garsiausio mūsų žemės sūnaus, prie poeto Antano Baranausko didingo paminklo buvo dainuojami Anykščiai. Anykštėnai miesto gimtadieniui suvažiavo prie gražiausios ir mieliausios pasaulyje upės – Šventosios, tarp devynių kalvų, tarp smėliakalnių, žaliuojančių pušų giraitėmis, prie aukščiausios Lietuvos šventovės pačioje miesto širdyje. Prieš 582 metus liepos 22 dieną buvo pirmą kartą sostinėje Trakuose dvylikmečio karalaičio, Lietuvos jaunojo valdovo Kazimiero Jogailaičio valia užrašytas mūsų miesto vardas, tad pagal Europos miestų datavimo tvarką ši liepos 22 diena yra Anykščių miesto gimtadienis.

Meile gimtinei išreiškė daina

Anykštėnai daug amžių gražiausiai moka švęsti, pilniausiai sugeba savo meilę gimtinei išreikšti daina. 

Toną davė profesionalai prof. Tomas Ladiga (bosas), Vaida Genytė (sopranas), Tomas Tuskenis (baritonas), Vytautas Juozapaitis (baritonas), Gintarė Kisieliūtė (sopranas), folkloro ansamblis „Valaukis“ (vad. Regina Stumburienė), choras „Salve Cantus“ (vad. šviesios atminties Rimvydas Griauzdė, dirigentas Rimvydas Mitkus). Skambėjo Panevėžio r. Šilagalių kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestro „Sklepučini“ muzika. 

Video sveikinimai iš užsienio

Intarpuose virtualiai, per vaizdo įrašus, buvo kalbinami pasaulio anykštėnai užsienyje: 

Europa: Indrė Stakvilė Egrgardt, kompozitorė;

Azija: Daiva Maldaikytė – Sakal ir Arielė Sakal;

Australija: Kęstutis Praspiestis, plaukioja banglente;

Afrika: P Inga Sankaitė, ambasados darbuotoja;

Pietų Amerika: Radvilė Talačkaitė, ambasadoos darbuotoja;
Šiaurės Amerika: Daiva Sparks, mokytoja; Dalia Narbutienė.

Gražiausi žodžiai Anykščiams

Renginio vedėjas aktorius Gintaras Mikalauskas į publika kreipdavosi tokiais žodžiais:

„Iš poeto Antano Baranausko biografijos žinome, kad jau XIX a. pradžioje šventadienių popietėse Anykščių jaunimas rinkdavosi ant aukščiausios kalvos, ant iš tolo matomo smėliakalnio, kur dainuodavo gražiausias gimtinės dainas, šokdavo. Ant Anykščių piliakalnio, kurį, anot legendos, supylė ne žmonės, o Dievai, palaidodami po nukritusiu ant žemės smėlio debesiu narsių karžygių kūnus, žuvusius mūšyje su kryžiuočiais. Ant šio kalno poetas Antanas Baranauskas sukūrė Anykščių himnu tapusią „Dainų dainelę“ ir pats išmokė vietos dainininkes ją dainuoti, neleisdamas nei vienos gaidos pakeisti. Tai tęsiasi jau du šimtus metų. Poetas Justinas Marcinkevičius, apmąstydamas A. Baranausko „Dainų dainelėje“ ant kalno keliomis pakopomis kylančias aukštumas („Kalnai ant tų kalnų, o ant tų kalnų – kalnai ir maži kalneliai“), teigia, kad poeto kūrinyje yra nubrėžta ne fizinė, o dvasinė Lietuvos trajektorija: „kaip kalnai vieni ant kitų auga amžiai, pripildydami nesunaikinamo ir niekuo nepakeičiamo laisvės ir laimės siekimo“ (Just. Marcinkevičius).  

Tegul skamba šis gražiausias anykštėnų laisvės ir laimės siekimas, tegu toli aidi amžinai mums mieli ir brangūs „Dainų dainelės“ posmai, kuriuos mums visiems padės sudainuoti „Valaukio“ dainininkės.

Šešios dainos Anykščiams

Anykštėnus aktorius pakvietė sudainuot šešis kūrinius. „Mes, anykštėnai, nuo pirmojo Anykščių miesto paminėjimo 1440 m. liepos 22 d. pragyvenome šešis amžius, tad kiekvienam jų paskirkime po dainą, kad jie visi būtų vainikuoti gražiausiais muzikos akordais”,- kalbėjo, G. Mikalauskas.

Sudainuoti Anykščius pirmiausia yra sudainuoti Anykščių šilelį – ir realųjį mūsų mišką prieš Šventosios upės su šventaisiais ąžuolais prie Puntuko, greitasroviais upeliukas nuo Marčiupio iki Šlavės, ir tą šilelį, kuris amžinai „šlama, ūžia, siaudžia“ Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“. Kartu sudainuojant šilelį gamtoje ir poezijoje, reiškia sudainuoti ir visą Lietuvą, jos miškus, mūsų girias, mūsų medžių pasaulį.

Virš girių, virš Anykščių šilelio visada giedojo ir gieda vilties paukštis. Biliūnas jį pavadino baltu balandžiu, Baranauskas išvardino visą paukščių chorą – „paukščiai, paukšteliai, paukštytės, katrų čiulbančių taip ramu klausytis.“

Baranausko „Anykščių šilelis“ gimė iš nepaprasto grožio pajutimo, išgirdus tėtelės žodžius apie šilelio pušis „Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės svyruoja“. Taip, poeto žodžiais, gimė diegas Anykščių šilelio. Grožio pajautimas, grožio išgyvenimas – gamtos, žmonių, meno, kultūros, kūrybos – ypatingas anykštėnų bruožas. 

Poetas Antanas Baranauskas pirmasis mūsų poezijoje apdainavo ne tik šilelį, ir virš jo šviesiąją naktį plevena čia žvaigždes. Poetas Rimantas Vanagas yra ištaręs apie Anykščius, jog „mano gimtinė – iš dangaus“. 

Sudainuoti Anykščius reiškia sudainuoti Lietuvą. Išdainuoti visa, kas mūsų tėvynėje yra bangiausia, svarbiausia, ką turime mylėti, ginti, saugoti, puoselėti.

Anykščių istorija ne tik grožio, džiaugsmo, laimės istorija, bet ir skaudžių netekčių, patirtų katastrofų, nelaimių ir vargų istorija, kai miestas ir jo žmonės kėlėsi iš pelenų.