Vaikystę Anykščiuose praleidusi teisininkė dr. Irma Randakevičienė žinoma ne tik kaip Mykolo Romerio universiteto dėstytoja ir Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo teisėja. Anykštėnė, išleidusi keletą veikalų apie teisę, dalyvavusi teisėkūros procesuose, anykštėnams žinoma ir kaip Anykščius fotografavusio Izidoriaus Girčio nuotraukų archyvo skaitmenintoja. Teisėja pasakojo, jog tam, kad fotografijų negatyvus paverstų nuotraukomis, įsigijo net kelis skenerius.
Irmos Randakevičienės interviu apie teisę ir kultūrą.
– Lyginant seniausią teisyną – Hamurabio teisyną – su dabartiniais įstatymais, ar labai pasikeitė mūsų teisinė situacija? Gyvenam labiau suvaržyti ar kaip tik laisviau?
– Hamurabio teisynas apie 1750 m. p. m. e. surašytas ant juodo bazalto stulpo, o jį sudarė apie trys tūkstančiai eilučių. Šis stulpas buvo padabintas Mesopotamijos karaliaus Hamurabio, kuriam saulės ir teisingumo dievas Šamašas įteikia karaliui lazdą, kaip valdžios ženklą, atvaizdu. Teisynas žmones skirstė į luomus, t.y. laisvuosius ir vergus, nustatė jų teisinę padėtį. Teisyne išplėtota sutarčių teisė, tačiau gana primityviai aprašomos nusikalstamos veikos ir tai, kas dabar sudaro baudžiamosios teisės branduolį. Pvz., šis teisynas įtvirtino kraujo keršto principą: „Jei žmogus kam nors iš žmonių sužalos akį, tai reikia sužaloti jo akį“ ir pan. Tai buvo gilios senovės įstatymai, kurie atspindi visai kitą visuomeninę santvarką, gyvavusią Babilone. Žinoma, net negalima lyginti dabarties pasaulio ir to, kuris egzistavo prieš tūkstančius metų.
– Kaip atsirado žmonių teisės? Kuo jos skiriasi, palyginti prieš, pavyzdžiui, 50 metų buvusiomis teisėmis visame pasaulyje? Ar žmonių teisės pagerėjo, palaisvėjo, ar kaip tik dauguma šalių pradėjo labiau varžyti jas?
– Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia Antikos laikus: Senovės Graikijos ir Romos humanistines idėjas, judėjų filosofiją, krikščionių etiką. Prigimtinės teisės idėjos buvo plėtojamos žymių Romos teisininkų Cicerono, Ulpiano ir kt. veikaluose. Viduramžiais, 1215 metais, Anglijoje priimtas ypač svarbus dokumentas – Magna Carta Libertatum (liet. Didžioji laisvių chartija). Vėliau prigimtinės teisės buvo vystomos Renesanso laikotarpiu, o ypač jų raida paspartėjo Švietimo epochoje. 1789 m. Prancūzijoje priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, skelbusi apie prigimtines žmogaus teises – laisvę, lygybę, nuosavybės neliečiamybę ir kt.. Ši deklaracija iš esmės suformulavo žmogaus teisių katalogą. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija, kurios Generalinė Asamblėja 1948 m. gruodžio 10 d. priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, veikiančią iki šiol, kuri suskirstė žmogaus teises į pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines. Be to, Europoje nuo 1953 m. galioja Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios laikymasis privalomas ją pasirašiusioms valstybėms. Analogiška konvencija priimta Afrikoje ir vadinama Afrikos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Prieš 50 metų minėta Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos taikymas nebuvo tiek išplėtoti, kiek yra šiuo metu. Konvencija taikoma plačiai. Kaip žinia, šią konvenciją aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas, veikiantis Strasbūre. Palyginti su tuo, kas buvo Sovietų Sąjungoje, per 50 metų žmogaus teisės ir laisvės iš esmės pasikeitė mūsų regione: gyvename demokratijos pasaulyje, o nebe totalitariniame sovietiniame režime. Esame karta, regėjusi perversmą, t.y. sovietinės imperijos žlugimą ir perėjimą prie demokratijos svertų. Tačiau, žinoma, ir šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja įvairūs nedemokratiniai režimai, kurie remiasi nesubalansuota valdžios ir jos institucijų struktūra, pvz., kai valdžia sutelkta vienose rankose, kai niekinamos konstitucinės pamatinės vertybės, kontroliuojama piliečių veikla, varžomas jų privatus gyvenimas, naudojama savivalė ar prievartos mechanizmai. Asmeniškai pati esu domėjusis Pietų Afrikos Apartheido režimu ir perversmu, kai į valdžią atėjo Nelsonas Mandela, gavęs Nobelio taikos premiją, Birmos revoliucija, kitais nedemokratiniais politiniais režimais ir perversmais.
– Kaip manote, ar teisė, kaip mokslo šaka, ateityje dar labiau populiarės, o gal net taps reikalingesnė nei tikslieji mokslai?
– Teisė, kaip mokslo šaka, visuomet buvo populiari. Tiek Vilniaus universitete studijų laikotarpiu, tiek Mykolo Romerio universitete doktorantūros metais buvo įkalta, jog teisė privalo egzistuoti kaip vertybė, reikšmingesnė už valstybę. Kai valstybėje vadovaujamasi teise, užtikrinama demokratija. Be to, iš ne teisės teisė negimsta. Tačiau teisė nėra tas pat, kas politika. Vienas iš mano teisės korifėjų sakydavo: „Kai politika įžengia į kambarį, teisė šoka pro langą“. Tiksliųjų mokslų nelyginu su teise, kaip ir humanitarinių mokslų nelyginu su medicina. Kiekviena mokslo sritis turi savo vietą ir svarbą.
– Studijavote Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtos mokslų fakultete, vėliau Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Sritis, kurioje specializuojatės, yra baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas (tiksliau, baudžiamosios bylos atnaujinimas (disertacija). Kas būtent paskatino keisti mokslo sritis ir kas paskatino imtis baudžiamojo proceso srities?
– Gamtos mokslai man padėjo labiau pažinti pasaulį, evoliucijos procesus, gamtą. Studijų metu teko dalyvauti gamtinėse ekspedicijose, žygiuose. Tačiau mane šie dalykai žavi labiau kaip kūrybos, saviraiškos, o ne profesionalaus darbo šioje srityje galimybė. Būtent teisė yra ta šaka, kurioje pritapau ir jaučiu, jog tai man sava, artima. Galbūt tai atėjo per genus. Prieš du šimtus metų tarp mano protėvių buvo daug teisininkų. Jaučiu vidinį ryšį su jais. O baudžiamasis procesas teisės moksle – anaiptol ne statiškas, o dinamiškas reiškinys. Visuomet mėgau kaitą ir veiklą labiau negu statiką, tad filosofiniu požiūriu ši teisės mokslo šaka kaip tik man.
– Dažnai vartojamas terminas „teismų praktika“. Kas tai , kaip ji formuojasi, ar kiekvienas teismo sprendimas gali ją lemti ateityje? Ar ji gali keistis?
– Teismų praktiką formuoja Lietuvos Respublikos teismai tiek horizontaliuoju (teismų pakopų sistema), tiek vertikaliuoju principu (tos pačios grandies teismai). Suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo doktrina privaloma visiems Lietuvos teismams. Teismų praktika – tai yra teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės. Teismų praktiką lemia ne kiekvienas teismo sprendimas (tik precedentai), tačiau kiekvienas teismo sprendimas įneša indėlį į bendrą visos teismų sistemos veiklą. Tais atvejais, kai žemesniųjų teismų sprendimai skiriasi, aukštesnieji teismai praktiką suvienodina, taiso žemesniųjų teismų padarytas klaidas. Teismų praktika gali kisti, kaip kinta ir pats gyvenimas, nusistovėjusios gyvenimo taisyklės. Ji nėra statiška, kaip nėra statiška ir Konstitucija, žinome Lietuvos Konstitucinio Teismo suformuluotą gyvosios Konstitucijos doktriną. Pvz., šiuo metu aktuali interneto teisė – to nebuvo prieš trisdešimt metų. Ateityje, manau, suaktyvės klimato kaitos teisinio reguliavimo mechanizmai, susiduriame su iššūkiais – ar privalome skiepytis, ar visgi tai tėra pasirinkimas, o ne pareiga, migrantų klausimais ir kitais dalykais.
– Teisėje naudojama sudėtinga formalioji kalba. Kodėl ji negali būti supaprastinta?
– Teisės kalbai privalomi bendrieji norminės kalbos dėsniai, taisyklės ir reikalavimai. To reikalauja dokumentai, kurie reglamentuoja teisinių aktų rengimą. Teisės kalbai būdingas tikslumas, aiškumas, tikslingumas, oficialumas, juk teisėje sprendžiami žmonių visuomeniniai santykiai. Dėl to teisės kalba negali būti buitinė. Tačiau, žinoma, ji turi būti suprantama žmonėms.
– Ar moterys LDK laikotarpiu turėjo pilietines teises? Kada moterys įgijo tokias pat teises kaip vyrai?
– Formaliai moterys nei LDK, nei Abiejų Tautų Respublikos, nei Rusijos imperijos laikotarpiu neturėjo pilietinių ir politinių teisių, jų teisnumas bei veiksnumas buvo riboti, tačiau, jeigu atidžiai paanalizuotume istorinius šaltinius, įsitikintume, kad moterys dalyvavo viešojoje erdvėje, sudarinėjo sandorius, vyrai joms palikdavo turtą, įpareigodavo testamentais užauginti ir išauklėti vaikus. Kiek sunkesnė padėtis buvo moterų valstiečių-baudžiauninkių. Luomų nelygybė Lietuvoje panaikinta 1918 metais, taip pat 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose sulygintos vyrų ir moterų balsavimo teisės.
– LDK Statutai yra įvardijami kaip pirmosios oficialios tokio pobūdžio pasaulietinės teisės kodifikacijos Europoje. ATR gegužės 3 d. Konstitucija laikoma pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje rašytine konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų 1789 m. kovo 4 d. įsigaliojusios Konstitucijos. Kaip Jūs įvertintumėte šių teisynų teisinį įnašą į bendrąją pasaulio teisės literatūrą?
– Įvertinčiau teigiamai. Apskritai, didžiuojuosi tuo, jog Lietuvoje veikė trys fundamentalūs Statutai ir Lietuva buvo laikoma viena tolerantiškiausių valstybių (pvz., visoms religijoms ir pan.). Pirmasis Lietuvos Statutas sulygino katalikų ir stačiatikių teises, buvo taikomas ir graikų tikybos žmonėms. Statuto pagrindą sudarė lietuvių paprotinė teisė, nuostatos iš Kazimiero teisyno, kanonų ir romėnų teisė. I Statuto skyriuje, pavyzdžiui, minima tokia moderni sąvoka kaip „nekaltumo prezumpcija“, II skyrius reglamentavo šalies gynybą, III skyriuje įtvirtintos kilmingųjų teisės ir laisvės, IV skyrius nustatė moterų paveldėjimo, turto valdymo klausimus. Statutas buvo rengiamas, atsižvelgiant į teismų praktiką, iškiliausių to meto Lietuvos teisininkų. Antrasis ir Trečiasis Statutai patobulino pirmąjį. Trečiasis Statutas gyvavo iki 1840 metų, pergyveno net ir pačią valstybę ir laikomas XVI a. pirmosios pusės brandžios politinės visuomenės atspindžiu. Kaip rašo Vilniaus universiteto docentas Vaidotas Vaičaitis viename iš savo straipsnių, „LDK Statutų šiuolaikinė svarba – ne tiek ta, kad perimtas modernios Lietuvos teisinės terminijos paveldas (pvz., Seimo ir Statuto terminų šiuolaikinė recepcija), o tai, kad sukurtos ankstyvojo konstitucionalizmo užuomazgos“. Kalbant apie gegužės 3-iosios konstituciją (liet. Protwa pastanawita treczio Dieno Moios arba 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija), ji laikoma pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje rašytine Konstitucija po JAV 1789 m. konstitucijos. Labai mėgstu ir vertinu ir vieną iš šios Konstitucijos autorių – švietėją Hugo Kolontajų. Pasaulinę šių teisės aktų reikšmę nusako tai, kad tai buvo pažangūs kodifikuoti teisės aktai to meto Europoje.
– Kada pradėjote domėtis analogine fotografija ir kaip nutiko, jog pas jus atsirado fotografo Izidoriaus Girčio fotopalikimas?
– Fotografija domino nuo vaikystės, kai dėdė namų sąlygomis ryškindavo tamsiame kambariuke nuotraukas. Šis procesas atrodė lyg kokia paslaptis. Izidoriaus Girčio negatyvus man perdavė jo sūnus Vilius Girčys 2013 metų rugpjūčio 16 d. per mano brolio gimtadienį. Tam, kad tuos negatyvus paversčiau nuotraukomis, įsigijau kelis skenerius. Tai buvo stebuklingi metai ir potyriai, kai išryškėjusiuose vaizduose (iš negatyvo į nuotrauką) pamatydavau vaikystės Anykščius – miesto gatves, namus, detales, žmones. Šį periodą pavadinau „Per pasaulį su tuščiu fotoaparatu“. Kadangi visi manė, jog Izidorius Girčys būtent tokiu fotografuoja.
– Kuo, Jūsų manymu, svarbus Izidorius Girčys Anykščiams? Gal ateityje jis iškils kaip krašto kultūrai reikšmingas menininkas?
– Manau, jog Izidorius Girčys svarbus Anykščiams kaip gyvoji mūsų kartos, jį mačiusių ir pažinusių žmonių, legenda. Tai buvo fotografas – fanatikas, būtent dėl šio bruožo susitapatinęs su miesto pulsu, kiekviena miesto smulkmena, įvykiu, detale. Manau, jog jau dabar jis yra krašto kultūrai reikšmingas menininkas, juk Anykščiuose bibliotekos kolektyvo dėka veikia Izidoriaus Girčio muziejus, jo suskaitmeninti negatyvai saugomi bibliotekoje, Anykščių A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus koordinatoriaus Tautvydo Kontrimavičiaus kolekcijose. Galbūt kažkada išvysime ir išleistą Izidoriaus Girčio fotografijų albumą.
– Domitės įžymių žmonių genealogija. Kaip susidomėjote? Kas paskatino domėtis žymių Lietuvos šeimų kilme?
– Surasti savo senelę man patikėjo mano a.a. močiutė, pas kurią praleidau vaikystę, mat istorija apie bajoraitę, ištekėjusią už valstiečio ir negavusią palikimo, buvo įsišaknijusi giminės pasakojimuose. Taip aš susidomėjau genealogija. Kadangi mano giminės šaknys išsiraizgiusios po visą Trakų kraštą ir Vilniaus miestą, – paraleliai rinkau ir žinomų XIX amžiaus žmonių metrikus. Visa tai rinkau ir sisteminau nuo 2017 metų. Iš suvestų genealoginių schemų matau, jog visas praeities Vilnius, tarsi savotiškas tinklas, susijęs giminystės ryšiais. Dalis mano protėvių gyveno Vilniuje ir buvo bajorai, kita dalis gyveno Jiezne, buvo valstiečiai, o giminė iš tėčio pusės – Vilkaviškio krašte. Vertinu juos visus. Per bajoriškosios linijos protėvių santuokas giminystės ryšiai mane sieja praktiškai su visomis didikų šeimomis ir kunigaikščiais. Mano protėvio iš mamos pusės Leono Jurgio Jodkovskio sūnėnas Vincentas Bočkovskis 1866 m. sausio mėn. Vilniaus Aušros Vartų bažnyčioje buvo vedęs LDK didžiojo kanclerio Leono Sapiegos brolio Andriaus provaikaitės Antaninos Glušinskaitės-Michalovskos dukterį Sofiją. Būtent Leonas Sapiega ir vadovavo LDK III-iojo Statuto rengimui.
– Jūsų manymu, kokiomis nusipelniusiomis, vertomis paminėti žmonių pavardėmis galėtumėme papildyti Lietuvos istoriją?
– Kadangi tyrinėju XIX amžiaus žmonių biografijas, matau, kiek daug jų buvo ištremta. Praktiškai ties kiekvienu žymesniu XIX amžiaus žmogumi yra įrašas „nuteistas tremtimi į Sibirą“. Vertinu visus sukilimų vadus ir juose dalyvavusius žmones, be galo myliu Dalevskių šeimą, kunigaikščius Giunterius, Oginskius, Romerius, XIX amžiaus Vilniaus universiteto mokslininkus, menininkus ir kitus asmenis. Pvz., kompozitoriaus Mykolo Kleopo sūnus Irenijus savo dvaruose Žemaitijoje įvedė valstiečių savivaldą su renkamais vaitais, teismais. 1835 m. jo dvaruose buvo panaikinta baudžiava. Oginskis pasirūpino, kad Rietavo miestelyje būtų įsteigta ligoninė, vaistinė, senelių ir našlaičių prieglauda, paštas. Vyrams, vyresniems kaip 55-erių, ir moterims, vyresnėms kaip 50 m., buvo draudžiama dirbti dvare. Kiekvienas žmogus pildo istoriją savimi. Kaip sakė Irenijaus Oginskio tėvas, žymusis kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis, „Įnešu Tėvynės labui savąją dalį – turtą, darbą ir gyvenimą“. Tai reikšmingiausias gyvenimo polonezas. Negalėčiau išskirti žmonių – jų daug, tiesiog jų nereikia pamiršti, tuomet ir mūsų nepamirš po 200 metų.
