Ričardas BANYS, Panevėžio rajono Vadoklių parapijos klebonas, svėdasiškis
Šaltoko pavasario vėjo pažadintos ir atgaivintos, sugrįžtančių iš pietų paukščių ir jų balsų apgiedotos, margučių spalvomis padabintos, į mūsų kasdienybę ateina Velykos. Jos ir šiais metais tyliai prisiliečia prie kiekvieno žmogaus, jo kūne ir sieloje žadina atgimimo pavasarį. Parduotuvėse ant prekystalių pūpso kalnai šokoladinių margučių, o pliušiniai, velykiniai zuikiai, gimę komunistinės Kinijos kapitalistų fabrikuose, bando savo reklamomis suvilioti vakarietiškąjį pirkėją. Tuo tarpu parimusios po bažnyčių altorių kryžiais ir paveikslais, miestų, miestelių ir bažnytkaimių močiutės, rūpestingai pina visokius velykinius papuošimus „Kristaus kapui“, dar spėdamos pasikalbėti apie savo vaikus, anūkus ir šiaip apie šį bei tą. Čia irgi prabyla Velykos. Tik jos tokios žemiškos, šiek tiek kitokios, bet vis tiek norinčios kalbėti apie Prisikėlusį Dievo Sūnų- daugiau suprantamą ir įsivaizduojamą iš „abrozdų“, pakabintų ant sienų butuose, namuose ir, žinoma, bažnyčiose. Atėjusių Velykų nuotaikos skatina matyti šviesų Dievo Sūnaus veidą, nupraustą, nuvalytą nuo kančios ir mirties ženklų, tarytum iš sunkios ligos pakilusį savo mylimą žmogų, kuriam nebegresia mirtis ir kiti pavojai, nes troškimas gyventi skatina nepasiduoti ir nugalėti viską kas yra laikina. Tikrai: šviesus, švarus, pilnas gyvasties Prisikėlimo veidas yra mielesnis, negu purvinas, iškankintas, kruvinas, išvargęs, ligotas. Tokių veidų gausybę mato mūsų medikai, gaisrininkai ar policininkai, gelbėdami į nelaimę patekusius žmones. Tokius veidus mato kenčiančiųjų negales ir nukentėjusiųjų nelaimėse atsidūrę tų žmonių artimieji, viltingai prisimindami kažkada vaikystėje išmoktus poterius, kaip bandymą iš Dievo išprašyti stebuklo, kai vilties lieka mažai.
Prisikėlusio Dievo Sūnaus veidas, lyg Velykų atodanga pasimato tų žmonių gyvenimuose, kurie dar neseniai buvo paženklinti dvasine tamsa ir nuopuoliais, o dabar taip aiškiai ir neginčijamai matomi kaip savo sunkią pergalę pasiekę žmonės. Juk būti savęs vergu, gyventi savęs ir savo nuopuolių nelaisvėje- tai savotiška dvasinė mirtis. Visa tai nugalėti- tai prisikelti. Tad gal nesuklysiu, jei pasakysiu, kad geriausiai Dievo Sūnaus Prisikėlimą gali išgyventi ne teologinėmis citatomis gyvenantys, bet tie, kurie ilgą laiką egzistavę savo kęsmų sutemose, dabar gali gyventi savo pilnaverčio gyvenimo šviesoje. Kažkada teko sutikti žmogų, kuris dėl padaryto didelio ir žiauraus nusikaltimo, daug metų praleido įkalinimo įstaigoje. Prieš susitinkant, aš nieko apie tą žmogų nežinojau: kas jis ir ką gyvenime veikia. Pažįstami, kurie norėjo mūsų susitikimo, man užsiminė, kad tas žmogus šiuo metu dirba ir yra nuostabus vienos evangelinės bažnyčios pamokslininkas- pastorius, padedantis kitiems išsivaduoti iš visokių moralinių nelaisvių ir savo atsinaujinusiame gyvenime surasti Dievą, Jį pamilti ir dėl tos meilės tarnauti kitiems žmonėms. „Kunige, aš dabar esu Prisikėlimo žmogus“- pokalbio metu prisipažino pašnekovas. „O juk kažkada nužudžiau žmogų…“. Po šios frazės, prisipažinsiu, manyje keletą akimirkų buvo šoko būsena. Paskui viskas pavirto į smalsumą, o netrukus ir į dėkingumą tam žmogui, kad jis išdrįso man apie save ir apie tai pasakyti atvirai. Juk tai nebuvo nei išpažintis, nei koks dvasinis pokalbis, o buvo kelių žmonių diskusija apie Biblijos įtaką žmogaus atsivertimui ir dvasiniam atgimimui. Išeiti, gal net ir sukaupus visas jėgas iššliaužti iš tamsos į šviesą iš savo pragaro duobės- tai vienas iš nuostabiausių dalykų, kuris liudija, kad Prisikėlimas gali paliesti kiekvieną iš mūsų, ypač tuos, kurie, kaip tas mano minėtas pašnekovas, išgyveno savo pragarą. Tokių pavyzdžiu galime surasti begalę. O tokie pavyzdžiai rodo, kad koks bebūtų blogio pažeidžiamas žmogus, jo prigimtis vis tiek veržiasi į dvasinės ramybės ir žmogiškumo horizontus. Juk kiekviename žmoguje glūdi Prisikėlimas. Glūdi ir laukia savo valandos. Prikelti Prisikėlimą- tai gana paradoksaliai skambanti frazė. Tačiau žmogaus gyvenime ši frazė yra pašaukta tapti realybe. Prikelti Prisikėlimą- tai sužadinti pačiame žmoguje norą gyventi kitaip: šviesiau, tyriau, sąžiningiau, dvasingiau. Pirmi žingsniai visada yra sunkiausi, bet jie yra lemiami. Jei norime, kad tie pirmieji žingsniai būtų lengvesni, pabandykime įsigilinti kiek ir kam esame reikalingi, mylimi, kiek esame kažkieno pasiilgti, prisimenami ir vardan ko privalome ieškoti jėgų kibti į gyvenimą ir jo nepaleisti iš rankų. Netiesa, kad kažkas nieko brangaus, dėl ko reikia gyventi, neturi. Pasaulyje nėra ir negali būti niekam nereikalingų žmonių. Blogis tik bando mums įrodyti, kad yra reikalingi tie, kurie yra naudingi. Tai viena iš Blogio melo formų. Netikėkime tuo! Jei šalia mūsų gyvena kiti- tai ženklas, kad esame vieni dėl kitų. O jei esame vieni dėl kitų, tai esame kviečiami nuoširdžiai nešti vieni kitų kasdienybės naštas. Tai nėra socialinė vergovė, o yra tarnystė, daranti mus- žmones ne vien socialinėmis būtimis, bet tikra ir nuoširdžia bendruomene, kurioje bet koks susiskaldymas ir neapykantos formos yra sunaikinamos abipusės aukos dvasios. Aukotis už kitus- tai ne vien pati iš nuostabiausių krikščioniškų savybių ir veiksmų. Tai savybė ir veiksmas, abu egzistenciniai elementai, glūdintys kiekvieno žmogaus prigimtyje. Tik ne visi žmonės, deja, turi geros valios ir noro tuos elementus aktyvuoti ir juos vertinti savo gyvenime. Blogio koncentracija mumyse ir aplink mus yra gana stipti ir, atrodo, kad vis labiau stiprėjanti. Bet prisikėlęs iš mirties Dievo Sūnus įrodė, kad ši žemė ir joje gyvenančios būtys turi priklausyti Gėriui kaip išgyvenimo, išlikimo ir gerovės garantui. Apie tai kalbančių pavyzdžių turime ne vien šventraščių puslapiuose, ne vien mūsų gyvenimo kasdienybėje, bet ir literatūroje. Štai garsiojoje britų rašytojo ir teologo Clive Staples Lewis (1898-1963) istorijoje apie Narnijos karalystės kronikas pasakojama apie liūtą Aslaną, kuris paaukoja savo gyvybę už berniuką Edmundą, laikomą išdaviku. Liūtas Aslanas laisva valia užlipa ant aukojimo altoriaus, vadinamo Akmeniniu Stalu, kad ant jo būtų piktosios Raganos nužudytas aukojimo peiliu. Atrodo, kad jau viskas baigta ir Blogis laimėjo. Tačiau patekant saulei, liūtas Aslanas prisikelia iš numirusių, taip galutinai išvaduodamas berniuką Edmundą nuo gėdingos išdavystės ir įrodydamas, kad nekalta ir savanorė auka atsuka net pačią mirtį priešinga kryptimi, užleidžiant vietą gyvenimui. Tikriausiai nesuklysiu teigęs, kad šioje C. S. Lewis istorijoje, liūto Aslano alegorijoje galime pastebėti Jėzaus Kristaus iš Nazareto asmenybę. Nuostabi tai istorija ir palyginimas.
Mūsų pasaulis nuo priešistorinių laikų yra tarsi didelė dviejų priešingybių: Gėrio ir Blogio tarpusavio kovos arena ar mūšio laukas. Kas laimės tą kovą- labai priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus, sudarančio bendruomenę ar visuomenę. Tad ir šioje kovoje galima pamatyti ar žmonijoje ir jos pasaulyje Prisikėlimas bus prikeltas ar ne.
Prikelti Prisikėlimą žmonių gyvenimuose dažnai blokuoja akivaizdi socialinė nelygybė, nusivylimas šiandiena ir neturėjimas vilties į geresnės rytdienos atėjimą. O kur dar absurdiškos politinės rietenos, intrigos, vienas kito pažeminimai vardan karjeros? Kiek daug dar žmonėse šėtoniško noro ir pagundos kitus gąsdinti, kitiems grasinti vien dėl to, kad kažkas kitaip mano, kitaip kalba ar kitaip gyvena. Mūsų planeta yra tokia didelė ir nuostabiai svetinga, kad čia galime tilpti ir tarpusavyje sugyventi visi be išimties. Užtenka atrasti noro visa tai suvokti kaip akivaizdžią ir neginčijamą realybę, jos akivaizdoje neuždengiant akių, neužkemšant ausų ir burnų, lyg žmonija pataptų tomis beždžionėlėmis iš budistinės doktrinos.
Labai norėčiau, kad šių metų Prisikėlimo Velykos prisikeltų kiekvieno iš mūsų gyvenime ne kažkokiomis alegorijomis bet konkrečiais faktais ar ženklais. Eidamas kunigiškojo pašaukimo keliu, svajoju ir toliau eiti kartu su kitais, palydint, padrąsinant, paguodžiant ne vien maldos žodžiais bet ir realiu fiziniu buvimu šalia. Žinoma tokiai realybei ir jos brandai reikia laiko ir kantrybės. Tad kol kas belieka, sulaukus ir šių metų Prisikėlimo Velykų, nuoširdžiai linkėti kiekvienam žmogui paragauti Prisikėlimo lyg gyvasties, dvasinės ir fizinės sveikatos bei tikros laisvės maisto, o paskui to maisto ieškoti visą likusį gyvenimą. Kitokio palinkėjimo šiuo metu neturiu.
