Primiršo savojo kaimo įžymybę

Žinoma, kad tą kaimą kadaise vadino Medginais ir buvęs čia Svėdasų klebonijai priklausęs palivarkas, su keliomis šeimomis baudžiauninkų, kuriuos panaudoti, išnaudoti, vergais laikyti net dvasininkams buvo suprantamas ir jokių abejonių nekeliantis dalykas. Vėliau, jau po baudžiavos panaikinimo susiformavusiam kaimui davė Kunigiškių vardą.
Jame 1923 m. buvo 40 sodybų su 219 gyventojų. Dabar sumažėjęs, bet vis dėlto tvarkingas ir gyvas sodžius savo žmonėmis, o, matyt, labiausiai – lietuvių akvarelės pradininku Kajetonu Sklėriumi, prieš 140 metų čia gimusiu.
Pasak Svėdasų seniūnijos seniūno pavaduotojo Rolando Pajarsko, kaime nėra apleistų sodybų, gyvenamąją vietą deklaruoja 86 gyventojai.

Apie baudžiavą ir kitas
įdomybes

Sako, kad to Medginių palivarko valstiečius, viso labo 78 sielas, pats kardinolas Jurgis Radvila užrašė Svėdasų parapijai, kunigų vergais paskyrė būti, klausyti, nuolankiai ir kantriai dirbti, savo ponus mylėti ir mažu tenkintis. Po baudžiavos panaikinimo, tarsi ir dvasininkams reikalaujant valsčiaus centras įsikūrė ne Svėdasuose, bet Kunigiškiuose. Vadinosi jis Alotų valsčiumi, o jo raštinė kaimo centre buvo gausiai lankoma įvairių reikalų nestokojančių valstiečių. Čia pat buvo ir smuklė, kurioje užstrigusius reikalų vežimo ratus patepdavo svaigiu gėrimu ir viskas sklandžiai baigdavosi. Čia pat buvo ir mokykla – „narodnoja škola“ , kur ir prasidėdavo visų garsiųjų kraštiečių pirmieji mokslai. Tarpukariu veikė pradžios mokykla, kurioje jaunieji ypač domėjosi ūkio reikalais – gyvai veikė Jaunųjų ūkininkų ratelis. Vyresnieji, mokytojo vadovaujami, būrėsi į „Jaunosios Lietuvos“ – tautiškojo jaunimo organizacijos gretas. Buvo čia ir slapčia bolševikuojančių – gal visa kuopelė veikdavo – kokios komunistinės šventės proga vis Pakalninėj aukštame medyje raudoną vėliavą iškeldavo.
Kolchozmetyje buvo sumanyta čia, senojoje mokykloje, įkurti krašto revoliucinio judėjimo muziejų, menką kertelę tepaskyrus Vaižgantui. Perstatė didžiulį pastatą iš naujo – visokių partijos vadų biustų privežė, kitokio gėrio savosios istorijos, žinomas „politrukas“, taip vadinamas pirmininko pavaduotojas kultūriniam – masiniam darbui uoliai šitais reikalais rūpinosi. Tačiau laikai pasikeitė ir teko kryptį keisti. Vaižgantas, mokykla senoji, kraštiečiai garsieji, daiktai mokykliniai ir nuostabieji sodžiaus buities erdves užpildė. Kasmet vasarą čia vyksta svėdasinių ir tolimesnių vietelių talentų – „deimančiukų“ šventė. Kas ką geba gražaus padaryti, sava patirtimi pasidalinti, dar ir pakalbėti, padainuoti, pagroti čia susirenka.

Kajetono takais

Senasis kaimas, senmedžių gausa, neįtikėtinai daug ąžuolų, kai kur jie net po kelis suaugę džiugina. Senų trobų dar yra. Senoliai teigia, kad čia, kur dabar Meginis gyvena, ir buvusi kadaise Ciprijono Sklėriaus sodyba. Šviesus žmogus buvęs, darbininkas ir giesmininkas bei maršalka bažnyčioje. O šeimoje net 12 vaikų, kaip tų apaštalų. Dar prisidėjus seneliams, dėdėms kaskart beveik dvi dešimtys prie stalo pasistiprinti susėsdavo. Kiek blynų prikepti, ar kitokio gėrio paruošti reikėjo motinėlei…
Beveik pamiršo Kunigiškiuose savąjį žmogų, garsenybę tikriausią. Kuomet šiemetinės meno bei kraštotyros stovyklos, skirtos K. Sklėriaus 140 – ioms gimimo metinėms jaunuoliai vykdydami tyrimą gyventojus klausinėjo, buvo tokių, kurie prisipažino visai apie tokį negirdėję, kiti gi tik žodžiu „girdėjau“ tą žmogų galėjo apibūdinti. Tik vienas kitas prabilo kaip apie dailininką… Negirdėjo, kad jis iki šiol nepralenktas, nepaprastai produktyvus akvarelės meistras, negirdėjo apie jo mokslus Petrapilyje, apie universalius menininkus ruošusią Štiglico mokyklą, kurioje dar besimokydamas K. Sklėrius sukūrė skulptūrą Kirovo tiltui per Nevą, restauravo Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios skulptūras. Metai praleisti Varoneže, Liepojoj, po to jau Kaune – piešiant, meno mokyklą kuriant ir ją administruojant. 1932 m. užgeso vos 55 – ių būdamas. Tiek tebuvo to gyvenimo, pačiame gerume jo gija nutrūko. „Pats tikriausias svajotojas, grynuolis aukštaitis ir spalvinykas…“ – taip gražiai apie savo bičiulį rašė tas pats Vaižgantas. 
Kapinės jau vėliau partizanų atmintimi buvo paženklintos, monumento ūksmėje ilsisi Alberto Nakučio – Viesulo vyrai, tą baisųjį 1949 – ųjų rudenį Savičiūnų miške žuvę. Vėjas tuščiame bokšte, bokšte su išplėšta širdimi – piktadariai pagrobė varpą. Senoji mokykla išsaugojusi daug dvasinio turto. Pamenu, kaip tą žvarbią 1991 m. rudens dieną buvo susirinkę didžiulės minios atgimstančia tėvyne tikinčių ir pasitikinčių. Kalbos, giesmės, pagarbos salvės, pasididžiavimas ir šviesa monumentą suprojektavusio kraštiečio architekto Broniaus Kazlausko veide.
Beje, Svėdasų bibliotekos meno galerijoje veikia birželio mėnesį vykusios, dailininkui K. Sklėriui skirtos kūrybinės stovyklos, piešinių paroda.

Nuostabioji Zofija

Sofijai Grižienei jau greit devyniasdešimt. Ji palaidojo du sūnus, jos anūkė palaužta nelengvo gyvenimo ir jautrumą prigimtinį lydinčios depresijos pernai iššoko iš devintojo aukšto balkono. „Aš turėjau pirmiau mirti, bet ką gi padarysi, kad kitaip išėjo…“ – atrodytų visai ramiai su dieviško nuolankumo gaida ištaria senolė. Iš Rimdžių čia atitekėjusi, meilės paliesta buvo visiškai jaunutė. Tėvai draudė už kaimynų sūnaus tekėti, būtų gal pasprukę prieš jų valią, bet aną paėmė į kariuomenę. „Kaip gi jo besulauksiu…“ – vėl visai paprastai pratarė. Mat dar vienas vyrukas karštai karštai įsimylėjo, amžiną laimę žadėjo… Tai ir ištekėjo. Pirmasis sugrįžęs vaikščiojo kaip nesavas, ir verkė, ir keikėsi, kol nurimo…
Greitai tas gyvenimas praėjęs. Dabar viena savo namuose. Dukra dažnai atvažiuojanti…
Zofijos darbštumu stebisi visas kaimas. Žolelė neturi jokių šansų išgyventi. Nesėdinti be darbo – diena po dienos einanti į daržus, bulvieną ir vos pamačiusi žolelę nudaigojanti. Kuomet atvažiuoja rudenį ūkininkas su traktoriumi bulvių praarti – nukratyti, tai vos ne stebuklą pamato – nei vienos žolelės, nei kokio kito pašalinio žolyno. Mat bulvienojus senoji peiliu nupjauna ir švariai švariai sudoroja.

Vlada ir tamsiaodis kaimynas.

„Žydo bernas“ – kiek piktoku balsu apie savo vyrą ištaria Valė Baltuškienė. Taip kolchozmetį prisimena, taip rūgoja tuos jaunystės metus, kada daugybė darbų namuose ant jos vienos pečių gulė, mat jos vyras, pirmininko Aleksandro Slavensko vairuotojas, dažnai iki tamsios naktelės, iki vidurnakčių namo nesugrįždavo – nuolankiai savo viršininką kur palieptas vežiojo. Ji pati nuo Milokiškio. Prisiminė bičiulystes su pokario partizanais, sesers areštą, vargus lageriuose, apie tą lapkričio dieną, kuomet išduoti ir rusų kareivių apsupti žuvo Alberto Nokučio – Viesulo būrio vyrai. Kolchozas daug jėgų atėmė, štai dabar susuktais, nuolat skaudančiais sąnariais vos paeinanti dviem lazdom pasiremdama. Visa paguoda atėjusi vasara, dažnai lankantys vaikai. Naujienos? Kokios gi naujienos – va tamsiaodis kaimynystėje apsigyveno – keistai elgiasi, kad tik ko nepadarytų… Sunerimusi senolė.
Tikriausias, gryniausias juodaodis, tegul ir JAV gimęs Džeremis, kuris nemėgsta dėmesio sulaukti, nemėgsta, jei kas užeina ir ilgėliau užsibūna, jam reikia uždarumo, būvio savoje erdvėje… Jo nedidukė lietuviškai kalbanti, iš Visagino rusų kilusi žmona įsitikinusi, kad tautybės – tai nereikalingas pramanas… Taip, galvoja Kunigiškiuose nuolatos gyventi, galvoja auginti ypatingas kultūras, iš jų šį tą naudingo ir reto gaminti – šitaip ir verstis. Dviejų metų tamsiabruviukė, garbanota mergaitė laksto po kiemą, o motina apie Svėdasų gimnaziją teiraujasi – juk ji mokytis savo atžalėlę ten leisianti…