Sarickų kaime šiuolaikiškai gyvena Ona ir Antanas Laurinavičiai.
Skiemonių seniūnijos pakraštyje, septyni kilometrai vakarų kryptimi nuo seniūnijos centro, abipus magistralinio kelio Zarasai – Kaunas, išsimėčiusios Sarickų kaimo sodybos. Kaimas ribojasi su Linksmavietės, Gyvatynės, Užunvėžių ir dar keliais mažais kaimeliais, o pietiniu kraštu šliejasi prie Molėtų rajono. Pasak Skiemonių seniūno Stasio Steponėno, kadaise buvusiame dideliame kaime dabar gyvenamąją vietą deklaruoja 15 žmonių. Bene stambiausias kaimo ūkininkas yra Bronius Vilkickas, tvenkinius turi Algis Masiulis. Sarickų įžymybė – dažnai čia į sodybą pas motiną atvažiuojantis pasaulinio garso dokumentinio kino kūrėjas Arūnas Matelis.
Sirutiškiai virto Sarickais
Skiemonių parapijai priklausantis kaimas kadais vadinosi Sirutiškiais. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, Siruciškio dvaras ir jo gyventojai Ruščikas, Kaisinskai, Chlevinskiai minėti 1791 – 1799 metų metrikų knygose. Kaimas į vienkiemius buvo išskirstytas Pirmojo pasaulinio karo metais, o 1923 – aisiais jame gyveno net 132 gyventojai. 1949 m. kaimiečiai tapo „Pažibos“ kolūkio kolūkiečiais, kuris keitė pavadinimus į „Raudonosios žvaigždės“, Stalino vardo ir kolūkinę erą baigė 1992 m. nusibaigus Skiemonių kolūkiui.
Sarickai – Arūno Matelio
svajonių kaimas
„Tai mano tėčio, kuris buvo ištremtas į Sibirą, mano vaikystės prisiminimų kaimas, kuriame augau su močiute, – sakė kino režisierius, prodiuseris, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pasaulyje geriausiu pripažinto dokumentinio filmo „Prieš parskrendant į žemę“ autorius Arūnas Matelis. – Kur buvus, nebuvus ten skuba mano 85–erių jubiliejų atšventusi mama. Deja, dėl užimtumo aš tik vieną kitą pusvalandį trumpam atvykęs galiu praleisti prie Šventišiaus ežerėlio ar ant to paties pavadinimo kalno, nuo kurio 10 kilometrų spinduliu atsiveria apylinkės. Man šis kaimas – šventa vieta, į kurią už metų kitų tikimės persikelti gyventi ir perkelti kūrybines dirbtuves. Tuomet viena kita darbo vieta atsirastų kaimo žmonėms“, – teikė vilties Sarickų kaimui pasaulinio garso kino dokumentininkas.
Toks tokį atjaučia…
Nedideliame kaime surasti žmonių, pasirodo, gali būti visai nelengva. Net penkios sodybos praeitą penktadienį mane pasitiko užrakintom durim, kol prisibeldžiau pas Oną ir Antaną Laurinavičius. Pasak jų, kai kurios mano aplankytos sodybos negyvenamos. „Pavėlavot. Va, šneki ir guvi mūsų kaimynė Laima Prušinskienė ką tik išvažiavo į bažnyčią, Milda Matelienė (garsiojo kino režisieriaus ir prodiuserio Arūno Matelio mama. – aut. past.) turbūt išvykusi į didmiestį. Vakarop turėtų sugrįžti“, – sakė O. Laurinavičienė. – Gal kaimynė Aldona Matikonienė bus namuose? Labai geri žmonės, jos vaikai mums žemę padeda įdirbt“. „Tiek ten tos žemės, keliasdešimt arų apie namus“, – nutęsia A. Laurinavičius. – Mes gi iš miesto, uteniškiai. Šią sodybą, beje, iš bendrapavardžio miškininko, bet ne giminės, pirkome prieš 15 metų“. Prieš tai Antanas statė alytnamius ir teigia Lietuvoje jų pastatęs per pusketvirto šimto, o Ona 35 m. dirbo Utenos trikotaže.
Su mumis kava vaišinosi ir išraiškingo veido močiutė. „Mūsų globotinė Ieva Matusevičienė, – paaiškino šeimininkė. – Ji, kaip ir mano vyras, augo vaikų namuose. Devyniasdešimtmetė neturi artimųjų. Jos butelis buvo mūsų name. Draugavome, dažnai ateidavo. Kai sužinojo, kad išsikeliame, pasiprašė kartu. Štai taip ir gyvename kaip viena šeima“.
O. ir A. Laurinavičių namuose įrengtas šiuolaikinis grindinis šildymas, visi patogumai, o virtuvėje puikuojasi indaplovė, kaime dar retoka buitinė technika. Jų sūnus Robertas dirba Norvegijoje, jam gerai sekasi, tad padeda tėvams, nori, kad jie šiuolaikiškai gyventų. Dukra Jūratė turi kirpyklą Utenoje, o Edita visai netoli, šventame Janonių kaime, kur Marija apsireiškusi buvo, gyvena. „Andrius, Robertas, Kristina, Laura, Ervina, Iveta“, – lenkia Pirštus skaičiuodama anūkus O. Laurinavičienė. – mano numylėtinė Laura jau Anglijoje gyvena, o Kristina augina proanūkį Emilį“.
Gyvulių šie kaimo gyventojai nelaiko, tik šunelį, katę. Tačiau daržovių ir vaisių prisiaugina ir prisikonservuoja pakankamai.
Saugo piktas šuo
Kitoje magistralinio kelio pusėje prie senojo plento gyvena Angelė Šmatavičienė su dukra Birute, kuri iš Vilniaus atsikėlė, kai prieš aštuonetą metų mirė tėtis. Sodybos kieme lakstė didelis kaip veršis šuo. „Na, ne toks jis jau baisus, nors, ką gali žinoti. Net man į ranką yra įkandęs“, – šypsojosi šeimininkė, sakydama, kad iš mažo šunelio turėjo užaugti vilkšunis, o užaugęs kažkoks milžinas mišrūnas. Nedrįstu užeiti į kiemą, tad pasišnekame už tvoros, pasislėpę už namo sienos.
A. Šmatavičienė yra kilusi nuo Skudutiškio, o šis kraštas yra senelio gimtinė. Atvijo pokaris. Tėtis buvo eigulys, stribai kankino, kad pasakytų, kur partizanų bunkeris. „Žinojo tėtis, ar ne, tačiau nepasakė, nors žiauriai sumuštas buvo, o vėliau 10 metų Sibire atkentėjo, – prisiminė moteris. – Bėgome iš ten, kad ir mūsų neišvežtų“.
Kolūkmečiu su vyru, kaip ir visi, dirbo kolūkyje. Sutarė gražiai. „Auksines vestuves spėjom atšvęsti, tris vaikus dorais žmonėmis užauginome, o dabar, va, jau nebėr sveikatos“, – sakė pernai aštuoniasdešimtmetį atšventusi keturių anūkų ir dviejų proanūkių sulaukusi A. Šmatavičienė. Jai skaudu dėl Lietuvos, kuri net litą prarado. Sako, kad dabar viską diktuoja Europos Sąjunga, o viskas taip pabrango, kad kas kainavo litais, dabar tiek eurais.
Moterys turi automobilį, tad, kur joms reikia, nuvažiuoja. Džiaugiasi, kad ištiesinus magistralinį kelią jos liko gyventi prie senojo asfaltuoto kelio, kuriuo retai kokia mašina bepravažiuoja, nors šiek tiek triukšmas girdisi ir nuo naujojo.
