Aleksandras Algimantas Indriūnas 15-ose Vaižgantinėse.
Simonos Bagdonaitės nuotr.
Gegužės 25-ąją, šeštadienį, Svėdasų biblioteka kartu su Svėdasų krašto muziejumi organizavo prisiminimų popietę „Neatverstos knygos“, skirtą svėdasiškiui šviesuoliui, kultūros organizatoriui, literatui, ilgamečiui Vilniaus karininkų ramovės choro „Aidas“ dainininkui, dainų ir giesmių kūrėjui, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ įkūrėjui ir pirmajam šios organizacijos vadovui Aleksandrui Algimantui Indriūnui (1937–2023) atminti.
Į svėdasiškių tautodailininkų paveikslais papuoštą bibliotekos Meno galeriją gausiai rinkosi A. A. Indriūną pažinoję žmonės, šio talentingo poeto kūrybos gerbėjai. Pasimeldę už velionį Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje, atskubėjo ir Aleksandro Algimanto artimieji, giminės. Čia visus pasitiko renginio organizatorė – bibliotekos darbuotoja Vita Ražanskienė, pakvietusi pasižiūrėti trijų svėdasiškių fotografų Simonos Bagdonaitės, Vytauto Bagdono ir Raimundo Kovo fotografijų parodą „Algimantas“, kur reportažinės nuotraukos akivaizdžiai pasakojo apie labai plačią A. A. Indriūno kūrybinę ir visuomeninę veiklą. Čia pat ant stalelio buvo išdėliotos trys svėdasiškio literato parengtos knygos : „Tarp Alaušo ir Beragio mėlynas dangus“, „Pasivaikščiojimas debesimis“ ir „ Žibėk, Tėviškės žiburėli“, kurių išleistų autorius jau nebeturėjo galimybės pamatyti. Todėl, sveikindama popietės dalyvius, bibliotekininkė Vita Ražanskienė pakvietė atversti tų neatverstų knygų puslapius, mintimis, prisiminimais, perskaitytais eilėraščiais prisiliesti prie šviesaus atminimo Aleksandro Algimanto Indriūno kūrybos.
Skambant vilniečio Arno Jackūno atliekamai muzikai, pradėti versti tų, dar kvepiančių spaustuvės dažais, knygų puslapiai. Popietės vedančioji Aleksandro Algimanto anūkė Pija Ona Indriūnaitė ne tiktai pasidalijo prisiminimais apie senelį, perskaitė keletą jo sukurtų eilėraščių, bet vis kvietė ir kitus popietės dalyvius išsakyti savo mintis. Savo artimo žmogaus eilėraščius skaitė žmona Algė Indriūnienė, sūnus Darius Indriūnas, pabrėžę, kad jo poezija labai patriotiška, persmelkta meile Dievui, Tėvynei Lietuvai, gyvenimui, žmogui ir, žinoma, gimtiesiems Svėdasams. Eilėraščiai paprasti, neįmantrūs, užtat visiems labai suprantami. Svėdasų seniūnijos seniūno pavaduotoja, literatė Alma Švelnienė, prisimindama veiklų, energingą, nenuilstantį Aleksandrą Algimantą Indriūną ir skaitydama jo eiles, apibūdino šio svėdasiškio kūrybą trimis žodžiais: „atėjau, pamačiau, užrašiau…“, nes knygose gausu ir prisiminimų, kelionių įspūdžių, miniatiūrų. „Jisai rašė paprastais, bet širdin smingančiais žodžiais. Kai kurių poetų kūrybą skaitai ir nesupranti, apie ką rašoma. O Aleksandro Algimanto eilėraščius skaitai, ir supranti, ir nori dainuoti“, – kalbėjo nuo pat vaikystės su juo draugavęs, bendravęs, kartu įvairius kultūrinius projektus vykdęs, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ veikloje dalyvavęs kraštietis mokslininkas doc. dr. Juozas Lapienis. Buvusi mokytoja, talentinga kūrėja, visuomenininkė Irena Guobienė prisiminė, kaip A. A. Indriūnas užrašinėjo ir populiarino senąsias svėdasiškių dainas, kūrė ir savo dainas, o jo sukurta daina „Alaušo varpas“ buvo atrinkta kaip Svėdasų himnas. Tačiau svėdasiškė šviesuolė apgailestavo, kad tarmių popietėje šis himnas buvo atliktas ir… nutilo. Ilgus metus dirbusi Svėdasuose, bibliotekininkė Elena Bublienė pasakojo, kad gerai pažinojo Algimantą, stebėdavosi jo energija ir negalėjo patikėti žinia apie jo mirtį. Šių eilučių autorius susirinkusiems popietės dalyviams priminė šviesaus atminimo Aleksandro Algimanto pastangas kurti Juozo Tumo-Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose medžio skulptūrų parką Vaižganto kūrinių motyvais, jo ir kitų veiklių žmonių dėka toks parkas jau veikia ir stebina apsilankiusius rašytojo Tėviškėje. Nuo 2016 metų per tradicinį respublikinį renginį – Vaižgantines – pradėtos įteikinėti kunigo Aleksandro Papučkos vardu pavadintos jaunimui skirtos „Meilės ir gerumo“ premijos Šios premijos steigimo iniciatorius Aleksandras Algimantas Indriūnas pasistengė pagerbti savo dėdės – motinos brolio kun. A. Papučkos – atminimą, ir norėjo paskatinti jaunus žmones atlikti gerus, prasmingus darbus Lietuvai, sukurti gražius rašinius apie meilę Dievui, žmogui ir Tėvynei. Tokių premijų buvo įteikta aštuonios. Pasakojant apie tokias sveikintinas iniciatyvas teko apgailestauti, kad 2023-iųjų metų rugsėjo 16-ąją vykusios Vaižgantinės Aleksandrui Algimantui buvo jau paskutinės, kad nebesulauksime šio iškilaus žmogaus Malaišiuose, ir nebeturėsime jo inicijuotos premijos jaunimui. O septintosios „Meilės ir gerumo“ premijos laureatė, apdovanota 2022 metais, gimnazistė Neringa Matulevičiūtė renginio metu perskaitė kun. A. Papučkos pamąstymus iš A. A. Indriūno knygos „Meilė ir gerumas“.
Po oficialiosios dalies dar neskubėta į namus. Apžiūrėta fotografijų paroda, išdalytos dovanai ką tik išleistos Aleksandro Algimanto knygos (tuo pasirūpino jo artimieji), susiburta, pabendrauta prie Indriūnų giminės paruošto vaišių stalo
Informacinis prisiminimų popietės rėmėjas buvo laikraštis „Anykšta“.
Į renginį bibliotekos Meno galerijoje susirinko nemažas būrys A. A. Indriūno artimųjų, giminaičių, pažįstamų, jo kūrybos gerbėjų.
Vyro sukurtas eiles iš ką tik išleistos knygos skaito Algė Indriūnienė.
Prasmingas ir jausmingas anūkės Pijos Onos Indriūnaitės žodis.
Turėjo ką papasakoti ir sūnus Darius Indriūnas.
Aleksandro Algimanto Indriūno inicijuotos kun. Aleksandro Papučkos vardo jaunimui skirtos septintosios „Meilės ir gerumo“ premijos laureatė – Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos auklėtinė Neringa Matulevičiūtė – popietėje perskaitė kun. A. Papučkos pamąstymus iš A. A. Indriūno knygos „Meilė ir gerumas“.
Buvusi mokytoja, svėdasiškė visuomenininkė Irena Guobienė, šviesiomis spalvomis nušvietusi Aleksandro Algimanto atminimą, apgailestavo, kad nebeskamba jo sukurta daina „Alaušo varpas“, kuri buvo pripažinta kaip Svėdasų himnas.
Kraštietis mokslininkas doc. dr. Juozas Lapienis neslėpė pasididžiavimo, kad su Aleksandru Algimantu Indriūnu draugystė siejo nuo pat vaikystės ir iki draugo išėjimo Amžinybėn.
Šių knygų autorius jau nebeišvydo, kūriniai iš jų buvo skaitomi prisiminimų popietėje, o po renginio Indriūnų šeima knygas išdovanojo.
Fotografijų parodoje „Algimantas“ užfiksuota tiktai maža energingo, sumanaus ir talentingo A. A. Indriūno veiklos dalis.
Prieš prasidedant prisiminimų popietei, detales aptaria Svėdasų bibliotekos bibliotekininkė Vita Ražanskienė (kairėje) ir Aleksandro Algimanto Indriūno anūkė Pija Ona Indriūnaitė.
Muzikinius intarpus atliko Arnas Jackūnas.
Turėjo apie ką pasišnekučiuoti susitikę gimtojo krašto bibliotekoje Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ pirmininkė Rita Skaržauskienė ir šios draugijos aktyvistas, literatas doc. dr. Juozas Lapienis.
Nuotraukos autoriaus (Vytauto Bagdono)
Teisingai rašo Bronius iš Moliakalnio. Kaip neįmanoma ištraukt iš Alaušo legendinio paskandinto varpo, taip ir jaunimui premijos jau neįmanoma atgaivint. Pilnai pritariu jo minčiai.
Tajgi rajke mažiau rašyt nesamanes ir plepet tuščiai del tas premijas, bo tik bezdaklas iš tū kalbū. Jejgu tiek yr daug patrijotū, taj imkit ir tū premijū grūžynkit, skirkit pinigū ir bus kvit.
ne visai taip, kaip tamsta garodyji yra. Jeigu savivaldybės muziejininkas, žurnalistas tokį sakinį sugarodyjo, kad premijai kaput. Tai jų prikelt Svedasys tas pats kaip varpų iš Alaušo ežera dugną ištraukt.
Gal Indriūnai ir leis naudoti premijos pavadinimą, o kas tą premiją finansuos? Juk tai turėtų būti tradicinė, kasmetinė premija ir jai kažkas pastoviai turėtų skirti pinigėlių. Ar bus tokių patriotų?
Čia esmė ir yra-ar bus patriotų, altruistų tokių kaip šviesios atminties Algimantas? Ar girdėsime tik prisišliejusius prie valdiškų tarnybų ir besiskundžiančius kaip visiems sunku, nors išleidžia tuščiai į orą ar į š… daugiau negu tai premijai reikėtų …
Kažkaip netaip šnekų nukreipėt. Tai negi dabar ir Vaižganto premijos, skiramos rašytojui ar žurnalistui už vertingiausius sarbus vaigantietiška tematika pavadinimas pagal jumis keisisi tik dėk to, kad Anykščių rajono savivaldybę tapo premijos dalininkė ir skirs pinigines lėšas iš biudžeto?
Aš paprastai galvoju, kad steigėjo iniciatyvos paveldėtojai duos sutikimą naudoti premijos vardą ir jos nuostatus tiems, kas įsipareigos garbingai tęsti tokią iniciatyvą.
Nebent Svėdasų krašte tokių kilnių veikėjų nebeatsiras ir bus taip, kaip parašė straipsnio autorius, galimai žinantis krašto padėtį ir organizacijų galimybes.
Onutei atsakymas. O kas gi čia kas savinasi? Kas gi šildosi kitų žmonių nudirbtų darbų spinduliuose? Labai jau skambiai ir aptakiai rašoma komentare. Rašinyje viskas aiškiai išvardinta, kas ką darė, kas kalbėjo renginyje. Reikėjo pačiai dalyvauti, nereikėtų rašinėti nesąmones.
Tai Indriūnų šeimos iniciatyva ir tradicija, jei kažkas kitas premiją jaunimui įteikinės, tai jau bus kitu pavadinimu premija . Bet verta apie tai pagalvoti. Turėtų kas nors parodyti iniciatyvą.
nejaugi gražios ir prasmingos iniciatyvos ir jaunimo kultūrinio raštingumo skatinimas nueis užmarštį kartu su šiuo prisiminimų paminėjimu? Nejaugi, veikiančios Svėdasų krašto visuomeninės organizacijos neįgalios pratęsti gerbiamo, šviesios atminties, A.A. Indriūno įsteigtos „Meilės ir gerumo” premijos konkursų organizavimo ir jų dalyvių lauriatų apdovanojimo?
Ir taip reikia džiaugtis,kad kažkas vyksta.
Kraštiečio a.a. pagerbimas šeimos iniciatyva. Ką tai bendro turi su tuo pasakymu, kad ”kažkas dar vyksta”? Tikrai kitų žmonių nudirbtuose darbuose šildytis ilgai neužteks tų rusenančių žarijų šilumos, o periimti iniciatyvą ir palaikyti tą įžiebtą ugnelia daug pastangų nereikia, tik noro ir valios…
Deja, aš pati jau per sena, kad grįžti į tėviškę ir inicijuoti prasmingų „meilės ir gerumo” veiklų tęstinumą.
Kaip malonu skaityti.Pagarba .