Lietuva neteko įžymaus valstybės ir visuomenės veikėjo, buvusio valstybės vadovo Algirdo Mykolo Brazausko.
Šių metų birželio 26 dieną po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signataras, 1992 – 1993 m. Seimo Pirmininkas, ėjęs Respublikos Prezidento pareigas, 1993 – 1998 metų kadencijos Lietuvos Respublikos Prezidentas, dvyliktosios ir tryliktosios Vyriausybių Ministras Pirmininkas A. Brazauskas.
Lietuva neteko įžymaus valstybės ir visuomenės veikėjo, buvusio valstybės vadovo Algirdo Mykolo Brazausko.
Šių metų birželio 26 dieną po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signataras, 1992 – 1993 m. Seimo Pirmininkas, ėjęs Respublikos Prezidento pareigas, 1993 – 1998 metų kadencijos Lietuvos Respublikos Prezidentas, dvyliktosios ir tryliktosios Vyriausybių Ministras Pirmininkas A. Brazauskas.
Savo aukščiausią pareigybę jis įvardino kaip tarnystę tautai ir valstybei: „Valdžią suprantu kaip didžiausią atsakomybę. Tik savo protu, darbštumu, didelėmis valios pastangomis galime sukurti klestinčią Lietuvos valstybę, kurioje būtų gera ir saugu gyventi kiekvienam piliečiui.”
Tiesos žodžiai paprasti – šia senovės išmintimi A. Brazauskas ryškiai rėmėsi savo darbuose, kalbose, straipsniuose, knygose, sakoma Lietuvos socialdemokratų partijos išplatintame nekrologe.
Algirdas Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje tarnautojų Kazimiero ir Sofijos Brazauskų šeimoje. Tėvai Algirdui ir jaunesniam jo broliui Gerardui iš mažens diegė darbštumą ir sąžiningumą, pratino prie paprastų ūkiškų darbų. Sunkiais pokario metais abu sūnūs vasaras leisdavo kaime senelio ūkyje. Algirdas mokėsi Kaišiadorių vidurinėje mokykloje, studijavo Kauno politechnikos institute, po to įtemptai dirbo, sukūrė šeimą, gimė dukros Audronė ir Laima.
A. Brazauskas dirbti pradėjo Kauno hidroelektrinės direkcijos inžinieriumi ir kaip geras statybų, gamybinių procesų žinovas ir organizatorius, gabus, iniciatyvus žmogus sparčiai kilo karjeros laiptais.
Tuometinėje Lietuvos TSR A. Brazauskas užėmė aukštas pareigas: vadovavo statybos ir statybų industrijos organizacijoms, rūpinosi krašto ekonomika. Net ir sunkiomis centralizuoto valdymo sąlygomis A. Brazauskas ir jo bendradarbiai stengėsi lėšas bei išteklius panaudoti ten, kur labiausiai reikėjo Lietuvai.
Legendinis Paberžės klebonas, vienuolis, buvęs politinis kalinys Mykolas Dobrovolskis – Tėvas Stanislovas apie tuometinės Lietuvos valdžios atstovus atsiliepė: „Tai jie, iškauliję pinigų, tarybiniais metais atstatė Trakų pilį, Žemaičių plentą ir Lietuvoje statė, statė, statė.” Iš tiesų, Lietuva bene geriausiai iš buvusių sąjunginių respublikų sugebėjo pozityviai pasinaudoti prievartiniu buvimu totalitarinėje TSRS. A. Brazausko požiūrį į aneksuotos Lietuvos gyvenimą, jos pasiekimus, jo paties profesinės veiklos vertinimą taikliai atspindi paskutinės knygos pavadinimas „Ir tuomet dirbome Lietuvai „.
A. Brazausko nuomone: „Negalima piktai ir primityviai nurašyti bent dviejų kartų žmonių, kuriems likimas lėmė tuo metu gyventi ir dirbti. Mūsų šalis toli gražu nebuvo užsikonservavusi, žmonių išsilavinimu ir jų profesiniais gebėjimais, mokslo raida pernelyg neatsiliko nuo laisvų Europos tautų. Į naują nepriklausomo gyvenimo tarpsnį ji įžengė turėdama gana apsišvietusią visuomenę…”
1988 metais, prasidėjus tautiniam atgimimui A. Brazauskas įsitraukia į gyvąją politiką, dalyvauja ir kalba mitinguose, remia Sąjūdžio siūlymus dėl persitvarkymo, inicijuoja pokyčius politiniame gyvenime. Palaikomas šio visuomeninio judėjimo, jis tampa pirmuoju LKP CK sekretoriumi bei vienu iš pačių iškiliausių tautos lyderių. Jo populiarumas buvo grindžiamas asmeninėmis savybėmis: atkaklumu ginant Lietuvos interesus, asmenybės žavesiu, kas žadino žmonių pasitikėjimą savo jėgomis, padėjo telktis tautai.
1988 – 1989 metais kaip faktinis Lietuvos TSR vadovas ir TSRS liaudies deputatas, kontaktuodamas su Tarybų Sąjungos vadovybe ir palaikydamas ryšį su Sąjūdžio lyderiais, neutralizavo Maskvos spaudimą lietuvių tautinio išsivadavimo procesui, tuo reikšmingai prisidėjo prie taikaus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
A. Brazauskas buvo vienas iš aukščiausiojo Lietuvos komunistų partijos elito atstovų, sugebėjęs tapti demokratiniu visuomenės vadovu. Jis pradėjo puikiai jausti demokratines vertybes išpažįstančio politiko veiklos stilių – kalbėtis, konsultuotis, diskutuoti su įvairiausių pažiūrų žmonėmis, o pretenzijų į valdžią turėti tiek, kiek turi jų pasitikėjimo.
1989 metų gruodį A. Brazausko vadovaujama Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, tuo suardydama diktatorišką šios partijos monolitiškumą. Tai buvo didysis Apsisprendimas, išplaukiantis iš vaikystės ir šeimos vertybių ir tapęs žmogaus įsitikinimais, moralinėmis ir dvasinėmis vertybėmis. Toks Lietuvos komunistų apsisprendimas tapo didele sensacija visame pasaulyje, o Lietuvos žmonės bene pirmą sykį reiškė nuoširdų solidarumą „partinėms skyryboms”.
XX suvažiavime savarankiška LKP deklaravo savo tikslą – nepriklausoma, demokratinė Lietuvos valstybė, humanistinių socializmo idėjų – žmogaus laisvės ir socialinio teisingumo – įgyvendinimas ir istorinio tęstinumo sąlygų lietuvių tautai, visiems Lietuvos gyventojams sukūrimas. Nors Tarybų Sąjungos valdžia ir jos vadovas Michailas Gorbačiovas susitaikyti su tokiu sprendimu nesirengė, tačiau tautos remiamą Lietuvos permainų procesą sustabdyti nebebuvo įmanoma. Laisvė ir demokratija toliau skynėsi sau kelią.
1990 m. sausio 15 d. A. Brazauskas išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininku. Vasario 7 d. jo vadovaujama LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą panaikinantį 1940 m. liepos 21 d. vadinamojo Liaudies seimo deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą, tuo TSRS atimant teisinį pagrindą laikyti Lietuvą TSRS dalimi. To paties nutarimo trečiuoju punktu Aukščiausioji Taryba pasiūlė Tarybų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Baigiantis sesijai A. Brazauskas deputatams kalbėjo: „Likimas lėmė, kad mūsų karta turi imtis atsakomybės už Lietuvą, jos ateitį, jos žmonių likimą. Šitai suvokdami, turime galvoti apie kiekvieną savo žingsnį, jo tikslingumą. Valstybės kūrimas – pats didžiausias kolektyvinis darbas ir atsakomybė tautai, jos pareikštai valiai”.
Tautos atgimimo įkarštyje A. Brazauskas buvo įvardintas kaip žmogus – uola, už kurio pečių mūsų piliečiai ieškojo užuovėjos, šilumos ir ramybės. Iš tiesų šėlstančios politinės jūros bangos daužė jo širdį ir sielą, ne sykį žeidė ir skaudino politiniai oponentai. Tačiau tvirtu įsitikinimu, žingsnis po žingsnio siekta užsibrėžtų tikslų Lietuvos ir jos žmonių labui.
1990 m. vasario 24 d. Kaišiadorių rinkimų apygardoje A. Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, vėliau pavadinto Atkuriamojo Seimo nariu. Tų pačių metų kovo 11-ąją balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. Lietuvių tautos kovoje už nepriklausomybę 1988 – 1990 metais A. Brazauskui teko istorinis vaidmuo. Nuo jo pilietinės pozicijos, nuo jo veiksmų daugeliu atvejų priklausė sunkiai prognozuojama Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos ir aneksijos eiga. Grumdamasis su galinga totalitarine TSKP valdžia, jis veikė ir diplomatiškai, ir ryžtingai. Kad Lietuva 1990 m. kovo 11 d. atkūrė nepriklausomybę be aukų, didelis ir A. Brazausko nuopelnas.
1990 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavaduotoju. Nepriklausomos Lietuvos pirmosios Vyriausybės laukė dideli darbai. Tai buvo akivaizdus Sąjūdžio ir savarankiškos LKP bendradarbiavimo pavyzdys. Iš esmės reikėjo reformuoti šalies gyvenimą. Viena sudėtingiausių A. Brazausko veiklos sričių buvo Lietuvos ūkio pertvarka iš TSRS komandinės ūkio sistemos į nepriklausomos valstybės socialiai orientuotą rinkos sistemą. Daug rūpesčių ir įtampos pareikalavo TSRS ekonominė blokada, kurios tikslas buvo sustabdyti Lietuvos siekį gyventi nepriklausomai ir sugriauti šalies ūkį. Kaip pastebėjo pats A. Brazauskas: „Būdami nepriklausomi dirbome priklausomoje aplinkoje, tačiau tvarkėmės taip, kad kuo mažiau nukentėtų Lietuva ir jos žmonės”. Buvo kritikos ir nepasitikėjimo, kartu nuoširdžiai tikėta, kad pastangos būtinos, o veiksmai teisingi. Situaciją gelbėjo A. Brazausko ilgamečiai asmeniniai ryšiai, dalykiniai, operatyvūs ir atsakingi veiksmai kartu su Lietuvos ūkinių organizacijų vadovais.
1990-ųjų metų gruodžio mėnesį savarankiškoji LKP pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija ir jos steigiamajame suvažiavime A. Brazauskas išrinktas jos pirmininku. 1991 m. atsistatydinus pirmajai Vyriausybei, A. Brazauskas perėjo į konstruktyvią opoziciją radikaliai Sąjūdžio politikai. Jo vadovaujama LDDP energingai įsitraukė į krašto politinį gyvenimą ir tapo organizuočiausia politine jėga. 1992 m. rudenį įtikinamai laimėjusi rinkimus į Seimą, ši partija buvo didžiausia Lietuvoje. A. Brazauskas jai vadovavo iki pat 1993 m. vasario pabaigos, kai tautos išrinktas Respublikos Prezidentu, turėjo sustabdyti savo narystę partijoje kaip reikalauja Lietuvos Konstitucija. Tačiau iki to buvo beveik dvejų metų sunkus laikotarpis opozicijos sąlygomis. A. Brazauskui teko įrodinėti savo patriotiškumą, buvo bandymų jį apšmeižti, skaudžiai žeidė nesiliaujantys asmeniniai puldinėjimai. A.Brazauskas ir jo bendražygiai per visą Atgimimo laikotarpį nė karto nesuteikė preteksto suabejoti jų ištikimybe Lietuvai. Lemiamais momentais jie tvirtai stovėjo kartu su savo tauta.
1993 m. vasario 14 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje tiesioginiuose ir visuotiniuose Prezidento rinkimuose A. Brazauskas pasiekė didžiausią Lietuvos žmonių pasitikėjimą. Už jį balsavo 1212075 rinkėjai (60,17 procento). Prasidėjo naujas penkerių metų valstybės vadovo kadencijos laikotarpis. A. Brazausko prezidentavimo metais Lietuva toliau tvirtino savo valstybingumą ir demokratiją, vykdė esmines reformas, buvo įgyvendinamas valdžios funkcijų atskyrimas, įteisinta plati žiniasklaidos laisvė, gerėjo ekonominiai šalies rodikliai. Lietuva tapo daugelio tarptautinių organizacijų nare, užmezgė ir išplėtojo dvišalius ryšius su Europos ir kitų žemynų valstybėmis, nustatė gerus santykius su kaimynais.
Vadovaudamasis Lietuvos Konstitucijos suteiktais prioritetiniais įgaliojimais užsienio politikoje, Prezidentas ypatingą dėmesį skyrė ekonominių ryšių plėtojimui, bendradarbiavimo stiprinimui kultūros ir meno, sveikatos apsaugos, mokslo ir technikos, informacijos ir kitose srityse su artimiausiomis kaimynėmis – Rusija, Lenkija, Baltarusija, Latvija ir Estija. Todėl visiškai gerai suprantamas šio didelio ir svarbaus daugelio metų darbo, ryžtingų pastangų ir tolerantiškų sprendimų įvertinimas iš Rusijos Prezidento Dmitrijaus Medvedevo pusės 2010 metų birželio mėnesį – A. Brazausko apdovanojimas Garbės ordinu už indėlį plėtojant santykius tarp Lietuvos ir Rusijos.
Kaip Respublikos Prezidentas įkūrė Prezidento kanceliariją, sudarė jos tarnybas, vadovavo nacionalinės valiutos įvedimui, užtikrino okupacinės kariuomenės išvedimą, pateikė prašymą priimti Lietuvą į NATO ir Europos Sąjungą, pasirašė Sutartį dėl Lietuvos ir Rusijos sienos, kartu su Lenkijos prezidentu organizavo Vidurio ir Rytų Europos šalių vadovų Vilniaus konferenciją, inicijavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atstatymą. Likimas lėmė, kad po dešimtmečio, A. Brazauskui dirbant Premjeru, jam teko pasirašyti jau Stojimo sutartis – Lietuva buvo priimta į NATO ir Europos Sąjungą.
Prezidentas A. Brazauskas bendraudamas su žmonėmis visada stengėsi įsijausti į jų problemas. Iš jo poelgių dvelkė didi vidinė inteligencija, tolerancija, atlaidumas. Jis niekada nepasirodė esąs svarbesnis už kitus, niekada nieko, net savo didžiausio oponento neįžeidinėjo ir nežemino. Tuo jis itin traukė žmones, pelnė jų palankumą.
Prezidentas A. Brazauskas, kaip ir kiekvienas, nebuvo neklystantis ir toks nesistengė pasirodyti. Tačiau jis, kitaip nei kai kurie kiti žymūs mūsų politikai, nevengė prisipažinti suklydęs ir nekaltino dėl to kitų. Dėl savo puikių asmeninių savybių A. Brazauskas turėjo platų artimų draugų ir bičiulių ratą. Su dideliu malonumu prisimindavo savo susitikimus su Kaišiadorių vyskupu, vėliau kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kurį laikė idealaus dvasininko pavyzdžiu. Gyvenimiškos išminties dorovinių vertybių, tikėjimo žmonėmis sėmėsi iš nuoširdaus bendravimo su Vilniaus Arkikatedros klebonu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, su visos Lietuvos žmonių gerbiamu ir mylimu Tėvu Stanislovu. Iš šių dvasiškių visada sulaukdavo patarimų ir padrąsinimo.
Neabejotinai gerą pradžią tolerantiškiems Valstybės ir Bažnyčios santykiams A. Brazauskas kartu su kitais tuometinės Lietuvos vadovais padarė grąžindamas tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą, apie šį sprendimą pranešęs Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 metų spalio 22-23 d. Lietuvos bažnyčios simbolio grąžinimą tikriesiems šeimininkams A. Brazauskas suprato kaip piliečio, užaugusio katalikiškoje šeimoje, pareigą. Ir vėliau, dirbdamas Ministru Pirmininku, A. Brazauskas palankiai spręsdavo Bažnyčios turto grąžinimo klausimus, iškilus poreikiams, pagal Vyriausybės galimybes, suteikdavo paramą.
Prezidentas jautė krašto žmonių gyvenimo pulsą, jų džiaugsmus, rūpesčius ir vargus, ir dėkojo likimui, kad jis leido dirbti su savąja tauta, su kuria buvo visą gyvenimą. Skaudžiai išgyvendamas dėl vis daugėjančių mūsų tėvynainių išvykstančių laimės ieškoti svetur, jis tvirtai laikėsi nuomonės, kad kiekvienam turime ištiesti pagalbos ranką ir laukti sugrįžtančio, nors ir ne su visais išvykimo argumentais mes sutinkame.
1998 m. vasario 26 d. A. Brazauskas baigė Respublikos Prezidento kadenciją. Jis pasitraukė iš aukščiausio valstybės posto būdamas populiarumo viršūnėje, turėdamas visas galimybes jame ir toliau būti. Manydamas, kad Prezidentas turėtų būti naujos kartos žmogus, jis pasitraukė iš politikos gražiai, garbingai, nenugalėtas.
Prezidentas A. Brazauskas, pasibaigus kadencijai, neliko gyvenimo nuošalėje. Dalyvaudavo renginiuose ir susitikimuose, visada noriai dalijosi savo patirtimi, įsteigė savo vardo fondą, rėmė jaunuosius politikus ir skatino jų veiklą. Prisimindamas prezidentavimo laikotarpį, jis sakė visuomet „buvęs kairiųjų pažiūrų”, todėl nieko nestebino jo suartėjimas su Lietuvos socialdemokratų partija. 1996 – 2000 metais Seime opozicijai priklausiusios kairiosios politinės jėgos pradėjo bendradarbiauti ir vienas sėkmingiausių tokios veiklos pavyzdžių buvo A. Brazausko socialdemokratinė koalicija rengiantis 2000 metų Seimo rinkimams. A. Brazausko sugrįžimas į politiką pirmiausia sietinas su siekiu konsoliduoti kairesnio politinio sparno jėgas, įkvėpti jas aktyviam gyvenimui Lietuvos ir jos žmonių labui. 2001 metų sausio 27 d. LDDP ir LSDP susiliejo į Lietuvos socialdemokratų partiją, kurios pirmininku buvo išrinktas A. Brazauskas. Po dvejų metų eiliniame partijos suvažiavime buvo perrinktas pirmininku dar kartą, o XXVIII suvažiavime 2007 metų gegužės 19 d. jam suteiktas Socialdemokratų partijos Garbės pirmininko vardas.
2001 metų vasarą pasikeitus politinei situacijai, Prezidentas Valdas Adamkus paskiria A. Brazauską Lietuvos Respublikos XII Vyriausybės Ministru Pirmininku ir paveda ją suformuoti. Naujoji Vyriausybė savo darbą pradėjo sudėtingomis sąlygomis. Svarbiausias Vyriausybės tikslas buvo užtikrinti šalies ekonomikos kilimą, atvesti Lietuvą į NATO ir Europos Sąjungą. Intensyviai dirbdamas, negailėdamas jėgų ir laiko A. Brazauskas šiuos tikslus nuosekliai realizuoja.
2000 metais, įvertindami iškilią kraštiečio A. Brazausko asmenybę, Kaišiadorių I vidurinės mokyklos pedagogai priima sprendimą pavadinti mokyklą jo vardu. Lietuvos žmonės A. Brazauską išrenka populiariausiu 2001 metų žmogumi. Po metų „Respublika” apie A. Brazauską rašė: „Vyras su praeities politinėmis nuodėmėmis, bet atlikęs atgailą savo darbais Lietuvos labui, nepasavo nei prieš savus, nei prieš svetimus. Garbingai atliko valstybės vadovo, politinio lyderio pareigą.”
2002 metais, išsiskyręs su žmona Julija, vedė Kristiną Butrimienę. 2004 metų liepos 14 d. po Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų Prezidentas V. Adamkus Vyriausybės vairą vėl patiki A. Brazauskui. Jam vadovaujant sustiprėjo šalies ūkis, pagerėjo žmonių ekonominė ir socialinė padėtis, makroekonominiai rodikliai. Jis gerai išmanė šalies ekonomiką, jos galimybes, atskiras valstybės gyvenimo ir ūkio sritis. Visada gilinosi į krašto ūkio padėtį, gerai suvokė problemas ir jas sprendė ryžtingai ir greitai.
2006 m. birželio 1 d. atsistatydinęs iš Ministro Pirmininko pareigų savo įpėdiniui Lietuvą paliko jau NATO ir Europos Sąjungos nare. Kalbėdamas apie Ministro Pirmininko santykius su piliečiais A. Brazauskas akcentavo: „Aš pats niekada nevengiau žmonių, visada stengiuosi juos išklausyti, suprasti, kiek įmanoma padėti”. O šiandienos lietuvį jis matė „apsišvietusį, darbštų, iniciatyvų, svetingą, šeimos žmogų, žmonijos ir protėvių sukurtų vertybių gerbėją, žmogų ištikimą duotam žodžiui, prieraišų Tėvynei, optimistą, pilietį, Europos kūrėją…”
Iki pat paskutinių gyvybingų dienų A. Brazauskas kaip politikas aktyviai reiškėsi viešojoje erdvėje, turėjo begalinį norą pasitarnauti valstybės ir tautos labui. Nuolat domėjosi ekonominiais ir politiniais šalies reikalais. Žavesį kėlė jo dvasios stiprybė, proto jėga, kūrybinė energija, ramus nusiteikimas ateičiai. Tai buvo Žmogus ne tik išgyvenęs ir patyręs, bet ir pats organizavęs Lietuvos taikią transformaciją į demokratinę santvarką. Jis buvo ir lieka vienas žymiausių nepriklausomos Lietuvos pastarojo dvidešimtmečio politinis veikėjas ir valstybės vadovas.
Istorija dar įvertins jo darbus ir tai bus geras pavyzdys ateinančioms kartoms…
********
Algirdas Brazauskas yra apdovanotas:
Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi – 1998 02 26;
Lietuvos nepriklausomybės medaliu – 2000 07 01;
Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine – 2003 02 03;
20 – ties užsienio valstybių apdovanojimais.
Algirdo Brazausko parašytos knygos:
Lietuviškos skyrybos – 1992 m.,
Penkeri Prezidento metai – 2000 m.,
Apsisprendimas – 2004 m.,
Lietuvos galia: atlikti darbai ir mintys apie ateitį – 2004 m.,
Ir tuomet dirbome Lietuvai – 2007 m.
Algirdo Brazausko moksliniai laipsniai ir garbės vardai:
Ekonomikos mokslų daktaras – 1974 m.,
Kauno technologijos universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Minsko humanitarinio universiteto, Kijevo T.Ševčenkos universiteto Garbės daktaras.
Kaišiadorių, Rokiškio, Švenčionių, Visagino, Neringos Garbės pilietis.
