
Balandžio 7 dieną muziejininkai kartu su į svečius sugužėjusiais Antano Vienuolio progimnazijos mokiniais ir mokytojais paminėjo anykštėno, rašytojo, lietuvių literatūros klasiko, muziejininkystės Anykščiuose pradininko Antano Žukausko – Vienuolio (1882 – 1957)140 gimimo metų jubiliejų.
Daugiau nei šimtas smagiai nusiteikusių mokinukų ir mokytojų vėlyvą popietę įkopė į lietuvių literatūros Mekos kalną, kur šalia Antano Baranausko klėtelės, iš A. Žukausko vienuolio namų – „žaliosios pilies“ balkono, skrybėlę keldamas, ranka mojuodamas, džiaugsmingus žodžius šaukdamas pasitiko ilgametis A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas. Valandėlei susispietę kiemelyje klausėsi sveikinimo žodžių, perpintų su lemties ženklais – jubiliejaus išvakarėse vėtrą nulaužė paskutinįjį iš dvylikos vyskupo A. Baranausko brolio Jono Baranausko, sugrįžusio po dvylikos metų tremties Sibire, sodintų beržų. Milžinui lūžus pasilikęs, nulygintas gal dviejų sieksnių aukščio kelmas gausiai, tarsi ašaromis pasruvęs pavasarine sula, o virš kelmo jau įtaisytas inkilas didžiule apskrita anga, dančiasnapiui ar kitam dideliam paukščiui apsigyventi. Mat tuoj po beržo tragedijos drąsus paukštis, dančiasnapis, atskridęs nuo Šventosios matavosi sau sostą, vietelę bent jau patupėti. Tas paukštelis ne toks jau poetiškas, nei aprašytas, nei apdainuotas, čia ne besivartanti bangose ar krykuojanti antelė, bet tai stebins ir nuolat primins, kad Vienuolis gerai pažinojo pakrančių sparnuočius, nors jam mieliausias buvęs – kūrybinį įkvėpimą žadinęs – pegasas.
A. Vienuolio progimnazijos bendruomenė padovanojo du mažylius berželius ir du inkilėlius – dailius, naujumu švytinčius namelius, kuriuose apsigyvens sparnuočiai ir kalno dvasią savo giesmėmis žadins.
Atnaujintoje, po ilgokai užsitęsusios renovacijos, švytinčioje, muziejaus parodų salėje į susirinkusius kreipėsi A. Vienuolio progimnazijos direktorė Danutė Mažvylienė. Ji pažymėjo, kad nors negalime numatyti ateities, tačiau deramai prisimename praeitį, nuolat švenčiame rašytojo A. Vienuolio ir jo vardu pavadintos mokyklos sukaktis. Peržiūrėtas mokytojos Dianos Kisielienės ir operatoriaus Roberto Baliukos sukurtas filmukas apie rašytoją A. Vienuolį. Mažomis havajietiškomis gitaromis, karių instrumentais – ukulėlėmis smagiai grojant keturių linksmų muzikantų ansambliui, mažylės tautiškai pasipuošusios mergaitės jautriai dainavo apie Lietuvą tėvynę. O kaip smagiai nuskambėjo apie tėvynę Lietuvą: „Lietuva – čia mano seneliai, Lietuva – čia mano tėveliai… Tu esi gražiausia, tu pati mieliausia…“ Tai vis smagioji mokytojos Vilės Mikučionytės komanda. Moksleiviai skaitė ištraukas iš rašytojo raštų, apie A. Vienuolį tarmiškai pasakojo jo gimtojo Ažuožerių sodžiaus bendruomenės moterys – Lina Stregūnienė ir Daiva Varabliauskienė.
Tvarkingi gimnazistų švarkai, susikaupimas, dėmesys, o taip pat be perstojo maigomi telefonai, judesys, ekologiškai žali sportbačiai, plėšyti džinsai ir tamsūs, raštuoti marškinėliai menantys 1973 m. „Pinki Floyd“ legendinį albumą „Dark side of the Moon“.
Prisimenant A. Vienuolio – Žukausko 75 metų jubiliejų tolimais 1952 m., kuomet rašytojas užsakė visą sunkvežimį tulpių žiedų iš Kauno ir apdovanojo visas paminėjime dalyvavusias moteris, muziejaus direktorius A. Verbickas visoms 140 – ojo gimtadienio paminėjimo moterims įteikė po tos simbolinės gėlės žiedą. Prisimintas ir tuomet gautų apelsinų stebuklas – programos dalyvių rankose sušvito saulėtų kraštų vaisiai.
Įdomu, kad ketvirtadienį Kaune atverta Kauno apskrities bibliotekos dokumentinio paveldo ir sklaidos centro vyresniojo bibliotekininko Alvydo Surblio parengta paroda surankiotų archyvuose, bibliotekose, periodinėje spaudoje vaizdų, žinių su vietomis menančiomis A. Vienuolio gyvenimą bei viešnages Kaune iki 1940 m. Tą pačią dieną ekskursijų vadovas Jonas Oškinis pakvietė į senosios sostinės Žaliakalnio bendruomenės „Pelėdų kava“ ekskursiją lankant anykštėną rašytoją primenančias vietas.
Hujietis one jubiliejus būs
Matyt, gerokai „Pelėdų kavos” pergerta, kad net ir Vienuolio didžiąja parašyt nebeišeina, nekalbant apie kitas klaidas bei minčių šuolius ar nušokimus…
Kažkokia košė, o ne rašinys.