Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje mokslininkas, profesorius, Europos Parlamento narys Liudas Mažylis pristatė parodą „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“. Parodoje eksponuojami Mažylių šeimai siųsti laiškai iš tremties.
Pristatydamas parodą, L. Mažylis pasakojo turintis sąsajų ir su Anykščiais, o ypač su L. ir S. Didžiuliais, kurių vardu pavadinta Anykščių biblioteka.
Laiškuose – tremties siaubas
„Didžioji dalis laiškų yra Juozo Siručio – mano močiutės sūnėno. Jo į Lietuvą rašyti laiškai yra kaip tik adresuoti mano močiutei Antaninai Mažylienei“, – taip parodą pristatė L. Mažylis. Parodoje eksponuojami tremtinių Juozo Siručio, Petronėlės Sirutytės-Lastienės, Onos Sirutienės ir Onos Matulaitytės-Stulginskienės (Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio žmonos) laiškai, rašyti L. Mažylio močiutei A. Mažylienei.
„Rusijos agresija Ukrainoje vėl mums primena tai, ką teko išgyventi mūsų tautai – tremtį, nežinią, neapibrėžtą ateitį. Todėl man atrodė prasminga ir svarbu eksponuoti šiuos laiškus, siųstus iš tremties, – atidarydamas parodą kalbėjo L. Mažylis. – Savo giminės archyvuose aptikęs savo tėvo pusbrolio Juozo Siručio laiškus, buvau labai nustebintas, kiek daug galima pasakyti apie lagerio kasdienybę, atskleisti teisybę, nes laiškai buvo cenzūruojami, dėl jų turinio galėjai dar labiau nukentėti. Mano dėdė Juozas gebėjo buitiškai papasakoti apie kasdienybę, kuri išryškina realų siaubą, realią priespaudą, kurią jiems teko patirti.“
Didžiulis ir Mažylis – artimiausi draugai
Stovėdamas Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių vardu pavadintoje bibliotekoje, L. Mažylis teigė visai neseniai sužinojęs savo giminės sąsajas su Anykščiais ir Didžiulių gimine.
„L. ir S. Didžiulių sūnus Antanas, gydytojas, buvo vienas artimiausių mano senelio draugų. Jie abudu buvo Panevėžio ligoninės daktarai. Mano senelis Antanas buvo pirmasis Panevėžio ligoninės vadovas, – pasakojo L. Mažylis ir prisiminė nuotaikingų nutikimų. – Iš šeimos pasakojimų žinau, kad Mažylis buvo už mane didesnis, o Didžiulis – mažiukas. Tai būdavo kuriozų, kai pacientai sakydavo, kad mane gydo tas Mažylis, turėdami galvoje Didžiulį, ir atvirkščiai.“
L. Mažylis teigė esantis aistringas filatelistas ir savo kolekcijoje turintis L. Didžiulienės laiškų su Andrioniškio antspaudu.
„Mano filatelijos kolekcijoje yra trys Didžiulienės laiškai ir visi yra su Andrioniškio valsčiaus valdybos antspaudu – tai didelė retenybė, nes 1915 metais nutiko taip, kad išnešioti laiškus turėjo teisę tik valsčiaus valdyba. Tie laiškai adresuoti Didžiulienei iš Jaltos. Vienas – iš Krokuvos, kuriame Antanas, sūnus, atsiprašinėjo savo mamos. Iš laiško turinio supratau, kad Liudvikai nepatiko marčios pasirinkimas“, – įdomius faktus susirinkusiems anykštėnams pristatė parodos autorius.
Aprašomi iškilūs žmonės
Kalbėdamas apie savo dėdę Juozą Sirutį ir jo laiškus iš tremties, L. Mažylis sakė: „1941 metų birželio 14-osios naktį, kai buvo pirmieji trėmimai, Juozą ištrėmė. Pirmoji žinia, kad jis gyvas, atėjo po 4-erių metų. Atėjo laiškas, prasidėjo susirašinėjimas. Iš tų laiškų matosi reali situacija. 1945 metais parašytame pirmajame laiške dėdė Juozas apibūdina žmones, su kuriais jam kalėjimuose teko susidurti, juos išvardija. Tai iškilūs, išsilavinę žmonės – ministrai, departamentų vadovai. Minima, kad jie sušaudyti, mirę, dingę.
Juozas dirbo patį sunkiausią fizinį darbą – kirto mišką. Mano močiutė Antanina jam siųsdavo laiškus bei kai kuriuos daiktus, dėdė jai už viską visuomet dėkodavo.
Pirmiausia rūpėjo vokai
Paklaustas, kodėl kilo mintis eksponuoti, rodos, tokius asmeniškus dalykus, kas buvo tas pirmasis postūmis, L. Mažylis susimąstė: „Ir pats gerai nežinau. Kažkaip, matyt, man tie laiškai radosi ir atsirado. Atvirai pasakius, galvojau, kokią man filatelinę parodą padaryti: visa tai prasidėjo būtent nuo filatelijos. O turinys atėjo vėliau. Pirmiausia man rūpėjo vokai, antspaudai, išvaizda. Tik tada atėjo mintis, kad patys laiškai yra autentika, be to, ir nepaprastai svarbi. Svarstydamas, ką dar parodyti iš to, ką turiu, toptelėjo mintis parodyti laiškus.“
L. Mažylis sakė, kad visi eksponuojami laiškai buvo jo šeimoje – tiesiog reikėjo „pasiknisti po stalčius“.
„Mano močiutė viską rinko, nieko neišmesdavo, jokio popiergalio. Mano tėtis taip pat nieko neišmesdavo, tik jis atsisakė didelės dalies savo bibliotekos. Ir aš toks pat. Kai radau visus tuos laiškus, imu manyti, kad kaupimas nėra toks jau didelis trūkumas“, – svarstė parodos autorius.
Kolekcionuoja Vasario 16-osios Akto signatarų parašus
Pirmą kartą L. Mažylis šią laiškų parodą eksponavo Kaune, Tremtinių sąjungoje. „Dabar vežu šią parodą ten, kur ją įmanoma nuvežti. Ji jau pabuvo Kaune, Biržuose, Utenoje, Panevėžyje, Pasvalyje, Marijampolėje. Anykščius pasirinkau todėl, kad ji čia dar nebuvo eksponuota, o dar sužinojau, kad Liudvika ir Stanislovas Didžiuliai yra susiję su mūsų gimine!“ – įdomiais sutapimais stebėjosi europarlamentaras ir pridūrė, kad žmonėms siūlo ir kitą parodą, kurioje pristatomi autentiški Vasario 16-osios Akto signatarų autografai, priklausantys jo privačiai kolekcijai.
„Važiuodamas ieškoti Vasario 16-osios Akto, įvairiuose aplankuose radau signatarų Kairio, Vileišio, Biržiškos, Klimo parašus. Dar prieš keletą mėnesių suradau Jono Smilgevičiaus parašą. Įsivaizduokite, jis, pasirodo, vandentiekio kanalizacijos sistemą mano senelio statytam name įvedė. Žiūriu, gražiausias parašas suraitytas. Jau turiu septyniolikos signatarų parašus iš dvidešimties“, – apie savo aistrą kalbėjo profesorius L. Mažylis.
L. Mažylis 2017 metais pats buvo įrašytas į Lietuvos istoriją, nes būtent tais metais, kovo 29 dieną, Vokietijos diplomatiniame archyve rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba.
Viena didžiausių L. Mažylio aistrų – filatelija. Tam europarlamentaras, VDU profesorius, politologas teigė atiduodantis daugiausia savo laisvalaikio.
