Lietuva jau ketvirtį amžiaus yra laisva. Užaugo karta, kuri visai nieko nežino apie tai, koks gyvenimas buvo totalitarinėje santvarkoje, kuri atėjo su Lietuvos okupacija. Iš vienos pusės pastebima tendencija, kad sovietinis laikotarpis savotiškai romantizuojamas, iš kitos pusės priekaištaujama, kad „anksčiau buvo geriau“ ir kad nieko gero esą mes nesukūrėme. Tokiu būdu, atsakomybė už dabartinius visuomenės skaudulius perkeliama ne 50 metų negailestingai visą visuomenės gyvenimą darkiusiam totalitarizmui, o būtent – laisvei.
Reikia priminti, kad atsakomybė už visuomenės negeroves (prastą materialinę padėtį, moralės normų nesilaikymą, girtavimą, nedarbą, pasimetimą, emigraciją), su kuriomis grumiasi Lietuva, krenta visų pirma tai santvarkai, „kurioje buvo geriau“. Sovietinė okupacija Lietuvai reiškė ne tik politinės laisvės netekimą, bet ir drastiškas socialines permainas. Lietuva – viena iš „lyderių“ pasaulyje pagal savižudžių skaičių. Ir tai tęsiasi nuo sovietizacijos laikų, nes visuomenė buvo giliai traumuota- kolektyvizacija, trėmimais, nuvarymu nuo žemės ir vergiško darbo kaime įteisinimu. Lietuvoje trauminė reakcija buvo milžiniška, nes pokyčiai buvo drastiški. Jei Europoje visuomeninės farmacijos keitimas, urbanizacija, pramonės plėtra vyko šimtmečiais, tai Lietuvoje toks lūžis įvyko per vienos kartos gyvenimą. Melioracijai naikinant kaimą, traumos estetika pastebima įvairiose lietuviško meno srityse. Idėja, kad visi lietuviai yra istorijos aukos, tebegyva iki šiol, tačiau paradoksalu, kad sovietinė tikrovė prarado žalojančio veiksnio vietą. Prie to prisideda ir dabartinės Rusijos propaganda, primenanti sovietinio gyvenimo „pasiekimus“ ir menkinanti dabartį ir galimybę gyventi laisvėje.
Projektas „Patirtys“, kurį pradedame vykdyti, būtų skirtas priminti tiek vyresniems, tiek ir jaunesniems žmonėms, kokia traumuojanti buvo tarybinė tikrovė visose sferose.Kartu tai bus parodymas to, kad lietuviai ir okupacijos sąlygomis sugebėjo išgyventi, neprarasti optimizmo ir laukti laisvės.
Projektas remiamas SRTRF