Psichologė Jurgita Vasiliauskienė: „Moteriškumas ne tik plazdenančios suknelės , o jausmas viduje“

Mamos diena – tobula proga mums, moterims, pažvelgti į save, apmąstyti savo vaidmenis šeimoje ir visuomenėje, moteriškumą, santykius su mamomis, vyrais, vaikais ir su savo vidiniu „aš“. O drauge tai labai konkretus atskaitos taškas, nuo kurio pradedame leisti interviu ciklą „Moteriški pašnekesiai“. Šis laikas skirtas pasikalbėjimams apie tai, kuo gyvena, dėl ko džiaugiasi ir kas skaudina moteris, kokių pokyčių jos nori ir kodėl jie reikalingi.
Kalbiname moteris, kurioms „klijuojamos etiketės“: verslininkė, kūrėja, politikė, išsiskyrusi… Pašnekovės dalijasi mintimis apie moteriškumą, motinystę, gyvenimo džiaugsmą, o kartu paliečiame nemalonias temas – smurtą, alkoholizmą šeimoje, seksualinį priekabiavimą bei kitas. Šiais atvirais pokalbiais norime paskatinti visas moteris būti savimi, siekti savo svajonių ir tikslų, o iškilus problemoms, išdrįsti pasisakyti apie jas ir ieškoti pagalbos.
Pirmoji mūsų pašnekovė – psichologė Jurgita VASILIAUSKIENĖ. Ji gyvena ir dirba Ukmergėje, tačiau anykštietėms taip pat yra žinoma kaip puiki savo srities specialistė. Šiandien kalbamės apie negalią, leidusią atrasti kitoniškumo vertybes, apie darbą su smurtautojais ir apie tai, kodėl ši tema svarbi.
Kalbėjosi Skaistė Vasiliauskaitė-DANČENKOVIENĖ.

– Neįgalaus vaiko mama – ką tai reiškia?
– Tai, kad gyvenimas gali būti kitoks, bet tai nereiškia, kad blogesnis.
Tai pasikartojančios krizės, nuolatiniai gedėjimo ir išsivadavimo nuo gedėjimo etapai, kai jau galvoji, kad susitaikei, tačiau atsiranda dalykų, kurie vėl sugrąžina į gedėjimo ratą. Kai protu supranti, kad tai – besikartojančios pamokos, o neįgalus vaikas – didžiausias mokytojas tavo gyvenime ir šeimoje. Išdavikai jausmai kartkartėm prabyla apie kitus dalykus. Kai kiti tokio paties amžiaus vaikai džiaugiasi vienokiais ar kitokiais pasiekimais – kaip mokyklos baigimas, draugystė, pirmoji meilė, pasivaikščiojimai su merginomis, – akyse vėl pasirodo ašaros, nes supranti, kad tavo vaikas tai pasiekti gali labai sunkiai arba gali ir visai nepasiekti. Tokie jausmai kyla dėl to, kad esame susikūrę standartus, pagal kuriuos visi turėtų gyventi vienodą gyvenimą.
– Kaip neįgalumas pakoreguoja šeimos gyvenimą, darbotvarkę?
– Ilgi išvažiavimai iš namų, siekiant suteikti vaikui visavertį gydymą, įneša į šeimos gyvenimą destrukcijos. Nuo to nukenčia kitas vaikas ir apskritai visi asmenys šeimoje. Turi nuolat planuoti savo laiką, derinti atostogų grafiką. Gerai, kad mano darbdaviai visada su manimi elgėsi labai tolerantiškai ir galėjau daug laiko skirti sūnaus reabilitacijoms. Tačiau buvo laikas, kai nieko daugiau negalėjau daryti, kaip tik galvoti ir planuoti, kaip suteikti vaikui kokybiškesnį gyvenimą. Santykiai šeimoje nuo to įgavo visai kitus niuansus, nei aš įsivaizdavau ir tikėjausi.
– Kokie jausmai lydi diagnozę? Kaip ilgai vyksta susitaikymas?
– Kai prieš devyniolika metų sužinojau diagnozę – cerebrinis paralyžius – galvojau, kad „smegenys gali ataugti“. Iš mano pusės ilgą laiką buvo absoliutus neigimas. Atrodė, padarysiu viską ir nieko blogo nebebus. Visada tikėjausi, kad praeis pora mėnesių ir kažkas pasikeis, bet praeina metai, antri treti, o tie pokyčiai – labai minimalūs. Gali džiaugtis aukštesniu rankos pakėlimu, žvitresniu žvilgsniu, aiškiau ištartu žodžiu…
Su laiku atsiranda nauji žmonės, kurie nuspalvina gyvenimą kitomis spalvomis, o tie žmonės tartum stebuklingi, nešantys šviesą, tikras vertybes, spindesį, kurį ne kiekvienas įstengia įžvelgti.
– Siekdama, kad vaikas lankytų bendrojo lavinimo mokyklą, gautų kokybiškas sveikatos paslaugas, dėl savo sūnaus turėjote padaryti daugiau nei kitos mamos. Kas jums padėjo?
– Kad sūnus baigtų bendrojo lavinimo mokyklą, teko kovoti dėl mokytojo padėjėjo. Nors įstatymai teigia, kad toks dalykas priklauso, kad viskas turi būti vienaip ar kitaip, bet niekas apie tai neinformuoja – turi pati viską žinoti, laiku susivokti, kad paprašytum. Tai grūdina ir suteikia papildomų kompetencijų, kurias, esant reikalui, net gali įrašyti į gyvenimo aprašymą .
Izidoriaus dėka į mūsų gyvenimą ateina tik labai geri žmonės. Jis tiesiog pritraukia tuos, kurie dalijasi širdies šiluma, todėl šalia mūsų visada labai atidūs ir atjaučiantys žmonės. Su sūnaus pagalba užmezgėme ne vieną ilgalaikę draugystę su jo draugų šeimomis, specialistais.
– Tikriausiai būta ir nusivylimų. Kas suteikia jėgų nenuleisti rankų?
– Galvoju, kad mano prigimtinė jėga.
– Kaip derinate mamos ir žmonos pareigas su darbais?
– Šeimoje aš visada buvau labiau mama negu žmona. Man tai atrodo daug svarbiau. Žinodama, kad 80 procentų šeimų, kuriose auga negalią turintys vaikai, yra išsiskyrusios ir mamos vienos augina vaikus, galiu džiaugtis, kad mums su vyru vis dar pavyksta eiti bendru gyvenimo keliu.
Darbe aš vadovaujuosi tomis pačiomis vertybėmis, kaip ir gyvenime – man darbas niekada nebuvo tik tai, už ką moka pinigus. Tai man ir prasmė, ir saviraiška, ir gyvenimo būdas.
– Kaip jau paminėjote, daug šeimų, kuriose auga neįgalūs vaikai, patiria įvairių santykių problemų, netgi išsiskiria. Kodėl taip nutinka?
– Tais laikais, kai mano vaikai buvo maži, visuomenėje buvo galvojama, kad vaikų auginimas -labiau mamų rūpestis nei tėčių. Dabar stebima tendencija, kad tėčiai vis labiau prisideda prie vaikų auginimo ir auklėjimo. Gal tai lėmė ir valstybės politika – gimus vaikui, duodamos tėvystės atostogos, suteikiami tėvadieniai, biuleteniai seneliams. Mes su vyru į sanatorijas važiuodavome pakaitomis – tai jis, tai aš. Tačiau jam darbdavys pasakydavo, kad jis turi apsispręsti: jis dirba ar lydi vaiką į sanatorijas.
– Kaip jūsų šeima atlaikė šį išbandymą?
– Tikriausiai visus sunkumus atlaikėme dėl to, kad aš labai myliu savo vyrą. Tokio gražaus ir gero net per televiziją neparodo.
– Kokią įtaką Izidorius daro tėčiui, broliui, aplinkiniams?
– Jis yra sūnus ir brolis. Jie negalvoja, kad Izidorius yra kitoks. Gyvename, būname kartu. Ir pykstamės, ir džiaugiamės. Tik kartkartėm Izidoriui reikia daugiau pagalbos, todėl ir šeimai, ir aplinkiniams jis leidžia pasijausti svarbiems ir galingiems, gebantiems padėti.
– Izidorius jau suaugo, baigė mokyklą. Ką jis veikia ir kuo gyvena šiandien?
– Dabar lanko nestacionarių socialinių paslaugų centrą neįgaliems jaunuoliams. Tuo yra labai patenkintas. Buvau sugalvojusi, kad sūnus toliau mokysis, už jį priimdama sprendimą, kad vyktų į profesinę reabilitaciją Vilniuje. Tačiau jis taip sugebėjo „užlipti“ man ant jausmų, kad akivaizdžiai bakstelėjo ir parodė mano klaidas priimant sprendimus. Ačiū jam už tai.
O gyvena šokiais ir muzika. Vakarais rengia šokius tėvams, taip priversdamas mus su vyru šokti.
– Kokios ateities perspektyvos?
– Tiesiog būti laimingam.
– Esate psichologė. Sakoma, kad psichologais tampa tie, kurie patys turi problemų. Ar yra tiesios šiame pasakyme?
– Manau, dauguma rinkdamiesi savo gyvenimo kelią, eina ten, kur galvoja, kad gali būti naudingi sau ir kitiems. Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, turiu problemų, su kuriomis mano įgyti žinojimai padeda susitvarkyti.
– Dirbate ne tik įstaigose bei atskirose programose, bet ir privačiai. Konsultuojate individualiai, vedate užsiėmimus moterų grupėms. Kas tai per užsiėmimai – kokio pobūdžio ir koks jų tikslas?
– Esu įkūrusi moterų bendrystės ratą „Laimės namai“, kur vyksta jausmų grupės, meno terapijos užsiėmimai. Į juos atvyksta ir Anykščių rajono žmonių. Taip pat teikiu ir individualias konsultacijas.
Moterims labai svarbu bendrauti vienoms su kitomis. Bendrystėje ateina įvairūs suvokimai, atsakymai, moterys geriau pažįsta save ir aplinką, jaučiasi patenkinusios vieną iš pamatinių savo poreikių – bendravimo ir savęs pažinimo.
– Labai prasminga jūsų iniciatyva – dienos stovyklėlės paauglėms mergaitėms „Bundantis moteriškumas“. Papasakokite apie tai plačiau. Kodėl apie moteriškumą reikia pradėti kalbėti taip anksti?
– Ankstyvoje paauglystėje mergaitės nesupranta, kas su jomis vyksta ir kas tas moteriškumas. Tam tikrais klausimais nedrįsta kalbėtis su mamomis, tačiau tai lengvai pavyksta susibūrus į grupeles su profesionalu ir tokiomis pat nedrąsiomis draugėmis. Čia suprantama, kad moteriškumas ne tik plazdenančios suknelės ir aukštakulniai bateliai, o jausmas viduje.
– O kas tas moteriškumas? Kokios yra esminės moters savybės?
– Būti savimi, harmonizuoti santykius, neįnešti į aplinką destrukcijos. Leisti sau jausti ir tuos jausmus reikšti. Dovanoti ir priimti dovanas.
– Šį savaitgalį surengėte dvylikos kilometrų pėsčiųjų žygį, skirtą mamos dienai paminėti. Kodėl pasirinktas toks formatas ir kokie žygio tikslai?
– Kad ir kaip besistengtume būti geromis mamomis, dukros ir sūnūs jaučia vienokias ar kitokias nuoskaudas, nusivylimus, baimes ar pyktį. Todėl, kad įveiktume baimę ir pyktį, pasirinkome judėjimą. Ritmingas žingsniavimas padeda dar kartą apmąstyti santykį su mama,tad šitaip bus galima transformuoti nekomfortiškus jausmus. Taip pat, kartu eidami, paminėsime mamos dieną kitaip, nei tik padovanodami gėlių puokštę ar išgerdami eilinį puodelį kavos.
– Parengėte vasaros savaitgalio stovyklos moterims projektą. Kam skirta ši stovykla ir kas joje vyks?
– Planuojama stovykla „Joninės kitaip“, kurioje dalyvaus vienokį ar kitokį smurtinį elgesį patyrusios moterys. Kartais būna taip, kad, nors ir praėjus daug laiko, smurtas sugrįžta pasikartojančiais vaizdais sapnuose, išgyvenimuose ar situacijose, todėl smurtą patyrusioms moterims reikalinga pagalba, kuri ne tik padėtų stiprėti pačioms bet ir leistų nešti žinią kitoms, kad to nepatirtų mūsų dukros, anūkės. Stovykloje vyks jausmų grupės, meno terapija, kūno išlaisvinimo, sporto užsiėmimai, grožio procedūros, laužų kūrenimas.
– Su kolegomis dirbate smurtautojų elgesio keitimo programoje. Ką, kaip specialistai, turite jiems pasakyti, padėti suprasti? Kokiais metodais siekiate savo tikslų?
– Dažniausiai vyrai, kurie smurtauja prieš savo moteris, taip pat yra labai nelaimingi. Nemoka ir nežino, kaip suvaldyti savo pyktį. Norėdami pasiekti, kad šalia esanti moteris elgtųsi taip, kaip jie pageidauja, bet neišmanydami kaip, griebiasi smurto. Dažnai įsimaišo ir alkoholis, kuris didina agresiją. Programoje dalyvaujantys vyrai turi suprasti, kad negalima nusisavinti kito žmogaus ir kad prievarta versti kitą žmogų elgtis taip, kaip nori jis, nėra teisingas pasirinkimas. Programos laikotarpiu vyksta praktiniai užsiėmimai grupėse. Prieš tai – du individualūs pokalbiai, kurių metu surašoma sutartis, supažindinama su programa, numatomas bendradarbiavimas ir aptariamas darbas grupėje. Grupės dalyviai pasirašo sutartį, kad 18 mėnesių nevartos alkoholio. 

– Kodėl reikalingos tokios programos?
– Kad būtų mažinamos smurto apraiškos. Bet kokia nuobauda – laisvės atėmimas ar piniginė bauda -nemoko elgtis kitaip, o lankant kursus pusę metų, po 2 val. kartą per savaitę, kai grupėje praktiškai mokomasi elgtis ir tas elgesys parsinešamas į namus, yra tikimybė, kad elgesys pasikeis.
– Ar dirbama lygiagrečiai ir su nukentėjusiomis?
– Smurto aukos taip pat gali gauti pagalbą, kuri joms nėra privaloma, tačiau retai ja pasinaudoja dėl įvairiausių priežasčių – ir pačios jaučia kaltę ir gėdą, ir kaltina. Įtakos turi ir įsisukęs smurto ratas.
-Prie šio straipsnių ciklo taip pat nemažai prisidedate. Tiek konsultuojate rengiant klausimus, tiek stiprinate pačias pašnekoves. Kodėl tai darote?
– Man patinka daryti tokius darbus, kuriais aš tikiu. Manau, kad toks žinios nešimo būdas gali būti efektyvus, mažinant smurto apraiškas Lietuvos žmonių gyvenimuose. Man patinka dirbti komandoje su šio projekto moterimis, jaučiu, kad kalbame ta pačia kalba. Man tai darbas ir malonumas kartu.
– Dirbate skirtingus darbus, kuriuose kartojasi smurto problema. Kodėl apskritai jums rūpi ši tema?
– Pati esu ne kartą patyrusi smurtinį elgesį ir man vis dar skauda.
Per savo profesiją galiu ir gebu įsijausti į smurto sukėlėjų ir aukų būsenas, todėl galiu teikti efektyvią pagalbą.
– Kas gali suteikti pagalbą smurto atveju?
– Įvykus vienokiam ar kitokia smurtui, be abejonės, reikėtų pirmiausia kreiptis į policiją, o tada,pasitelkus tarpinstitucinį bendradarbiavimą, turėtų būti teikiama kvalifikuota pagalba tiek smurtautojui, tiek aukai, tiek kitiems šeimos nariams.
– Kodėl moterys nedrįsta kreiptis pagalbos, apskritai vengia kalbėti apie savo problemas?
– Dažniausiai netiki, kad viešumas gali kažką pakeisti, yra pripratusios kentėti ir, kadangi sukasi smurto ratas, smurtautojas atsiprašinėja, jos patiki, kad šįkart bus kitaip. Daugelis smurtą patiriančių moterų pasižymi priklausomybe nuo santykių. Būna atsisakiusios savo asmeninio gyvenimo ir nebežino, kaip gyventi, esant kitokiems santykiams.
– Kokios yra esminės, giluminės smurto priežastys?
– Kaip ir minėjau, smurtautojai nori pakeisti šalia esančio žmogaus elgesį arba siekia patenkinti savo poreikius, neatsižvelgdami į šeimos interesus, iškelia save virš visų kitų šeimos narių.
– Kokios yra smurto pasekmės?
– Sudaužyti gyvenimai. Tai ne tik fizinis skausmas, bet ilgalaikiai psichologiniai pakitimai, ligos, nebetikėjimas šviesesniu, geresniu gyvenimu, nebegebėjimas bendrauti, gerbti kitus ir save, noras gūžtis, užsidaryti, o kartais kovoti ir garsiai rėkti.
– Iš kur semiatės žinių, kompetencijų, įgūdžių tokioms įvairiapusėms veikloms, kaip darbas su smurtautojais ir moteriškumo atskleidimas?
– Aš labai mėgstu mokytis. Kas savaitę dalyvauju kokiame nors seminare ar mokymuose. Kiekvienuose kursuose atrandu bent sakinį kažko nauja, ir, jei tai žinau tik aš viena, man to nepakanka. Labai mėgstu dalytis ir tikiu, kad dalijimasis yra tai, dėl ko aš esu šitoje žemėje.
– Kokios yra smurto formos ir kaip jas atpažinti?
– Dažnai su smurto sąvoka siejamas tik fizinis smurtas, tačiau dar yra ir ekonominis, seksualinis, emocinis, kurį moterys vengia įvardyti, nes galvoja, kad tiesiog tokia moters dalia. Kai kurie pajuokavimai gali atrodyti kaip tiesiog juokai, bet dažnai tai ir yra smurtas – necenzūrinių žodžių vartojimas, asmens menkinimas, sakant, kad moteris negali atlikti vienokių ar kitokių dalykų, pavydas, neleidimas bendrauti su draugėmis(izoliacija), neištikimybė. Kartais galvojama, kad vyrai taip gali elgtis, o moterys ne.
– Ką turi daryti valstybė, savivaldybės, visuomenė, kad šių problemų mažėtų?
– Institucijos daro tai, ką gali daryti. Jie dirba taip, kaip gali geriausiai. Aš darau tai, ką galiu. Ir kiekvienas darykime tik tiek, kiek galim, nevertindami ir nesmerkdami.
– Užbaikime šį pokalbį mamos dienos tema. Ar jums svarbu būti mama? Ką jums suteikia motinystė?
– Motinystė man yra gyvenimo prasmė. Tai man suteikia savirealizavimo galimybę, atsikartojimą ateinančiose kartose, buvimą ir augimą kartu su vaikais, švelnumą ir manęs tokios, kokia esu, priėmimą. Manau, tai yra besąlygiška meilė.