Pusiaukelės geležinkelio stotis – tik prisiminimas

Anykščių rajono pakraštyje, 15 km. nuo Skiemonių seniūnijos centro ir vos šiek tiek daugiau kaip dvi dešimtis km nuo rajono centro nutolęs Trumbatiškio kaimas skendi ramybėje. Rasti žmonių pavyko vos vienoje iš kelių sodybų. Gyvenimas kaime kunkuliavo, kol veikė siaurasis geležinkelis, kol kaime buvo kolūkio kontora, kultūros namai ir bene svarbiausias gyvenimo variklis – geležinkelio stotis.
Pastatyta 1899 metais, ji tarnavo iki 1983 – ųjų, o prieš trejus metus, deja, nugriauta. Jos vietą žymi tik informacinė lentelė. Ant žemės stoties nė pėdsako neliko, tačiau dar yra ją ir dalį siaurojo geležinkelio epochos prisimenančių žmonių.

XIX amžiaus pabaigoje Rusijos imperija Lietuvoje pradėjo statyti privažiuojamuosius siauruosius geležinkelius bene pagrindinei Peterburgo – Varšuvos plačiojo geležinkelio linijai. Apie 1897 – uosius pradėta tiesti 144 km ilgio Panevėžio – Švenčionėlių siaurojo geležinkelio 750 mm. pločio vėžės atkarpa per Uteną, Anykščius. Kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, joje buvo įrengtos 39 akmeninės pralaidos, 99 tiltai, tarp jų ir beveik 100 metrų ilgio tiltas per Šventąją Anykščiuose. Traukinių eismas prasidėjo 1999 m. spalio mėnesį. Amžių sandūroje pusiaukelėje tarp Anykščių ir Utenos bei tarp Panevėžio ir Švenčionėlių iš rinktinių eglės rąstų Trumbatiškyje buvo pastatyta dviejų aukštų geležinkelio stotis, ilgiems dešimtmečiams įkvėpusi gyvybės šiam atokiam kaimui. Trumbatiškyje susikirsdavo iš Leliūnų bei Vyžuonų susibėgantys vieškeliai. Iš stoties gabenti žemės ūkio produktai, gyvuliai. Prieškaryje beveik pusė trumbatiškiečių, kurių kaime gyveno apie penkias dešimtis, dirbo geležinkelyje. Beje, Trumbatiškio vienkiemyje gyveno Vasario 16 – osios Nepriklausomybės akto signataro Stepono Kairio brolis Jonas Kairys (1974 – 1946 m.), vėliau su šeima ištremtas į Sibirą ir ten miręs.
Iš Trumbatiškio stoties žmonės keliaudavo į Anykščius, Panevėžį, Uteną, Švenčionėlius, o iš jų plačiuoju – į Vilnių, Lvovą ar net Peterburgą… Stotis didžiavosi vandens bokštu, skirtu garvežiams ir stotyje krovimo į vagonus laukiantiems galvijams pagirdyti, stotyje net buvo įrengta pirtis geležinkeliečiams, kuria, be abejonės, pasinaudodavo nemaža dalis kaimo gyventojų. Per parą per Trumbatiškį pradundėdavo bent keli prekiniai ir keleiviniai traukiniai.
Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais ir geležinkelis, ir stotis išsaugojo savo reikšmę trumbatiškiečių gyvenime. Tai, be abejonės, lėmė, kad čia kūrėsi kolūkio centras, o kaimo kultūros namai garsėjo kultūriniais renginiais, parodomis, susitikimais su įdomiais žmonėmis, spektakliais, kurių čia dirbusi kultūros entuziastė Bronė Seliukaitė, subūrusi aplinkinių kaimų gyventojus, pastatė apie šimtą. Trumbatiškio tuštėjimo metas paspartėjo 1972 metais, nutraukus traukinių eismą atkarpoje nuo Švenčionėlių iki Rubikių, o atkarpą Švenčionėliai – Utena perdarius į platųjį geležinkelį. 1972 m. gruodį iš Švenčionėlių link Utenos išriedėjo paskutinis traukinys, o po to buvo nuardyti ir siauruko bėgiai ne tik iki Utenos, bet ir nuo Utenos iki Rubikių. Sovietinė valdžia Panevėžio – Švenčionėlių geležinkeliui perdaryti į platųjį buvo skyrusi 37 milijonus rublių. Prasidėjo plačiojo geležinkelio tiesimo darbai. Geležinkelio sankasa dalimis buvo suformuota nuo Utenos iki Šventosios upės. Sankasos liekanos aiškiai matyti ir dabar, vos už miesto pavažiavus link Niūronių. Gaila, kad sovietai nespėjo tilto per Šventąją pastatyti: seniai būtume turėję puikiausią Anykščių aplinkkelį… Plačiojo tiesimo darbai nutrūko pirmaisiais Atgimimo metais. Dalį naujojo geležinkelio sankasos žmonės tebenaudoja kaip tiesiausią keliuką, o kai kuriomis atkarpomis mėgsta „pasidraskyti“ keturračių vairuotojai.

Šiandien Trumbatiškyje yra vos kelios sodybos, pasak Skiemonių seniūnijos seniūno pavaduotojos Birutės Kirkienės, registruoti vos keturi gyventojai, iš kurių tik viena šeima gyvena nuolat. Pačioje gražiausioje kaimo sodyboje sutikau Trumbatiškyje gimusį ir augusį Juozą Pretkelį. „Čia gyveno mano tėvai – iš gretimo Narkiškių kaimo kilusi Emilija ir kalviu dirbęs Nikodemas. Po jų mirties sodybos neapleidome, nors turėjome butą Utenoje, įsikūrėme čia, – pasakojo į gyvenimą vaikus išleidęs, anūkais besidžiaugiantis J. Pretkelis. – Gaila, kad taip susiklostė, kad žmonėms tarnavęs šimtametis išvaizdus pastatas tapo nereikalingas, avarinis ir buvo nugriautas. Iš jo rąstų dar neblogą pirtelę galima buvo suręsti. Rąstai trumpi, gal tokius patogiau geležinkeliu vežti buvę. Mano vaikystėje ir jaunystėje keleivinių traukinių grafikas buvo patogesnis važiuoti Anykščių kryptimi, tačiau studijuodamas važiuodavau ir į Švenčionėlius, o iš ten plačiuoju antrą valandą nakties – į Vilnių. Prisimenu – ne kartą esu važiavęs iš Anykščių ir prekiniu traukiniu. Prieš namus mašinistas traukinį pristabdydavo ir aš iššokdavau. Galima sakyti, kad, kol veikė stotis, važiuodavo traukiniai, Trumbatiškyje virė gyvenimas, nors žmonės gyveno vargingai.“

Mano vaikystės ir jaunystės prisiminimai irgi susiję su siauruku – pėsti su draugu geležinkelio pabėgiais mindavome į Gečionių aštuonmetę mokyklą, traukinuku važinėjau mokydamasis Jono Biliūno vidurinėje. Geležinkeliu į Gečionis buvo artimiausias kelias. Dažnai susitikdavome ir būdavome pakalbinti ruožą prižiūrinčių geležinkeliečių iki vienos nelemtos jau kitoje Gečionių kaimo pusėje gyvenusių bendraklasių išdaigos. Kartais ant bėgių ir mes padėdavome kapeiką ar kokią smulkmenėlę, kurią pravažiavęs traukinys suplodavo. Trumbatiškio pusėje gyvenę vaikinukai į bėgių sandūrą įstatė bėgvinį. Tie patys ruožą prižiūrintys geležinkeliečiai su drezina nulėkė nuo bėgių į pagelžkelės krūmus. Laimei, labai nesusižalojo. Aiškintis nevykėlių išdaigininkų į mokyklą atvažiavo milicija. Mums buvo griežtai uždrausta ne tik vaikščioti geležinkeliu, bet ir prie jo artintis. Pastebėję mus, geležinkeliečiai jau iš tolo imdavo rėkti. Taigi, į mokyklą iš Rubikių eidavome per Gečionių mišką arba važiuodavome vieškeliu dviračiais, autobusu.