Muziejininkas Raimondas Guobis („Dangaus karalystėj paguosk tėvus, Viešpatie …“ ,- „Anykšta“, 2012 07 14 ) rašydamas apie daugiau negu tris šimtmečius Lietuvoje gyvenančių sentikių laidojimo papročius pasakojo: „… laidotuvėms viską stengdavosi padaryti namie, dažniausiai iš baltų pušinių lentų tvirtai sukaltą karstą vadindavo namu, o laidotuvių drabužius – kraičiu, jaunas merginas laidodavo aprengtas baltomis suknelėmis, vyresnius – geriausiais drabužiais. Pašarvodavo kojomis į ikonas, akių vokus prispausdavo monetomis, mat bijodavo, kad prasimerkęs ko nenužiūrėtų ir tam nereikėtų mirti…“
„Anykšta“ domėjosi, ar rajono seniūnijoje, kuriose tebegyvena sentikiai, ar jų bendruomenės yra veikiančios kapinės, kaip jos tvarkomos, ar savo statusu jos nenusileidžia katalikų kapinėms. Taip pat pašnekovų klausėme, ką jie žino apie sentikių laidotuvių papročius bei tradicijas.
Algimantas JURKUS, Kurklių seniūnas: „Kurklių seniūnijoje yra veikiančios sentikių kapinės. Ir nors pačios sentikių bendruomenės nėra, gyvena tik pavieniai žmonės, į kapines atvežami čia gyvenančių žmonių giminaičiai ir, žinoma, laidojami mirę seniūnijoje gyvenantys sentikiai. Man pačiam prieš daugelį metų yra tekę dalyvauti vienose sentikių laidotuvėse – galiu papasakoti patį ryškiausią įstrigusį momentą – tai raudojimą. Dalyvavau jaunos sentikės moters laidotuvėse. Pašarvota ji buvo viename namų kambaryje, o karstas, t.y. mirusiosios galva, atsukta į duris. Kambario kampe, nusisukę nuo karsto ir kambaryje esančių gedėtojų, trys raudotojai skaitė maldas. Gal tai labiau ne skaitymas, o garsi dejonė – gal jie ir neverkia, negaliu pasakyti, bet ta rauda iš pradžių atrodo kraupiai… Šis momentas man yra įstrigęs iki šiol.
Yra ir panašumų su katalikų laidotuvėmis. Pavyzdžiui, mirusi moteris buvo apvilkta balta suknele, prisimenu, gulėjo karste lyg nuotaka… Pas mus gi taip pat jaunos merginos rengiamos baltomis suknelėmis. Taip pat gėles į laidotuves nešėme tokias, kokias nešame eidami į katalikų laidotuves.
Ceremonijoje, kuri vyksta kapinėse, nesu dalyvavęs, bet žinau, kad sentikiai irgi turi tam tikrų papročių…“
Aloyzas Virgilijus MILAKNIS, Anykščių mero patarėjas: „Esu viešintiškis, dirbau mokytoju Viešintų vidurinėje, buvau Viešintų seniūnas. Viešintose gyvena viena didžiausių Anykščių rajono sentikių bendruomenių. Tai labai tvarkingi, puikiai lietuviškai kalbantys žmonės. Mokykloje sentikių vaikus galėjome atskirti tik iš rusiškų pavardžių – taip gražiai ir taisyklingai jie kalba lietuviškai. Ir nieko nuostabaus, kelios jų – pabėgėlių nuo tikėjimo persekiojimų – kartos gyvena Lietuvoje. Viešintiškiai sentikius mėgsta ir vertina. Ypač už jų šiltus tarpusavio santykius ir bendruomeniškumą. Mes, lietuviai, nesame tokie bendruomeniški kaip šie žmonės, gyvenantys aplink Viešintų ežerą – Laičiuose, Smėlinkoje, Paežeriuose. Jei kokia bėda ištiko sentikių bendruomenės narį – jie visi vieningai padės, jei šventė – pavyzdžiui, kažkuri šeima papjovė kiaulę – vėl ten visi dalyvaus.
Paežeriuose yra sentikių cerkvytė. Ją prižiūrėjo vietos gyventojas Anatolijus Kolesnikovas. Dabar jis jau miręs. Pasimelsti į Paežerius sentikiai atvyksta tik per didžiąsias šventes – šiokią dieną cerkvytė užrakinta. Cerkvytė daug kartų buvo išplėšta. Bendruomenė rašydavo projektus prašydama savivaldybės paramos sutvarkyti jos stogui ar dažams. Savivaldybė sentikiams neatsakydavo pagalbos.
Esu buvęs sentikių namuose – pastebėjau austus takus ant grindų kaip pas mus, lietuvius, kampelį kertėje, kur stovi balta užuolaidyte pridengta ikona. Ikoną sentikis parodys ne bet kam – tik labai gerbiamam svečiui.“
Janė KAŽDAILIENĖ, Viešintų seniūnė: „Mūsų seniūnijoje yra sentikių bendruomenė, taip pat veikia sentikių kapinės. Jos yra prižiūrimos taip pat kaip ir seniūnijoje esančios katalikų kapinės. Mažiau dėmesio joms tikrai nėra skiriama – sentikiai tokie pat mūsų bendruomenės nariai kaip ir katalikai. Pati nesu dalyvavusi sentikių laidotuvėse, tik žinau, kad jų papročiai, tradicijos tikrai skiriasi nuo mūsų, katalikų.
Viešintų seniūnijoje sentikių yra gana daug ir labai norėtųsi, kad jie išlaikytų savo išpažįstamos religijos ypatumus, kad kurdami mišrias santuokas ir jose augindami vaikus, žinotų apie abiejų tėvų religijas, tradicijas ir tai būtų perduodama iš kartos į kartą“.
