![](https://www.anyksta.lt/wp-content/uploads/2017/03/51047_66886_regular_papsyte-aldona.jpg)
Vienas didžiausių Kurklių seniūnijos Kurklių II kaimas glaudžiasi prie pavasariškai patvinusios Nevėžos upelės.
Pasak šiame kaime gyvenančio Kurklių seniūnijos seniūno Algimanto Jurkaus, nors didžioji gyventojų dalis – čia įsikūrę kolūkmečio atėjūnai, žmonės itin draugiški, gerai sutaria tarpusavyje, daugelį problemų išsprendžia kartu su garbaus amžiaus sulaukusiu seniūnaičiu Leonu Leščium.
Kaime gyvenamąją vietą deklaruoja 174 gyventojai, tačiau gyvena mažiau, nes dalis deklaruojančių dirba užsienyje arba šalies miestuose.
Kaimas – nuo dvaro
Kaime tebėra išlikę XIX – XX amžiuje funkcionavusio dvaro pastatų. Jį valdė Mokuličių, Graužinių šeimos. Nušiuręs, apleistas, su kolūkmečiu pristatytu priestatu, gyvenamasis namas, kumetynas, keli tvartai, svirnas. Praeito amžiaus pirmoje pusėje prie dvaro ir kūrėsi kaimas. Kolūkmečiu dvare buvo kultūros namai, o pristatytame priestate buvo „Nevėžio“ kolūkio kontora.
Privačiam asmeniui dabar priklausantis dvaro gyvenamasis namas ir kiti pastatai išbraukti iš kultūros paveldo registro. Gerai tai, kad pagrindinis pastatas bent jau užkaltais langais, durimis, kad pašaliniai negalėtų patekti į vidų. Pasak seniūno, kultūros paveldo registre išlikęs tik dvaro malūnas.
Seniūnaitis: „Nebūtų
kolūkių išardę,
žmonėms būtų
buvę geriau”
„Kaime mes čia visi savi, svetimų nėra. Nėra vagių, piktybinių „pijokų“, – sakė rugpjūčio mėnesį aštuoniasdešimtmetį atšventęs seniūnaitis Leonas Leščius, kaip pats teigė, kaimo seniūnaičio pareigas turintis kažkur nuo 1990–ųjų. – Kartu džiaugiamės, kartu linksminamės, kartu išgyvename netektis“. L. Leščius gimęs ir augęs kaimyniniame Molėtų rajone, šeimą sukūrė su iš Janonių kaimo kilusia Emilija ir į šį kaimą atsikėlė 1965–aisiais. Dirbo kolūkyje, o kol suėjo 79–eri, ūkininkavo. Dabar gyvena vienas, jį aplanko Anykščiuose gyvenanti dukra Laimutė.
Gyvenimas jam nepagailėjo skaudžių likimo smūgių – 1999 metais palaidojo sūnų, 2006 m. – žmoną, o dar po poros metų iš gyvenimo išėjo anūkas.
„Kokie geri kaimo žmonės, įsitikinau nelaimių metu, – sakė L. Leščius. – Kai Anykščių ligoninėje mirė žmona, grįžęs radau kaimynų viską suruošta laidotuvėms. Tad ir pats kaimynams stengiesi atsilyginti gerumu“.
Nors L. Leščius jau garbaus amžiaus, pats vairuoja automobilį, nuvažiuoja pas gydytojus, į seniūniją. „Seniūnaičiai kas mėnesį renkamės pas seniūną, aptariame, kas kaime gerai ar blogai. Ko seniūnas paprašo, stengiuosi padaryti. – sakė L. Leščius. – Kaime nėra darbo, vienintelė medieną perdirbanti įmonė gali pasiūlyti kelias darbo vietas, o ką veikti kitiems? Važiuoja kas į užsienį, kas į didmiesčius. Nebūtų kolūkių išardę, žmonėms būtų buvę geriau. Kiek buvusių kolūkio pastatų perniek nuėjo? Dalį nugriovė, dalis patys sugriuvo, tačiau ir dabar dar yra tuščių, nenaudojamų“ , – sakė seniūnaitis. Pasak jo, dar kolūkmečiu buvo pažadėta kelio atkarpą iki Šlavėnų išasfaltuoti, jau kelio pagrindas paruoštas buvęs. Tačiau kelias iki šiol neasfaltuotas, prastai prižiūrimas, duobėtas. „Prieš rinkimus kandidatai pažada, o paskui pamiršta. Tiesa, išasfaltuoti 2,5 kilometro iki kelio Utena – Ukmergė, tačiau juo iki Kurklių yra 8 kilometrai, Pavirinčiais duobėtu keliuku – gal 6, tačiau jis žiemą užpustomas“, – sakė seniūnaitis, pasidžiaugęs, kad prisidedant įmonei „Vli Timber“ pavyko įrengti poilsio aikštelę prie Nevėžos, už europinius pinigus rekonstruoti biblioteką ir prie jos įrengti sporto aikštelę, į kurią vasarą renkasi ir aplinkinių kaimų jaunimas, pažaisti atvažiuoja netgi uteniškiai.
Biblioteka – vienintelis
kaimo šviesulys
Ant kalniuko viename gražiausių pastatų įsikūrusi biblioteka. Dirba vos keturias valandas per diena, nuo12 iki 16 valandos, tad tomis darbo valandomis žmonių čia netrūksta. Kas prie interneto, kas laikraštį paskaityti ar knygą pasikeisti ateina. Man užsukus, trys jauni vaikinai, deja, bendrauti nepanorę, naršė internete. Vienas jų šventinių atostogų buvo parvykęs iš Norvegijos.
Pasak kaime gyvenančios ir bibliotekininke nuo 1980 m. dirbančios bibliotekininkės Aldonos Papšytės, biblioteka šiuose kraštuose įkurta 1957 metais Kurkleliuose, vėliau perkelta į Kurklių II kaimą. “Turime 120 skaitytojų, fonde – 3 679 knygos, prenumeruojame 4 spaudos leidinius, turime skaitytojams 2 kompiuterius”, – vardijo bibliotekininkė. Akivaizdu, kad ir knygų mažoka, o spaudos leidinių trūksta dar labiau. Tačiau, ką padarysi, bent jau biblioteka išliko iš buvusio jau prakutusio Nevėžio kolūkio infrastruktūros.
Į Sibirą išvažiavo pats
Vienas iš aktyviausių kaimo bibliotekos skaitytojų Vytautas Pečiulis ką tik atšventė 80–metį, tačiau yra guvus, pasisveikinęs negalėjau patikėti, kad jam jau tiek metų. Gyvena su žmona Marijona, dažnai sulaukia anūkų, kurių turi net penkis. „Anykščiuose gyvenanti Ramunė ir Ukmergėje įsikūręs Rimantas padovanojo po du, o kauniečiu patapęs Vytautas – vieną, – šypsosi laimingas senelis. – Visą gyvenimą sunkiai dirbus dabar galima ir atsipūsti. Nebelaikome gyvulių, o ir žemės, kurios tik šiek tiek daugiau kaip 2,5 hektaro, patys nebedirbame, nes ji už trijų kilometrų”.
V. Pečiulis gerai prisimena, kaip buvę sunku pragyventi pokaryje. 1959–aisiais jis niekieno netremiamas pats išvažiavo į Sibirą pinigų užsidirbti šachtose. „Grįžau 1960 m., apsivedžiau ir 1962 m., pakalbintas pažįstamų, vėl išvažiavau, – prisiminė V. Pečiulis. – 1965 m. grįžau visam, pradėjau dirbti traktorininku, paskui dirbtuvių vedėju – ir taip iki pensijos”.