Praėjusių metų Vasario 16-osios rytmetį, kuomet svėdasiškiai ruošėsi paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir žymaus savo kraštiečio išeivijos rašytojo, vertėjo ir knygų leidėjo Stepo Zobarsko 100-ąsias gimimo metines, visi išgirdo liūdną žinią apie iškilaus lietuvių tautos sūnaus, šalies Nepriklausomybės šauklio, poeto, dramaturgo, visuomenės veikėjo akademiko Justino Marcinkevičiaus mirtį. Tiesiog likimo ironija… Kiekviena Vasario 16-oji poetui Justinui Marcinkevičiui buvo be galo brangi, svarbi ir įsimintina. Viename savo eilėraščių jis Vasario 16-ąją vaizdingai pavadino diena „atvertom, atrištom akim“. Taip jau atsitiko, kad Žmogaus, taip parašiusio, daug ką mačiusio, fiksavusio, suvokusio, kūryboje aprašiusio, iš įvairių tribūnų į tautą besikreipusio, nuoširdžiais kūriniais ir žodžiais besibeldusio į kitų žmonių širdis, akys užsimerkė tą brangią dieną…
I.
Praėjusių metų Vasario 16-osios rytmetį, kuomet svėdasiškiai ruošėsi paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir žymaus savo kraštiečio išeivijos rašytojo, vertėjo ir knygų leidėjo Stepo Zobarsko 100-ąsias gimimo metines, visi išgirdo liūdną žinią apie iškilaus lietuvių tautos sūnaus, šalies Nepriklausomybės šauklio, poeto, dramaturgo, visuomenės veikėjo akademiko Justino Marcinkevičiaus mirtį. Tiesiog likimo ironija… Kiekviena Vasario 16-oji poetui Justinui Marcinkevičiui buvo be galo brangi, svarbi ir įsimintina. Viename savo eilėraščių jis Vasario 16-ąją vaizdingai pavadino diena „atvertom, atrištom akim“. Taip jau atsitiko, kad Žmogaus, taip parašiusio, daug ką mačiusio, fiksavusio, suvokusio, kūryboje aprašiusio, iš įvairių tribūnų į tautą besikreipusio, nuoširdžiais kūriniais ir žodžiais besibeldusio į kitų žmonių širdis, akys užsimerkė tą brangią dieną…
2009-ųjų rugsėjo 20-ąją senove alsuojančiame Malaišių sodžiuje organizuotas tradicinis respublikinis renginys- „Vaižgantinės“ – buvo jubiliejinis, skirtas lietuvių literatūros klasiko, tautos švietėjo, lietuvybės puoselėtojo, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto 140-osioms gimimo metinėms. Aštuntosios Vaižganto premijos laureatu tapo gerai žinomas šalyje poetas, rašytojas, dramaturgas ir publicistas, Nacionalinės premijos ir daugelio kitų premijų laureatas akademikas Justinas Marcinkevičius. Tada Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius tokiais žodžiais sveikino kūrėją: „Mūsų kasdienybė neįsivaizduojama be įsimintinų jūsų eilių, prozos ir dramos kūrinių, jaudinančios publicistikos, gyvenimo problemas atspindinčių pasisakymų. Negali nežavėti Jūsų tolerantiškumas, Vaižgantiška dvasia,išgyvenimas dėl tautos, Tėvynės Lietuvos, gimtojo krašto. <…> Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad mūsų kraštiečio vardu pavadinta premija šiandien įteikiama būtent Jums, nes Jūs to tikrai nusipelnėte…“
Pats laureatas kalbėjo trumpai, bet dalykiškai ir konkrečiai, kviesdamas visus darbu, kūryba, meile gimtajam kraštui siekti vaižgantiškų idealų, niekuomet neužmiršti savo Tėviškės, savo Tėvynės, nors viliotų užsienio kraštai, taip mylėti Lietuvą ir jos žmones, kaip mylėjo didysis Vaižgantas…
Tąkart Kunigiškiuose veikiantis Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus pasipildė dar vienu labai vertingu eksponatu – Justino Marcinkevičiaus publicistikos knyga „Pažadėtoji žemė“ su autoriaus autografu. Knygoje – iškalbingi palinkėjimai muziejaus lankytojams ir Svėdasų žemės žmonėms…
II.
Žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redakcija manęs paprašė parašyti straipsnį apie Svėdasų krašte įteikinėjamas literatūrines Vaižganto premijas, akcentuojant šiuo apdovanojimu įvertintą Justiną Marcinkevičių. Tokiu būdu ketinta poetui padaryti malonią staigmeną jo garbingo 80-mečio proga. 2010 metų vasario- kovo mėnesiais buvo išleistas jungtinis 2-3 numeris, kurių keletą žurnalo redakcija padovanojo ir man.
Ketinau per „Vaižganto skaitymus“ Svėdasuose susitikęs poetą paprašyti jo autografų muziejui ir sau. Kadangi garbingo svečio Svėdasuose nesulaukėme, pora žurnalo numerių poetui pasiunčiau į namus su prašymu parašyti po keletą palinkėjimų žodžių. Po kelių savaičių gavau tuos žurnalus atgal- tiktai jau su rašytojo autografais.
Šalia rašinio „Vaižganto žemėje“ ir išspausdintos spalvotos nuotraukos, populiarus poetas savo ranka parašė tokius prasmingus žodžius, skirtus muziejaus darbuotojams ir lankytojams: „Vaižgantas deklaruoja ištikimybę savo kraštui, su jo likimu susiedamas savo likimą. Nusilenkime Jam, nes Jis savo talentu ir energija gina dvasinių vertybių teritoriją. Padėkime Jam. Justinas Marcinkevičius, 2010 m.rugpjūtis“.
Šio žurnalo jungtinis numeris dabar eksponuojamas Kunigiškiuose muziejuje kartu su visų dešimties Vaižganto premijos laureatų dovanotomis knygomis.( Tarp jų yra ir Justino Marcinkevičiaus „Pažadėtoji žemė“)…
