Antanas Drilinga gimė 1935 metais Plikiškių kaime. Gimtinės vaizdiniai rašytojo kūryboje užima svarbią vietą.
Rašytojas, vertėjas, žurnalistas, redaktorius, operos libretų autorius, Anykščių rajono Garbės pilietis Antanas Drilinga yra daugiau nei keturiasdešimties knygų autorius. Eilėraščiai, romanai, mikropoemos, lyrika, proza – šie stiliai ir žanrai nėra svetimi kūrėjui.
A. Drilinga atsakė į „Anykštos“ užduotus klausimus.
– Jūsų kūryboje svarbią vietą užima gimtinės provaizdžiai. Kaip manote, kokią reikšmę šiuolaikiniame „bėgančiame“ pasaulyje užima gimtinė ir namai? Gal namai iš tiesų ne konkreti „įsišaknijusi“ vieta, bet aplinka, kurioje gera?
– Abejoju, ar aplinka, kurioje tiesiog gera, gali pakeisti gimtinę. Man ji – ta vieta, kurioje aš pradėjau egzistuoti ir kurioje telpa mano visas gyvenimas, nesvarbu, kokiam pasaulio pakrašty atsidurčiau. Pagaliau net po manęs gimtinė egzistuos tol, kol mane kas nors prisimins, ir visuose dokumentuose bus parašyta: gimė ten ir ten, konkrečioje vietoje konkrečiu laiku.
– Jums 2015 metais buvo suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas. Ar toks įvertinimas įpareigoja rašyti apie Anykščių kraštą? Kaip manote, ar įpareigojimai menininkų nepadaro nelaisvais? Kiek svarbi laisvė kuriančiam žmogui?
– Tai susiję su pirmuoju klausimu: jei būčiau gimęs kur nors Skandinavijoje ar Balkanuose, kas čia būtų mane žinojęs! Anykštėnams aš būčiau nerūpėjęs, net jei gretimam Kupiškio rajone būčiau paleistas į pasaulį. Apskritai, kur bebūčiau, vis tiek sugrįšiu čia, į pašventojį, prie Šimonių girios, ir ne tik dėl to, kad čia iki šiol stovi mano namai, o svarbiausia – dėl to, kad čia pajuntu dvasinę pilnatvę ir savo šalies paprastą, tokį suprantamą grožį. Nemanau, kad suteikdami garbės vardą anykštėnai mane įpareigojo ką nors daryti, manau, kad tas vardas duotas už tai, ką padariau, juo labiau, kad mano amžiuje jokie įpareigojimai jau nebegalioja, nes gali pritrūkti laiko įpareigojimams atlikti.
Ar kuriančiam žmogui laisvė svarbi? Visiems ji vienodai svarbi. Tik kaip ją suprasi: ar kaip daryti, ką nori, ar kaip atlikti savo pareigą. Iš vis žodis laisvė toks daugiaprasmis ir tiek savyje talpinantis, kad jį kiekvienas gali išaiškinti savaip.
– Kelerius metus buvote žurnalo „Moksleivis“, vėliau žurnalo „Nemunas“ vyriausiuoju redaktoriumi, gimstant Sąjūdžiui redagavote laikraštį „Literatūra ir menas“. Kodėl vėliau pasitraukėte iš žiniasklaidos?
– Aš nepasitraukiau iš žiniasklaidos – žiniasklaida pasitraukė nuo manęs. Juk mano knygos ligi šiol leidžiamos, ir tai taip pat žiniasklaida. O ta, kuri pasitraukė, ir turėjo pasitraukti, nes pasikeitė laikai, žmonės, pasikeitė prasmės ir idėjos, kurių realizuoti paprasčiausiai atėjo kita karta. Ir ji informacinę erdvę pasiėmė į savo rankas. O man liko menas, ir tai labai daug.
– Anykščių strateginė kryptis pastaruoju metu regimai pasistūmėjo link nebe literatūrinio, bet pramoginio turizmo. Kaip manote, ar nekyla grėsmė Anykščių kraštui prarasti savo tapatybę, kaip Lietuvos literatūros sostinei?
– Jei taip yra, vadinasi, toks yra poreikis. Bet pramogos niekada nenustums į šešėlį meno, nes jis amžiais išlieka. Kiek kartų žmonijos istorijoje mėginta sunaikinti meną ar jį pakeisti kuo nors kitu! Bet juk nieko neišėjo – jis vis tiek gyvas ir reikalingas žmogui. Jokie laikini dalykai jo nepakeis, ir visos mados prieš tikrąjį meną yra bejėgės.
– Kiek reikšminga kraštui turėti stabilią savastį? O gal stabilios savasties nebūna ir ji nuolat kinta?
– Manau, savastis nekinta, kinta jos formos, ir tai dėsninga.
– Kaip manote, ar intelektualai turėtų dalyvauti politikoje, visuomeniniame gyvenime, ar politiką reikia palikti profesionaliems politikams?
– Bet juk ir politikai turėtų būti intelektualūs. Kitas klausimas, kad mes lyg ir pripratom, jog į politiką pralenda įvairūs nemokšos ir mažaraščiai, bet tai yra tik bėda, kuri nenulemia esminių dalykų, vis tiek nugali intelektas. Kitaip, man atrodo, žmonija sulaukėtų ir grįžtų į viduramžius.
– Iš Anykščių krašto kilo daug žymių kūrėjų. Kaip manote kodėl? Gal Anykščiai turi kažkokią ypatingą vietos dvasią, kuri skatina kurti?
– Nežinau. Tiesiog taip yra. Juk pasirinkimo, kokiame krašte tu gimsi, nėra.
– Kalbant apie tris didžiuosius Anykščių krašto rašytojus – klasikus (Antaną Baranauską, Joną Biliūną, Antaną Žukauską – Vienuolį), ko būtų galima pasimokyti iš kiekvieno jų?
– Nieko negalima pasimokyti, juos reikia skaityti ir pažinti, tada galbūt geriau pažinsi ir suprasi save. Ir pasaulį, kuriame gyveni.
