Rašytojas mano, jog jaunimas emigruoja, nes neskaito knygų

Kelionę „Laiko mašina“ kartu su poetu, rašytoju (keliasdešimties knygų autoriumi), žurnalistu, Pasaulio anykštėnų bendrijos Garbės nariu Rimantu Vanagu pradedam jo gimtųjų Peslių kaime (Anykščių sen.), ilgesniam laikui sustojame dabartinėje Žvejų gatvėje Anykščiuose – čia prabėgo nuotykių pilna vaikystė, čia prasidėjo ir pašnekovo, kaip žurnalisto, kelias. Palikę Anykščius atsiduriame senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose, „Jaunimo gretų“ redakcijoje, o iš čia jau atsiveria platusis pasaulis – galybė aplankytų šalių, sutiktų įdomių žmonių, kurių patirtys, mintys, išgyvenimai gulė į R. Vanago straipsnius, knygas.
Trumpam persikėlę į užatlantę, „Laiko mašina“ vėl grįžtam namo. Tik jau nebe į Vilnių, o į vaikystės namus, į Žvejų gatvę, kur gimsta tekstai jau nebe apie „žvaigždes“, o apie savus, artimus, paprastus anykštėnus.

1948 m. – 1955 m.
Vaikystėje visur bėgte –
nuotykiams vis laiko stigo

Rašytojas R. Vanagas gimė Peslių kaime, kur tėvai Leonora ir Petras Vanagai, prasidėjus karui, čia tikėjo jį pergyventi, auginti bent jau karvutę ir taip išmaitinti gausią šeimą. Deja, likimas buvo negailestingas – nerimą kėlė ne tik vykstantis II pasaulinis karas, bet ir vaikų mirtys. Motina pagimdė septynis vaikus, tačiau tik trims paskutiniams buvo lemta užaugti – Genovaitė Vanagaitė–Kazlauskienė tapo medike, 72–ejų sulaukusi prieš porą metų Amžinybėn iškeliavo technologe dirbusi Aldona Vanagaitė–Kaubrienė, o 1948 m. šeima sulaukė pagranduko Rimanto.
„Save prisimenu nuo krikštynų, t.y. nuo 2,5 metų. Tėvai ilgai manęs nekrikštijo, nes vis laukė, kad pasibaigs neramumai. Pesliuose, kaip tarybiniais laikais sakydavo, buvo tikras banditų lizdas, t.y. galybė partizanų ten slėpėsi. Mat geografinė padėtis buvo palanki – miškai, atokesnė vieta nuo Anykščių bei Kavarsko, tiltas per Šventąją… Ištisiniai šaudymai, vis besiplečiančios Peslių kapinaitės… Matyt, tėvai vis dėlto suvokė, kad šie baisumai taip greitai nesibaigs ir mane pakrikštijo. Kaip dabar prisimenu – stoviu namie prie spintutės per savo krikštynas ir geriu spanguolių kisielių, už lango rūkas…“, – pasakojimą pradeda pašnekovas R. Vanagas.
Į Anykščius šeima persikėlė 1952–aisiais. „Įsikūrėm iš Peslių atsivežtoj mažoje pirtytėje, čia, ant kalniuko, kiek aukščiau dabartinio namo, kurį pastatė tėvas. Toje pirtytėje, kurios plotas buvo maždaug 2,5×2,5 m, gyvenom penkiese ir, žinot, vietos visiems užteko. Buvo dviaukštės lovos, ant vyrių pritaisytas staliukas, kurį atlenkdavom tik kai valgydavom, ir dar buvo mažulytė virtuvytė, kur tilpo spintutė ir žmogelis prie pečiuko. Kai dabar pagalvoju, kaip tada gyvenom, mane toks šiltas jausmas aplanko – vietos tai nėra, bent vienas kitam netrukdėm – štai toks buvo santykis. O dabar, atrodo, gyvenam per du aukštus, o jau nakvoti liekantis svetimas žmogus lyg ir trukdo…“ – kalba rašytojas R. Vanagas.
Persikėlus į Anykščius, pasak R. Vanago, prasidėjo visai kitoks gyvenimas. „Aš mėgstu sakyti, kad tada vaikų buvo tiek, kad jų ir gatvė buvo pilna, ir medžiai pilni, ir upė pilna. Kiekvienoje šeimoje buvo po 3-5 vaikus. Koks mums tada vėrėsi gyvenimas… Į visus medžius įlipta buvo, maudytis Šventoje pradėdavome dar tada, kai niekas nesimaudė, eidavom į šilą parsinešti medžiagų lankams, meškerėms, puikiai žinojom, kuriame sode skaniausi obuoliai auga… Aš nesuprantu, kai dabartiniai vaikai klausia „ką man veikti?“, mums toks klausimas niekada nekilo – buvo vienintelė mintis, kad tik niekas mums netrukdytų. Juk tiek veiklos aplinkui!
Dar kitiems vaikams tėvai darbų prigalvodavo, o man, gal kaip pagrandukui, beveik nieko daryt nereikėjo – vienintelis mano darbas buvo sukasti mamai sklypelį bulvėms pasodinti ir dar už tai 3 rublius duodavo…“ – pasakoja R. Vanagas.
Rašytojas priduria, kad jam gaila dabartinių vaikų: „Jie gi vaikystės neturi. Kažkada dariau interviu su viena psichologe, tai jos ir klausiu – dabar tiek knygų prileista, kaip vaikus auklėti, kokius darbus jiems duoti dirbti, kaip su jais bendrauti, o kas mokė tuometines kaimo moteris motinas? Niekas jų nemokė, jos, man atrodo, lyg kokį vidinį žinojimą turėjo, kaip auklėti atžalas. Pavyzdžiui, mano mama buvo labai rami, santūri, niekada balso nepakeldavo, o tėtis, jeigu kada pasakydavo „eik tu, spenį“, tai jau čia žiauru būdavo. Aš, beje, nemuštas užaugau“.
R. Vanagas prisimena ir kokių grožio „procedūrų“ mama žinojo: „Mano seserų buvo labai vešlūs, ilgi plaukai. Tai mama keptuvėje išlydydavo sviesto ir, kad tas skystis neatsiduotų sviestu, kelis lašus odekolono įlašindavo. O kai pindavo kasas, tuo lydytu sviestu rankas kiek suvilgydavo“.

1955 m. – 1966 m.
Mokykliniais metais pirmos gyvenime sutiktos asmenybės

Paklaustas, ar turėdamas tiek užsiėmimų su draugais, norėjo eiti į mokyklą, pašnekovas sako, jog labai norėjęs, mat jam ir ten įdomu buvo. Visus būrelius lankė, anksti skaityti pradėjo, o juk ir draugai niekur nedingo, ir nuotykių ne mažiau buvę.
„Pradinė mokykla tuomet buvo dabartinio parko gale, kur didesni namai stovi. O prūdo vietoje toks raistelis buvo. Tai kartą jau pavasariop sugalvojau kelią namo sutrumpinti ir per tą raistą perbristi. Aišku, įkritau, aplipau dvokiančiais maurais, grįžau namo ir galvoju, kur čia pasislėpus, juk aišku, kad mama nepaglostys. Tai įbėgau į išvietę, užsidaręs sėdėjau, bet kiek tu ten prisėdėsi, reikia namo grįžti… Net neprisimenu, ar mama barė, gal ir pasakė kiek griežtesnį žodį, bet stebėjosi, ko namo iš karto nėjau, juk šalta turėjo būti, persirengti reikėjo“, – apie savo nuotykius pasakoja pašnekovas.
Dabar dažnai įvairiuose renginiuose, šventėse kalbas sakantis rašytojas prisimena ir pirmą savo „išstojimą“ prieš publiką. „1957 m. antrokas buvau ir ėjau prie Pirmosios komunijos. Tada man davė per šv. Mišias Anykščių bažnyčioje kažkokią maldą garsiai perskaityti, labai tuo didžiavausi. Mačiau antroje eilėje klūpančią mamą ir man atrodė, kad ji taip manimi džiaugiasi“, – kalba rašytojas.
Septynmetė mokykla R. Vanago laikais buvo ten, kur dabar prie „Anykštos“ redakcijos laidojimo namai. O vėliau jis jau perėjo į J. Biliūno gimnaziją.
„Aš turėjau labai gerą atmintį, tad beveik nesimokiau. Nuo to nukentėjo tikslieji mokslai, bet turėjau nuostabų matematikos mokytoją Stasį Kunčiną, kuris buvo savo dalyko profesionalas, ypač vaikams atsidavęs mokytojas. Tačiau jis matė, kad iš manęs matematiko nebus, tai visada turėdavau trejetą.
O humanitariniai mokslai jau buvo mano „arkliukas“ – šiose pamokose sutikau ir tokius mokytojus, kuriuos didžiomis asmenybėmis galiu pavadinti – lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė Vacius Bražėnas, anglų kalbą – Jonas Juknevičius. Būdavo, kad mūsų auklėtojas V. Bražėnas, pavyzdžiui, papasakoja istoriją, kaip prancūzų rašytojas H. de Balzakas vaikščiodavo su labai įdomia lazda – nors buvo kreditorių apsuptas, visiems iki ausų prasiskolinęs, bet iš mandrumo vaikščiojo su lazda, kurios bumbulas buvo ne bet koks, o iš brangakmenių. Išgirdęs šią istoriją, nulėkiau į biblioteką, pasiėmiau S. Cveigo knygą apie Balzaką ir ją perskaičiau. Arba, tarkim, mokykloje mokydavomės apie V. Šekspyrą, tai kiek bibliotekoj rasdavau jo knygų, tiek iš karto ir pasiimdavau“, – pasakoja R. Vanagas.

1966 m. – 1976 m.
Vadovybė prieštaravo darbui „Jaunimo gretose“

Pasak rašytojo, baigdamas mokyklą jis norėjo stoti į žurnalistiką. Dar būdamas moksleiviu rašė straipsnelius į įvairius Lietuvos laikraščius ir žurnalus. „Rašiau „Kolektyviniam darbui“, buvau „Lietuvos pionieriaus“ jaunasis korespondentas. Pavyzdžiui, 1960 m. žurnalui „Mūsų gamta“ nusiunčiau straipsnelį „Šventojoje žiemojo antys“. Tai dabar jos žiemoja kasmet, o tada pirmą kartą dalis ančių populiacijos užsilaikė ir neišskrido. Už straipsnius gaudavau ir atlyginimą, kurį dėjau į taupyklę: taip pirmiausiai nusipirkau kirvuką, paskui fotoaparatą „Smena“ ir galiausiai – dviratį.
Taigi baigęs mokyklą dokumentus nunešiau į žurnalistiką, nes daugiau alternatyvų kaip ir nebuvo, gal dar būtų buvę įdomu studijuoti geologiją ar ichtiologiją, bet pastarojo dalyko Lietuvoje nedėstė“, – apie specialybės pasirinkimą pasakoja pašnekovas.
Tačiau į žurnalistiką R. Vanagui nepavyko įstoti: „Tada buvo tokia tvarka, jog norint stoti į žurnalistiką, reikėjo turėti dvejų metų gamybinį stažą, jo neturėjau, tad įstojau į Vilniaus universitetą, į lietuvių kalbą ir literatūrą. Po pirmo kurso sužinojau, kad kažkas iš žurnalistikos iškrito ir galiu bandyti perstoti. Tačiau tuometinė mano kuratorė nepatarė to daryti, nes esą žurnalistikoje yra visko po truputį, bet nieko gilaus, tad verčiau baigčiau jau pradėtą specialybę. Buvau jau kurse pritapęs, tai ir pasilikau. Na, o būdamas penktame kurse gavau rekomendaciją ir pradėjau dirbti „Jaunimo gretų“ žurnalo korektoriumi-stilistu. Tačiau čia likimas vėl įdomiai susidėliojo. Galėjau labai greitai „lėkti“ iš žurnalo ir dirbti kur nors mokytoju. Kartais ir dabar pagalvoju, kaip būtų buvę, jeigu nebūčiau likęs „Jaunimo gretose“.
Kadangi nelankiau paskaitų penktame kurse, man nenorėjo leisti rašyti diplominio darbo, o tada turėčiau laikyti valstybinius egzaminus. Tačiau per svarstymą katedroje mane užtarė profesorius Donatas Sauka, sakydamas, kad būtų neteisinga, jog tokiam gabiam studentui nebūtų leista rašyti diplominio. Tuo metu katedrose vykdavo keli svarstymai – vienam kartui parašai vieną dalyką, kitam – kitą ir t.t. Taigi po to pirmojo svarstymo mano kuratorė Elena Bukelienė patarė parašyti bent viena dalim daugiau nei kiti. Sakau, kad liko kelios dienos, aš tikrai nespėsiu. E. Bukelienė mane nuramino, kad niekas tų darbų neskaito, svarbu apimtis yra, sako: „Nurašyk nuo kokios knygos, ir bus gerai“. Aš taip ir padariau, nupyškinau kažkokios knygos dalį ir nuėjau į svarstymą. Ir iš tikrųjų perėjau į kitą etapą ir pagaliau buvo leista rašyti diplominį darbą. Bet gynime ir vėl manęs laukė staigmena, norėjo tą darbą prastai įvertinti. Tačiau buvo tokios taisyklės, kad jeigu bent vieną diplominio darbo dalį galima spausdinti kaip mokslinį tekstą, turi būti rašomas penketas, o mano darbe buvo trys tokios dalys. Gavau penkis, apsiraminau, kad liksiu „Jaunimo gretose“.
Bet nemalonumai taip „lengvai“ nesibaigė. Komisijai svarstant paskyrimus, kas kur važiuos dirbti, manęs toks Sudavičius, atstovas mokymo reikalams, klausia, kodėl aš nelankau paskaitų. Sakau, kad turiu darbą, tėvai gauna mažą pensiją, man padėti negali, tad turiu užsidirbti. „Aha, – sako, – nori užsidirbti? Iš kur esi?” Iš Anykščių… „Tai va, – sako, – nors rytoj važiuok į Anykščius ir iš karto atsiras darbas.” Bet, kad aš jau turiu darbą – sakau. „Į tavo vietą tikrai turėsim ką įdarbinti”, – man pasakė.
Grįžtu į redakciją liūdnas, redaktoriui sakau, kad blogai, siunčia mane į Anykščius. O tuo metu „Jaunimo gretų“ redaktoriumi buvo Jonas Lapašinskas. Pažiūrėjo jis į mane, sako, nors ir chuliganavotas esi, bet juk poetas. Paskambino tuometiniam Vilniaus universiteto rektoriui Jonui Kubiliui ir paprašė, kad duotų redakcijai studentą. J. Kubilius sako: „Žinoma, kokios problemos…“ O redaktorius pridūrė: „Va, yra Vanagas, tegu jis ir lieka“.
Nuėjus man jau į galutinį skirstymą, tikrai buvo pareikalavimas iš „Jaunimo gretų“, kad čia likčiau. Bet komisijos vadovė pasakė, jog katedra mano kitaip, ir reikia važiuoti ne ten, kur nori, o ten, kur reikia. Ir kaip tik tuo metu atsivėrė durys, įėjo rektorius J. Kubilius ir lyg tarp kitko paklausė, ar yra kokių problemų? “Ne, ne”, – visi atsakė, ir aš likau „Jaunimo gretose“. Tada man ir atsivėrė kitoks gyvenimas…“ – apie tai, kaip liko dirbti sostinėje, pasakoja rašytojas.

1976 m. – 1996 m.
Žurnalisto specialybė padėjo pažinti pasaulį

R. Vanagas sako, kad porą pirmųjų metų kolegos iš „Jaunimo gretų“ jį vos ne ant rankų nešioję, nes gi jaunas dar, nepatyręs ir tikrai ne konkurentas. „Tačiau aš visada buvau ir labai smalsus. Netgi dabar nepasakyčiau temos, kuri man neįdomi. Taigi ir anuomet – pats susigalvodavau temas, pats susirasdavau man įdomius pašnekovus.
Man labai patikdavo Maskvos televizijos laida „Kino kelionių klubas“ , kurią vedė keliautojas J. A. Sinkevič (Sinkevičius). Parašiau jam laišką į Maskvą, kad noriu susitikti. Laukiu savaitę, mėnesį – nieko. Galiausiai taip susiklostė aplinkybės, kad vis dėlto nuvykau į Maskvą daryti interviu su vienu ten dirbusiu Lietuvos atstovu. Po interviu jis manęs lyg tarp kitko paklausė, gal dar šiaip galintis kuo padėti? Sakau, niekaip prie Sinkevičiaus negaliu prieiti. Oi, kaip paprasta – jis man sako. Paskambino jis Juškevičiui, kuris buvo Radijo ir televizijos komiteto pirmininko pavaduotojas, lietuvis. Taigi, Sinkevičius, pasirodo, buvo jo pavaldinys. Tik man nepadoru atrodė pirma kalbinti pavaldinį, o paskui jau vadovą. Neturėjau nei klausimų pasiruošęs, viską ekspromtu sugalvojau… Davė man juodą „Volgą”, nuvežė pas Juškevičių, padariau su juo interviu ir pridūriau, jog ir su Sinkevičium pasikalbėti norėčiau. Jis iš karto paskambino tam, kam reikia, paklausė, ar Sinkevičius namie, mat žurnalistas iš Lietuvos interviu nori su juo padaryti. Tą dieną mano būsimo pašnekovo namie nebuvo, bet interviu sutartas buvo kitam rytui. Padariau ir tą interviu. Į Lietuvą grįžau su trimis „galingais“ tekstais, iš karto mano reitingai kolegų akyse pakilo ir, galima sakyti, jog nuo tada ir prasidėjo mano, kaip rimto žurnalisto, karjera.“,- pasakoja R. Vanagas
Nuo 1976 m iki 1989 m. R. Vanagas dirbo žurnale „Moksleivis“ – iš pradžių buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, o vėliau tapo ir vyriausiuoju redaktoriumi.
„Lygiai kaip ir dauguma žurnalistų, aš pradėjau nuo „žvaigždžių“, bet laikui bėgant man pasidarė nuobodu. Aš jau beveik mintinai žinojau, kas kaip į kokį klausimą man atsakys, buvo laikotarpis, kai nuoširdaus interviu nelabai galėjai tikėtis, o kalbėti bendromis frazėmis man nusibodo“, – pasakoja R. Vanagas.
Paklaustas, ar nesigaili, kad atsisakė galbūt garsaus žurnalisto karjeros, R. Vanagas tik šypteli: „Karjera man nebuvo įdomu. Aš atsisakiau ne tik karjeros, atsisakiau ir keturių kambarių buto Vilniuje, atsisakiau ir aukštų postų, išstojau iš Rašytojų Sąjungos prezidiumo, bet visko atsisakiau dėl to, kad galėčiau daryti tai, ką aš pats noriu daryti, kad būčiau nuo nieko nepriklausomas.“

1996 m. – 2017 m.
Grįžimas į Žvejų gatvę…

Tai, kad nusibodo ta veikla, kuria užsiėmė, buvo viena iš priežasčių, kodėl 1996 m. R. Vanagas grįžo į Anykščius. Antroji priežastis – skyrybos su žmona. „Pragyvenom kartu 20 metų, auginom tris vaikus, tad nebuvo lengva skirtis. Bet ir gyventi toliau kartu nebegalėjom, pavargom vienas nuo kito. Aišku, galėjau likti Vilniuj, bet kišenėje visada nešiojausi gimtųjų namų raktą. Tad būtų buvęs „griekas“ parduoti namus Anykščiuose ir likti Vilniuje. Juk Anykščiuose su šeima praleisdavom visas vasaras, čia augo vaikai. Labai džiaugiuosi, kad nepardaviau namų, nors buvusi žmona to norėjo“, – pasakoja rašytojas.
R. Vanagas su pirmąją žmona, anglų kalbos filologe, susilaukė dviejų sūnų ir dukters. Vyriausiasis Rūtenis gyvena Vilniuje, nors baigė ekonomiką, bet pasuko motinos pėdomis ir pragyvenimui užsidirba versdamas iš anglų kalbos. Vidurinysis sūnus Nerijus emigravo į Angliją, o dukra Viltė gyvena Miunchene (Vokietija). Čia baigė etnologijos studijas ir dirba su pabėgėliais.
Grįžęs į Anykščius, R. Vanagas 2003 m. vedė dar kartą – jo sutuoktine tapo našle buvusi Vijoleta. Moteris užsiima menais – siuvinėja juostele, daug skaito ir, kaip sako R. Vanagas, pastebi grožį mažuose dalykuose. „Mums nieko daugiau nereikia, kad tik gyventumėm ilgai ir laimingai“, – paklaustas, ar skiriasi santuoka jaunystėje ir brandžiame amžiuje, atsakė rašytojas.