Rašytojas prisiminė žmones, kurie padarė didžiausią įtaką

1948 metais, spalio 10-ąją, pasaulį išvydo Anykščių kraštą garsinsiantis būsimasis rašytojas, publicistas, žurnalistas Rimantas Povilas Vanagas.

Ta proga Anykščių Koplyčioje-Pasaulio anykštėnų centre lygiai po 75-erių metų – spalio 10 dieną – surengtas jubiliejinis R. Vanago vakaras „75 eilutės“, kuriame rašytojas prisiminė žmones, jam padariusius didžiausią įtaką.

Jaukų vakarą savo bičiuliams, gerbėjams rašytojas R. Vanagas trumpai papasakojo apie savo šeimą – ant Šventosios kranto užaugo drauge su dviem seserimis.

„Mano tėvams – paprastiems žmonėms – nebuvo nieko brangiau už savo namus. Mano mama labai daug atleisdavo mano tėvui, kuris buvo labai „linksmo“ būdo, dėl to, kad jis šeimai pastatė namą. Namų įvaizdis liko visam gyvenimui, namai man – šventas dalykas, – apie didelę vaikystėje įskiepytą vertybę pasakojo R. Vanagas. – Mano tėvas – stalius, bet nežinau iš kur, jis mėgdavo išgalvoti žodžius ir dainuoti neįprastas daineles. Jei jis grįždavo „linksmas“, būdavo, guli aukštielninkas ir dainuoja savo dainas. Man tai buvo labai nuostabu ir juokinga. Nors iš pradžių buvo sunku prisiminti, tačiau savo knygelėje „Skiedrų ganytojas“ atkartojau, ką tėvas sakydavo. Su mama mane siejo labai stiprus dvasinis ryšys – kai atvažiuodavau iš Vilniaus, greit pasisveikindavau su tėvu ir lėkdavau pas mamą išsipasakoti.“

Jubiliatas prisiminė ir savo senelį, apie kurio talentą sužinojo vos prieš penkiolika metų: „Tik būdamas 60-ies, sužinojau apie savo senelį, mamos tėvą Petrą Blažį, kad jis buvo žymiausias XX amžiaus pradžios Anykščių apylinkės dievdirbys – jis figūruoja Bostono enciklopedijoje, jo darbai egzistuoja Kaune, Nacionaliniame Čiurlionio muziejuje, kitur. Gal ir nekuklu, tačiau seneliu labai didžiuojuosi,“ – kalbėjo rašytojas.

Jubiliejinį vakarą R. Vanagas pristatė žmones, padariusius didžiausią įtaką jo kūrybai, asmenybei. Tai rašytojas Algimantas Baltakis, kunigas Česlovas Kavaliauskas, mokslininkas prof. Algirdas Avižienis, Kolumbijos dailininkė Nijolė Sivickas de Mockus (žinomo Bogotos mero Antano Mockaus mama), žydai Ilja Baranikas (dailininko Rudolfo Baraniko, kuriam Senamiestyje pastatytas suolelis, sūnėnas), Sesilas Helmanas, mokytojas Jonas Juknevičius, prof. Antanas Tyla.

„Man labiausiai patinka bendrauti su vyresniais žmonėmis, nes aš galiu iš jų pasisemti patirties, jie praplečia akiratį. Žinai, kad yra tokių žmonių, kurie yra dideli, daug ką aprėpiantys, žinantys žymiai daugiau, negu aš. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad pažinojau tokių žmonių“, – kalbėjo rašytojas ir trumpai papasakojo apie pažintį su kiekvienu iš jų.

A. Baltakį pavadinęs „poezijos dinozauru“, R. Vanagas sakė:

„Su A. Baltakiu mes pažįstami nuo 1966 metų. Įstojus į universitetą, jis įteikinėjo studento pažymėjimus. Kai aš priėjau, jis man paspaudė ranką ir pasakė: „Vanagai, turėk kietą snapą!“ Nuo tos akimirkos mes tapome pažįstamais, o paskui mudu keliavome po Vakarus… Mūsų draugystė truko keliasdešimt metų. Kai aš pas jį užeidavau, jis man iš karto surengdavo literatūrinį vakarą – neturėdavau nė kada išsižioti, nei ko paklausti.“

Su kun. Č. Kavaliausku R. Vanagas pasakojo susipažinęs labai netikėtai – iš žemiečio rašytojo Antano Drilingos gavęs užduotį parašyti apie šį kunigą. Tai buvo 1994 metai, kuomet darbai ant kelio nesimėtė, todėl rašytojas sutikęs pakalbinti Č. Kavaliauską.

„Susiradau jį Žasliuose. Prisistačiau, pasakiau, kad noriu apie jį parašyti, kad papasakotų, kaip gyvena, kaip bendrauja su parapijiečiais. Kunigas man atsakė, kad nieko su jais nebendrauja – neturi laiko. Paklausė manęs, kas yra sinergetika? O kas – juodoji skylė? „Nežinau“, – atsakiau. „Tai apie ką mes galim šnekėtis?“ – paklausė Č. Kavaliauskas. Iš jo išvykęs, susiradau viską, ką Č. Kavaliauskas buvo parašęs ir išspausdinęs, perskaičiau ir pas jį grįžau. Ir mes susidraugavome. Jis man papasakojo tokius dalykus, kurie dvasininkijos pasaulyje nelabai žinomi. Jis manęs paprašė dabar nespausdinti to – tik tada, kai numirs. Jo nebėra, bet visko vis dar neišspausdinau. Tai buvo tokio intelekto žmogus, kad, išėjęs iš jo, vis negalėjau patikėti, kad tokių žmonių yra“, – apie ypatingą ryšį su kunigu Č. Kavaliausku ir kaip pelnė jo pasitikėjimą, pasakojo jubiliatas.

Su mokslininku A. Avižieniu, kuris atvyko pasveikinti R. Vanago, rašytoją taip pat sieja ypatingas ryšys.

„Su Algirdu artimiau susipažinome 2001 metais, kai buvau Amerikoje, Santa Barbaroje ir sugalvojau skristi į Kolumbiją. Supratau, kad man neužtenka pajėgumų susikalbėti ir aš atsiminiau, kad greta gyvena anykštėnas A. Avižienis, kurį šiek tiek pažinojau. Susidraugavome. Mane labai stebina profesoriaus sugebėjimas apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai. Kai išklausiau jo paskaitos apie kosmosą, apie pasitaisančius kompiuterius, pagalvojau: jei būčiau turėjęs tokį astronomijos mokytoją, gal aš būčiau astronomu!“, – geros nuotaikos nestokojo R. Vanagas ir tęsė, kad jau yra parašyta knyga, kuri pasirodys labai greitai – apie Nijolę Lituano – N. Sivickas de Mockus: – Mes su ja 2001 metais kai susipažinome, taip iki 2018-ųjų, kai ji mirė, ir draugavome. Jos gyvenimas yra didžiulė pamoka – karas, žmonių grobimai ten buvo visą laiką. Jos tėvų namelis yra Šaltinio gatvėje, kur auga trys medžiai, pasodinti Sivickų anūkams, kurie gimė Kolumbijoje.“

Susipažinęs su I. Baraniku, S. Helmanu, R. Vanagas teigė supratęs, kad žydai – labai nesavanaudžiai žmonės, suteikiantys galimybę pasaulį pamatyti kitaip: „Žydai – kad ir kaip būtų, yra vienintelė tauta, atėjusi į Lietuvą, nenorėdama mūsų užkariauti, todėl mes juos turime išlydėti kaip svečius.“

„Legendinis Džonis“ – J. Juknevičius – buvo R. Vanago mokytojas, palikęs rašytojui neišdildomų prisiminimų. „Tai buvo mokytojas, kokių mūsų rajone nebuvo. Vienoje klasėje jis dėstė angliškai, kitoje – prancūziškai. Puikiai mokėjo vokiškai, skaičiavo 18–20 kalbų. Jis buvo fotografas, mūsų turistų vadovas, daržininkas, žvejys, jis buvo medžiotojas, lakūnas, šachmatų meistras, boksininkas. Tai buvo nerealus anykštėnas“, – šiltai apie mokytoją atsiliepė buvęs jo mokinys.

„Na, o A. Tyla buvo didžiulis patriotas. Atsimenu, kai buvo pastatytas koplyčios gaubtas, valdžia džiaugėsi, kaip gerai padaryta, o jis, toks visas kūdas, su džinsiukais, atvažiavo ir sako: „Sugadinote istorinį paminklą!“ Jis turėjo savo nuomonę ir kietai jos laikėsi. Lietuva jam buvo viskas“, – sakė R. Vanagas.

R. Vanagas yra išleidęs daugiau kaip 30 knygų. 2017 metais R. Vanagui suteiktas Anykščių rajono garbės piliečio vardas. Jis apdovanotas Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija, Juozo Tumo-Vaižganto premija, Jono Marcinkevičiaus premija, Anykščių savivaldybės Antano Baranausko literatūrinė premija. Už publicistiką jis apdovanotas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija.