Repšėnų kaimas: nuo dvarininkų iki sodybų tuštėjimo

Repšėnai – kaimas, įsikūręs tarp Traupio ir Kavarsko. Per kaimą teka upelė Pienia, yra išlikęs dvaro sodas su kažkada sodintais maumedžiais, o nykstančios sodybos netrukdo kaime gyventi ir dirbti.

Kaimas tada ir dabar

Repšėnai priklauso Kavarsko seniūnijai, Janušavos seniūnaitijai ir Traupio parapijai. 2011 metais gyveno 63 gyventojai, šiandien jau ir tiek nelikę.
Kaimas anksčiau buvęs didelis, jame gana ilgą laiko tarpą  veikė mokykla – 1919 metais ją lankė 52 mokiniai. Portalo anykstenai.lt duomenimis, 1931–1932 m. prie Repšėnų mokyklos veikė žemės ūkio klasė, kurią lankė 22 klausytojai. 1939–1940 m. Repšėnų pradinės mokyklos abiejuose komplektuose mokėsi 135 vaikai.  1951–1960 m. Repšėnų mokykla buvo septynmetė, 1960–1968 m. – aštuonmetė, 1969–1986 m. pradinė, kol visai uždaryta.
Repšėnuose ilgai veikė ir biblioteka, bet, sumažėjus gyventojų skaičiui, 1992-aisiais uždaryta. Nebėra čia ir parduotuvės – tik atvažiuojanti.
Žymesni žmonės, gimę šiame kaime, – agronomas Aleksandras Šeštokas, literatė Valerija Baužaitė-Bitinienė, irkluotoja Aldona Čiukšytė-Medzevičienė. Šiuo metu žymesni kaimo žmonės – ūkininkai Janina ir Povilas Šeštokai.

Buvo dvaras

Jau nuo 1596 metų yra minimas Repšėnų dvaras. Jį valdė įvairūs dvarininkai: Siesickiai, Butleriai, Zaborskiai.
Kaimo pabaigoje, dvarvietėje, yra išlikę senų maumedžių, kitų tuomet sodintų medžių. Taip pat dar tebestovi dvarui priklausiusi pieninė, po kuria yra didelis rūsys – „ledaunė“, atlikęs šaldytuvo funkciją. Vėliau pastate veikė parduotuvė, o šiuo metu senovinis pastatas griūva, nes šeimininkų, kurie galėtų juo pasirūpinti, nėra.

Į Repšėnus atviliojo meilė

Danutė Talaikienė nėra „tikra“ repšėniškė, yra kilusi nuo Dusetų, užaugo Antalieptės kaime. Ji su vyru Kaziuku čia gyventi ir dirbti atvyko kolūkio laikais. Pora nuo pat atsikraustymo į kaimą iki pat dabar gyvena žymioje Repšėnų vietoje – buvusioje dvaro teritorijoje, buvusiame mokyklos bendrabutyje.  Kaime sutikta moteris pasakojo, kad Repšėnuose nieko nelikę – „tik tie, kuriems tuoj reiks išeiti. Jaunimo visai nėra – darbų nėra, kaip jiems gyventi? Dirba kažkur – užsieniuose, didesniuose miestuose. Pati užauginau dvi dukteris – viena gydytoja, kita seselė, abi Vilniuj gyvena“.
Šiuo metu moteris nedirba, yra pensininkė – sakė, prižiūrinti tik savo daržą. „Aš Vilniuj dirbau, siuvimo fabrike „Aušra“ daug metų. Čia viską meilė padarė – susipažinau, va, su vyruku, čia buvo ferma, reikėjo darbo jėgos, tai ir dirbom… Svarbiausia, kai sukuri šeimą, gauti savo kampą, kur gyvent, ir pradedi kurtis. Vyras irgi ne vietinis, o gimęs Širvintose. Irgi dirbo už Vilniaus“, – pasakojo moteris. Kolūkyje ji dirbo melžėja, o vyras – šėriku. Kai kolūkis iširo, „pradėjom sau kažką „krapštytis“ – karvytę laikėm, taip ir vertėmės. Lietuviai, jie nėra tinginiai – kai dirba, tai dirba“, – mano D. Talaikienė.
Gyvendama šimtamečių maumedžių pavėsyje, pora kiekvieną rudenį turi darbo – tiek lapų reikia sutvarkyti! „Susigrėbiam lapus, kai kurie net stebisi, kad taip sutvarkyta. Bet negi per supuvusius lapus lipsi? Žmonės juokiasi, kad eina pas mus kaip pas dvarininkus“, – juokėsi moteris.
Ponia Danutė teigė niekada darbo nebijojusi, buvusi tvirta ir valinga. „Man 75 metai, bet dar jaučiuosi gerai, buvau sportininkė, net Lietuvos rinktinėje esu buvus. Diską, rutulį, ietį mėčiau, slidėm čiuoždavau. Iš vaikystės užsigrūdini… Ir dabar, va, vyrui šieną nupjaut padedu, ir malkas abu pjaunam. Jei sportu užsiimi, augi stiprus“.

Pasirinko ūkininkavimą

Repšėnuose jau ilgus metus gyvena ir ūkininkauja Janina ir Povilas Šeštokai. P. Šeštokas yra gimęs ir užaugęs Repšėnuose, ponia Janina juokiasi, kad šiame krašte yra tik „marti“. Paklausti, kas kaime likę, kokie žmonės gyvena, sutuoktiniai vienas per kitą ėmė pasakoti: „Nieko kaime nebelikę, tik tušti namai, pensininkai, keli „pašalpiniai“. Niekas į kaimą nesikrausto gyvent, nenori. Nebent miestiečiai atvažiuoja daržely pasikapstyti. Miręs kaimas… Yra keli mokiniai, gal du ar tris į Traupį vežioja, ir du ar tris – į Kavarską“.
Ūkininkai šiuo metu augina kviečius, rugius, rapsus, žirnius. Darbo visuomet daug, todėl J. ir P. Šeštokai sakė su kaimu didelio ryšio neturintys: „Gyvenam kažkaip patys sau, nuvažiuojam pas vaikus, į Vilnių, į Anykščius, dirbam, nėra kada kaimo žmonėm domėtis“, – sakė J. Šeštokienė.
Tiek Janina Šeštokienė, tiek jos vyras pagal specialybes su ūkiu neturi nieko bendra – ji buhalterė, jis – automechanikas. Tačiau pagal specialybę, kaip pora sakė, dirbti neviliojo: „Labai patinka tas jausmas, kad nereikia niekam atiskaitinėti, nereikia niekieno prašyti, kai nori išvažiuot. Savas ūkis – tai savotiška laisvė“, – kalbėjo sutuoktiniai.

Ūkininkai – ir sūnūs

Ūkį sutuoktiniai įkūrė 1991 metais, atsiėmę tėvų žemę. Grūdus augino ne visada – kažkada turėjo šiltnamius Traupyje, kur augo agurkai, pomidorai – dirbo, netinginiavo. Todėl abu Šeštokai stebėjosi žmonių nenoru dirbti. „Užaugom prie tokios valdžios, kuri dalino, užtat visi įpratę tiesiog gauti – ir dabar dirbt niekas nenori, nori tik gauti pinigus nieko neveikdami. Mūsų vaikų, anūkų karta, ir dar tų anūkų karta gal jau pasikeis“, – svarstė P. Šeštokas. Pats vyras teigė, kad „įdomiausia eiti ten, kur nieko nesupranti – kai jau įsigilini į tą sritį, pasidaro nebeįdomu, atsiranda rutina“.
Ūkininkai ir iš Repšėnų yra pasamdę porą žmonių dirbti jų ūkyje, iš viso, sakė, dirba šeši žmonės – darbas nuolatinis, ne sezoninis.
Pora užaugino du sūnus, kurie taip pat pasirinko ūkininkų duoną ragauti. Vienas ūkininkauja visai šalia tėvų, kitas – kiek toliau.
„Vienas sūnus programuotojas, bet pasirinko ūkį, laisvę. Sakiau, ko tu čia kiši galvą? Bet nieko neklausė, taip pat pradėjo ūkininkauti“, – sakė J. Šeštokienė. Tačiau tėvai džiaugėsi, kad jo indėlis į ūkį yra labai didžiulis – „Viskas pas mus kompiuterizuota, matom, kas dirba, kas kada išeina, pastatytos 8 ar 9 vaizdo kameros. Bet jos nėra skirtos darbuotojams stebėt, o dėl saugumo“, – pasakojo P. Šeštokas ir papasakojo, kad iki tol yra daug kartų nukentėję nuo ilgapirščių – vogdavo, ką tik rasdavo – kurą, metalą…

Klasėse – po 30 mokinių

Vienu metu, kai dar dirbo Traupyje, pora gyveno Anykščiuose. Vėliau nusipirko dabartinį namą – juokėsi, kad sodyba buvo vos šešių arų – tokio dydžio, kad į ją nebetilpo sodas. Nuo to laiko jie grįžo į Repšėnus ir šiuo metu kaime gyvena tik du „grynakraujai“ repšėniškiai – Povilas Šeštokas ir jo pusbrolis.
Prisimindamas vaikystę, P. Šeštokas pasakojo: „Į Repšėnų mokyklą pradėjau eiti tais metais, kai tik ją pastatė. Mes buvom patys pirmieji pirmokai. Dabar pusė pastato sudegė. „Keturbutį“ pastatė kolūkis, atrodo, kad mokykla tuo metu jau tebuvo pradinė“. Kai pašnekovas lankė mokyklą, ji buvo aštuonmetė: „Kai mes ėjom į mokyklą, klasėse buvo po 26, 28, 30 mokinių. Ją lankė mokiniai iš Repšėnų, iš aplinkinių apylinkių: Šerių, Šovenių, Pienionių, Degionių, Mackeliškių, iš aplinkinių kaimų. Oi, buvo linksma pas mus, bet tai buvo labai seniai…“
Mokyklą teigė baigęs 1961 ar 1962 metais. „Po manęs dar buvo trys ar keturios laidos. Iš pradžių 1918 metais buvo atidaryta mokykla, kurios pastato jau seniai nebėra, ten buvo keturi skyriai. Kai padaugėjo vaikų, išvertė kelis namus, klėtis, ir pastatė naują mokyklą. Viršuj buvo du kambariai, ten gyveno direktorius. Vėliau, jei gerai pamenu, 1977 m. pastatėm salę, padidinom. Bet ją sudegino, sukūreno vaikai… Kitais metais sujungė kolūkius, tada viskas ir mirė. Centras pasidarė Janušavoj, čia nieko nebereikėjo“, – prisiminimais dalijosi Povilas Šeštokas.
Janina ir Povilas Šeštokai pasakojo, kad kaime yra nemažai parduodamų sodybų, tačiau jų niekas nenori pirkti. Likę kaimo gyventojai čia ir gyvulių beveik nelaiko – „Yra dar viena ūkininkė, auginanti karves, tai pieną atvažiuoja supirkti. O šiaip kaime net nėra pieninės – ji uždaryta gal prieš 10 metų – tada dar ir aš joje dirbau vedėja“, – sakė J. Šeštokienė.