Retro vasaros poilsiui bei žiniai apie Viešinto ežerą

Viešinto atabradas šiaurinėje pakrantėje.

Dalintis Facebook Dalintis Twitter

Dr. Regina Morkūnaitė, dr. Vidmantas Januška

Ką dar parašyti apie buvusį vasaros poilsį gamtoje. Štai šmekštelėjo mintis knygutėje „Gamta ir žmogus“: techninis progresas, nuolatinis gyventojų socialinių sąlygų, gerovės kilimas pareikalaus žymiai daugiau laiko skirti poilsiui. Puikiai žinome, kad vasaros džiaugsmai ir poilsis galimi ne tik Tailande, Ispanijoj, bet ir prie Lietuvos vandenų, nes jūrą, jos pakrantes gausiai užplūsta joduoto oro ir ežerų vandens platybių mylėtojai. Kaip rašė J.Tumas-Vaižgantas: „Miela malonu Lietuvoje ne tik dėl to, kad įvairu, dar dėl to, kad įdomu, slėpininga. Visa jos gamta tai vienas ištisas geriausis senovės dokumentas: tik mokėk jo raides paskaityti. Niekur kitur nerasi, – tai visi žinovai pasako, – tiek geografinių vardų Lietuvoje“ (rinkinio sud. T. Kontrimavičius). O filosofas B. Rinkevičius filosofiškai išdėstė, kad „vanduo – labai reikšmingas pojūčių ir emocijų šaltinis, tad neturi būti nė vieno tam abejingo lietuvio“ (kn. „Dvasios galios“, 2009). „Joninių išvakarėse arba anksti rytą prieš Saulei tekant ligoniai eidavo į upes ar ežerus maudytis, ton vieton, kurios tekėjo į Saulę, norėdami pasveikti. Nuo maudydamosi esą seni tapdavo jaunais, paprasti žmonės – labai išmintingais, sugebančiais matyti piktus žmones, burtininkus bei raganas“ (cit. pagal P. Dundulienę, 1991).

Ir toks palyginimas: jei žmonės valgydami aptaria iki smulkmenų maisto sudėtį, tai kodėl ilsėdamiesi prie kokio ežero, negalėtų pasidomėti ir pasvarstyti, kuom ypatingas šis ežeras, kodėl vienokie ar kitokie krantai, kur koks gylis, o tai kodėl čia ežeras… Rodos, kuo ypatingas Viešinto ežeras (vietiniai Viešintų miestelio gyventojai jį vadina Viešintų ežeru), kuris plyti Anykščių rajone Vidurio Lietuvos lygumoj šalia Viešintų miestelio gūbrių taip vadinamame limnoglacialiniame – poledynmečio laikų ežero – duburyje.

Jo pavadinimo nėra Lietuvos didelių ežerų sąraše (pagal Lietuvos enciklopedijos duomenis, 2008). Na, žmonės galėtų juokauti, kad jiems buvo ar yra gera ilsėtis ir paprastoje vonioje ir vonią su burbuliukais išbandyt, betgi galima atjuokauti, kad gulbių ten neprisikviesi. Tęsiant enciklopedines žinias, tai Lietuvoje yra apie 6000 natūralių (ledyninės, karstinės ir upinės kilmės) ežerų, didesnių kaip 0,05 ha, o dirbtinių ežerų (tame tarpe tvenkinių) yra 3400. Nors Lietuva vadinama ežerų kraštu, jie, ir dar tvenkiniai, sudaro 1,4 proc. teritorijos. Jų plotas siekia nuo 4580 ha iki 1000,9 ha. Estijoje yra apie dešimt kartų ežerų daugiau. Kasdieniniame gyvenime vartojame žodį „ežeras“ daug negalvodami, kokį duoti jam apibrėžimą. Bet tada iškyla prieš akis matytas ežeras: vienąsyk ramus, kitąsyk – audringas, banguojantis, su šnarančiomis nendrėmis, ošiančiais medžiais krantuose. Tam, kad atsirastų ežeras, gamtoje jam reikia dviejų sąlygų: pakankamai gilaus žemės paviršiaus duburio ir vandens, kuris tą duburį užpildytų. O žodį „ežero duburys“ derėtų skirti nuo siauresnę reikšmę turinčio termino „ežero dubuo“, nes pastarasis yra duburio dalis, kurioje telkšo vanduo. Galima kalbėti ir apie vandens chemizmą, apie žuvis, šaltinius, ežerų terasas, atabradą. Bet jei įvardinome, kad pažemėjimas yra pripildytas vandens ir kad jis telkšo dubenyje, tai pagalvokim ir apie paežeres, kranto terasas, atabradus, paplūdimius bei kitas sudedamąsias dalis. Galima daug rašyti ir apie ežerų kilmę, vykstančius dubenyje procesus (upelius, šaltinius, visokius grunto nuslydimus, nubyrėjimus, erozines griovas šalia…). Jei abstulpsti nuo ežero ramybės, tai ir iš šalia įtekančio upelio išgirsi čiurlenimą. Upelio vanduo ne tik srovena, bet ir atlieka darbą – neša, dugnu ridena smilteles, augalų atlaužas, dumblą (pagal A. Garunkščio ir A. Stanaičio kn., 1969). Daugelis intakų prasideda šaltiniais, kurie irgi atlieka tam tikrą darbą. Po jo išplovimo darbo ištekėjimo vietoje susidaro nuolat didėjanti niša, kuri galų galiausiai nugriūna. Tada suprantam, kad ne taip jau tik ramybe dvelkia ežeras, nes aplink vyksta paviršiaus, krantų, atabrado, dažnai nežymus keitimasis, o ir pati aplinkinė augalija, net juodalksnynai ar baltalksnynai ne tik rymo, linguoja, bet ir tręšta.

Foto 2. Skaidrus ežero vanduo kviečia įbristi, nueiti tolyn ir gal net panerti.

Žinokim, kad Viešinto ežeras nepriklauso nei tvenkiniui, nei kūdrai, o apie pastarąsias mažiau posmų nei apie ežero bangas. Ilgis iš rytų į vakarus yra 2,5 km, ežero plotas 192 ha, yra apie 1 kilometras nuo Viešintų. Didžiausias gylis apie 7 m, o vidutinis gylis apie 3 m. Krantai žemi, pelkėti, rytinė dalis gili, o vakarinė sekli, tai jau darome išvadą, kad vieta itin užsislėpusi, rami, tai poilsis nuošalumą mėgstantiems ir be erzelio norintiems pailsėti. Taigis, tikėtina, kad kažkas tame yra gero – pabūti prie pirmapradžiu grožiu pasižyminčio ežero, parymoti, net pasimaudyti. Ir teks lėtai žengti ilgu atabradu su tviskančiai baltuojančiu smėliu, molingu sapropeliu, dumblu, teks kiek ir paklimpti (foto 2). Bet matysim artėjančius tolius, besiskaidančias čia pat bangeles, už nendrėmis pridengto posūkio valteles, net vandens paukščius, tokius pat besidžiaugiančius savaip čia esama ramybe. Galima įsiklausyt į save ir pagaliau pradėti suprasti, ko norime – ar tebelėkti po užsienius, paskui girtis viešbučių žvaigždutėmis, valgytomis krevetėmis, o gal bandyti žavėtis savo besiskleidžiančiu vidumi ir sąsajomis su gimtojo krašto aplinka. Čia turime galimybę pasvajoti, kad galima prisikviesti iš užsienio draugus ir bęsti delnais į gimtuosius tolius ar matys, ar jaus kitokį grožį, ar tapatinsis su juo, ar atvers savo krūtinę ežero žėravimui (foto 3).

Foto 3. Vandens švytėjimas prieš Saulę („švintėjimas“ pagal Vykintą Vaitkevičių, archeologą, Lietuvos senovės tyrinėtoją).

Jei apie Rubikių ežerą (plotas 944 ha) daug parašyta (vien ko I. Adomonienės rinkinys vertas, 2003) ir net išleistas puikus J. Junevičiaus albumas, tas nestebina, nes Rubikių ežeras turi egzotiškas salas, kranto linija itin smarkiai vingiuota ir sudaro 24 km ilgio, yra vaizdingų legendų, net daina K. Inčiūros sukurta (gauta iš kraštotyros archyvo). Tuo tarpu Viešinto ežero kranto linija lygesnė ir yra apie 8 km, jis turi tik vieną ištekantį upelį – Viešintą, kairijį Lėvens intaką. Aplink išsidėsčiusios sodybėlės kuklesnės, užsislėpusios, baltalksniai palinkę link vandens. Rubikių ežeras ir draustiniui priklauso ir į Lietuvos ežerų šešiasdešimtuką įtrauktas, gal dar laukia jo kokia knyga apie gamtą ir ypatingesnę genezę, tad Viešintas, kaip tas Puntuko brolis, tyliai slūgso glūdumoje.

Kaip beatrodytų, kad ramu, bet ežerų vandens lygis nuolat kinta, o žiemą visi Lietuvos ežerai užšąla, anksčiau užšąla seklieji ežetrai. Pagal specialistus tokia limnologinė žiema, kai ežere yra ledo, trunka vidutiniškai 118 dienų. Čia žinia tiems, kuriems atsiras noras pasidomėti ežero vaizdu žiemą. Nuvyksim po rudenio, pamatysim kitokius tolius ir dar nostalgiškai prisiminsime bangeles, atabradą, rūkus… Ir šalia spengianti tyla (pasirodo ji –„spengia“, bet o nuo ko), kuri išvalo mus nuo miesto erzelynės, šimtų veidų dažnai su niūriom nuotaikom, prisideda prie mūsų vidinės ramybės ir agresijos slopinimo. Dar paprasto vaizdingumo dėlei papildysiu vaizdiniu iš V. Raškaičio, M. Telksnytės kn. apie Šventosios upę (Šventupę) „veržli srovė gena laivelius prie žiočių….“. Ir vėl pagalvoju, kad ežere, o ypač Viešinto ežere, pats geni savo valtelę, pats vairuoji, prie kurio kranto atsiirti, tad gali jaustis didesniu savo padėties šeimininku. Dabartiniais laikais eilė žmonių kitame formate (paplitęs madingas išsireiškimas) mato vandens telkinius, atseit, dažnai išmaniajame telefone, tai dar neatrasta, kad šiame formate gali išsimaudyti, plaukti, paskui džiūti, degintis… Štai kiek įvairumo, iššūkių ne prie technologijų įrankio. Ir tokie gyvybingi įvairumai gali būti atrasti prie nedidelio, kartoju, užsislėpusio tankmėse, paruošto tiek, kiek įprasta, patogumo infrastruktūromis Viešinto ežero. Dar ir kaži ko sustingusiu baltu garniu pasigrožėsi, jei prisileis… Ne visiems gi tokie „perlai“ (foto 4).