Režisierė Jolanta Pupkienė: „Gan dažnai žmonės nori, kad menas juos šokiruotų“

Šiemet Kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, Anykščiuose buvo švenčiama kitaip nei iki šiol. Antano Baranausko aikštėje, šalia paminklo Laisvei, surengta Bendrystės ir Laisvės vakarienė. Šios idėjos autorė, Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus renginių organizatorė, režisierė Jolanta Pupkienė siūlo kurti naujas tradicijas ir valstybines šventes švęsti ne būnant tik žiūrovais, bet ir jų dalyviais.
Portalo anyksta.lt redaktorius  Robertas ALEKSIEJŪNAS su J.Pupkiene kalbėjosi ne tik apie šventes, bet ir apie Anykščių rajono kultūrinį gyvenimą, jos aistrą roko muzikai, neįgyvendintas svajones bei Troškūnus, kurių pašnekovė nekeistų į jokią kitą Lietuvos vietą.

– Esate kavarskietė, gimusi Jakšiškio kaime. Sakykite, kokie keliai Jus prieš 30 metų atvedė į Troškūnus? Papasakokite kiek plačiau apie savo šeimą.

– Taip, esu kavarskietė. Lygiai prieš 30 metų vasario 1 dieną pradėjau dirbti tuometiniuose Troškūnų kultūros namuose. Dar būdama Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto režisūros studijų ketvirto kurso studentė, ištekėjau už troškūniečio Artūro Pupkio. Taip likimas lėmė, kad abu anykštėnai, bet susitikome Klaipėdoje. Iki susitikimo su vyru niekada nebuvau buvusi Troškūnuose, turbūt nebuvo lemta, nes Lemtis arba Dievas, matyt, tada galvojo: „Dar prisibūsi tuose Troškūnuose“. Susituokėme, gimė dukra Aistė. Baigiau mokslus ir jau trisdešimt metų esu troškūnietė. Vyras Artūras dirba Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos technologijų mokytoju. Dukra Aistė baigė Vytauto Didžiojo universiteto menotyros studijas, dirba koncertinės įstaigos ,,Kauno miesto simfoninis orkestras“ kultūrinės veiklos vadybininke viešiesiems ryšiams.

– Atrodo, kad teatras tiesiog įaugęs į Jūsų kraują. Kas Jus užkrėtė teatro ,,virusu”?

– Turbūt skaitytojai norėtų išgirsti kokią nerealią istoriją, kurioje būtų pasakojama apie ypatingą nušvitimą ar apreiškimą, įvykusį manyje ir nuo to laiko „susargdinusį“ teatru. Nieko panašaus nebuvo. Dar besimokydama mokykloje mėgau kurti scenarijus, režisuoti mokyklinius naujametinius karnavalus, pati dalyvaudavau respublikiniuose skaitovų konkursuose, lankiau tuometinį Anykščių kultūros rūmų lėlių teatrą „Šilinukas“,  kuriam vadovavo vienas iš svarbiausių žmonių mano profesijos pasirinkimo kelyje – režisierė Janina Aleknavičienė. Vadovė Janina  turėjo savo teatrinio darbo metodiką, kurią taikau ir dabar, dirbdama su vaikais. Na o paskui, kai įstojau mokytis, jau buvo daug žmonių – aktorių, režisierių, kurių padedami mokėmės profesionalių režisūrinių gudrybių. Teatriniai praktiniai mokslai buvo psichologiškai ir moraliai labai sudėtingi. Mėgdavome sakyti, kai mokėmės, taip: „Išlieka tik stipriausi arba kvailiai“. Tada buvo visko, bet dabar į tai žiūriu kaip į asmenybės grūdinimo menų mokyklą, kurioje išmokau disciplinos, visada baigti darbą, kurį pradėjai, reikalauti iš savęs kokybės, pagarbos kitiems, stengtis teisingai save vertinti, nepervertinti savo galimybių.

– Teatro meno mokote vaikus ir jaunimą, jūsų pastatyti spektakliai skina laurus įvairiuose konkursuose. Kodėl pasirinkote darbą su vaikais? Ar jie geresni aktoriai nei suaugusieji? Kaip Jums pavyksta atrasti tiek talentingų jaunųjų aktorių?

– Tik niekada nereikia susireikšminti. Lietuvoje yra labai gabių, puikių režisierių, mano draugų, kolegų, dirbančių su vaikais miestuose ir mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Ignalinoje, Pasvalyje, Plungėje, Molėtuose ir kitose vietose. Tiesa, kad mes kol kas vis dar esame vienas ryškiausių Lietuvos vaikų teatrų ir tai mums neleidžia atsipalaiduoti, ilsėtis, nieko nebeveikti. Mes esame atsakingi už savo kraštą, už tai, kaip jį reprezentuosime, kaip garbingai atstovausime Anykščiams ir mylimiems Troškūnams. Man patinka dirbti su vaikais. Tai abipusis teatrinis vyksmas. Labai sudėtinga tai paaiškinti. Mūsų bendras buvimas kartu yra bendras siekimas vieno užsibrėžto tikslo. Aš juos mokau mokytis, bet drauge aš taip daug ko mokausi ir iš jų. Jeigu nėra abipusio grįžtamojo ryšio, rezultatas neįmanomas. Yra keli pagrindiniai dalykai, kurie patys svarbiausi man dirbant su vaikais: tolerancija, pagarba vaikui, ieškojimas prasmės ir tikslo, neiškelti savo tikslų aukščiau vaiko tikslų, jokios puikybės, elgtis taip, kad vaikai tavimi tikėtų, sugebėti kiekvienam vaikui sukurti tokias aplinkybes, kad jis jaustųsi pats reikalingiausias ir nepakartojamas. Vaikai yra impulsyvesni, tikresni, nesumeluoti. Su kai kuriais suaugusiais man kuo toliau, tuo sunkiau sekasi susišnekėti, nes daugelis vaikų yra protingesni už kai kuriuos suaugusius. Visi vaikai yra talentingi, jeigu kompleksuoti dėdės ir tetos tam tikru laiku nenužudė laisvos vaiko asmenybės, neleido skleistis vaiko fantazijai, improvizacijai, traktuodami tai kaip išdykavimą, nepaklusnumą, atsikalbinėjimą.

– Kaip dažnai Jūs pati lankotės teatro spektakliuose? Kurie Jūsų matyti teatro spektakliai įsirėžė į atmintį?

– Dažnai lankausi įvairiuose teatruose. Spektaklius žiūriu labai įvairius. Nesidomiu sintetiniu teatru, kuris dabar ima viršų teatro pasaulyje. Mėgstu jausmo teatrą, kuriame veržiasi emocijos, gyvastis, improvizacija.
Be jokios abejonės, didžiausią įspūdį paliko Andželikos Cholinos režisuotas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, Oskaro Koršunovo „Meistras ir Margarita“.

– Dirbate Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus renginių organizatore. Kaip vertinate Anykščių rajono kaimuose vykstantį kultūrinį gyvenimą? Ko, Jūsų manymu, jam trūksta?

– Apskritai norėdama ką nors vertinti, pirma turiu turėti tam teisę. Kartais man peršasi nuomonė, kad niekas nieko nebenori veikti, tik vertinti, neigiamai komentuoti arba, progai pasitaikius, sumenkinti kitų darbą. Pradėti visada reikia nuo savęs. Šiuolaikiniame technikos ir progreso pasaulyje žmonėms scenoje nebepakanka paprasto žodžio, dainos, eilėraščio posmo. Labai didžiulė pasiūla ir besaikis vartojimas egzistuoja ne tik buityje, bet ir kultūroje. Todėl gan dažnai žmonės nori, kad menas juos šokiruotų. Norint, kad iš dangaus leistųsi lėktuvai, smuikininkai grotų ant stogų, o dainininkams uždainavus iš jų burnos skristų balandžiai, reikia pinigų. Deja, lėšų renginiams visoje Lietuvoje  yra skiriama minimaliai, todėl vertinu ir gerbiu savo kolegas, bendraminčius ir manau, kad žmonės dirba pasiaukojamą darbą, buria bendruomenę, organizuoja daug gražių, prasmingų renginių.

– Troškūnuose organizuojate ne vieną festivalį, tačiau kiekvienas jų nėra tik populiarių atlikėjų koncertai, bet ir kūrybinės stovyklos vaikams ir jaunimui. Ką šios stovyklos duoda jos dalyviams?

Koncertai yra tik matomosios, viešosios festivalių veiklos, kurios yra inicijuojamos tam, kad augtų festivalio populiarumas ir būtų garsinamas ir žinomas Anykščių kraštas. Pagrindinė ir svarbiausia festivalio kūrybinė dalis ir yra edukacinės programos. Teatro, šokio, judesio, kino, dailės,  muzikos kūrybinės laboratorijos yra viena pagrindinių ugdomųjų meno formų vaikams ir jaunimui. Edukacinėse stovyklose dirba Lietuvoje gerai žinomi profesionalūs aktoriai, režisieriai, choreografai, kurie moko vaikus lavinti meninius įgūdžius ir juos pritaikyti kasdieniniame gyvenime.
Tai bendravimas, kompleksų ir baimių atsikratymas, lyderystės menas, balso formavimo technika, kūno lavinimo galimybės, įvairūs teatriniai etiudai, kurie padeda pažinti aplinką, orientuotis sunkiose situacijose ir kita. Be kūrybinių laboratorijų – jaunimas stovyklose bendrauja, dalijasi gerąja patirtimi, kuria įvairius pasirodymus netradicinėse erdvėse.

– Jūsų organizuojamuose festivaliuose skamba labai įvairi muzika – nuo popmuzikos, folkloro iki roko (gal tik metalo dar neteko girdėti). Kuo šiuose festivaliuose žadate nustebinti šiemet? Kokios muzikos Jūs pati mėgstate klausytis?

– Esu „rokeris“ iš prigimties. Aš pati mėgstu tik gyvais instrumentais atliekamą muziką, kitaip sakant, labiausiai suprantu ir myliu „gyvas roko grupes“ su išprotėjusiais solistais, nes manau, kad jie įneša gyvybės į sceną. Apskritai gyvenime vertinu pozityvą ir geros energetikos žmones. Nemėgstu žmonių, kurie visada yra „aukos vaidmenyje“. Su tokiais visai stengiuosi nebendrauti. Tai tas pozityvas turi būti ir scenoje. Žinoma, kad man patinka ir metalas. Kas kada nors neklausė grupės „Kiss“? Taip pat mėgstu pasaulio operos atlikėjus. Be jokios abejonės, lenkiu galvą prieš pasaulio mega žvaigždes, tokias kaip Eltonas Džonas, Tina Turner ir kt. Klausausi daug muzikos, kurią man pasiūlo jaunimas, nes aš turiu turėti apie ką su jais kalbėti, diskutuoti. Teatre su vaikais dalijamės kiekvienas savo mėgstama muzika. Mėgstu gerą, kokybišką džiazą ir dainuojamąją poeziją.
Šiemet festivaliuose ir projektuose Troškūnuose skambės pasaulio muzika: grupės iš Japonijos, Airijos, Lenkijos, Rumunijos. Didžiausi festivalio „Troškimai“  koncertai – Marijonas Mikutavičius ir grupė, Kastyčio Kerbedžio gyvo garso koncertas, „Gražiausia kino filmų muzika“ su Karina Krysko ir Jeronimu Miliumi. Festivaliui „Troškimai“ – 20 metų. Festivalio šūkis yra „Nuo vaikų iki senelių“.

– Prieš dvejus metus, rodos, pasukote į naują sritį – ėmėtės Anykščiuose rengti tarptautinį šokio festivalį ,,Pėdos“. Ką Jums reiškia šokis? Galbūt tai slapta Jūsų aistra?

– Kai mokėmės režisūros, tai visada mums choreografijos specialybės studentai sakydavo: „Klausykit, režisieriai, jei galit nešokti, tai nešokit“. Kiekvienas turi daryti savo mėgstamą ir suprantamą darbą. Aš žaviuosi žmonėmis, kurie yra savo darbo profesionalai ir tuo dega. Kai žiūriu į šokančius šiuolaikinius šokius atlikėjus, tai dažnai pagalvoju: „O dangau, tai yra virš žmogaus galimybių ribų“. Aistra bet kokioje srityje žmogų verčia daryti beprotiškus dalykus. Negaliu stovėti vienoje vietoje, turiu vis kažko ieškoti, eksperimentuoti, bandyti tai, ko dar niekas nedarė. Pagrindinis viso šito tikslas, dėl to ir gimė šokio festivalis „Pėdos“, idėja  siekti, kad Anykščiai turėtų visų meno sričių festivalius. Tik tiek, jokios kitos aistros. O be to, aš labai realiai save vertinu. Manau, kad šokti turi tie, kurie sutverti šokiui ir turi tam duomenis.

– Esate Anykščių rajono savivaldybės Kultūros tarybos narė. Jau klausiau apie kultūrinį gyvenimą rajono kaimuose. Koks jis, Jūsų akimis, yra Anykščiuose?

– Anykščiuose kultūrinis gyvenimas yra gyvas. Visose kultūros įstaigose dirba tikri savo srities profesionalai. Manau, kad įvairaus kultūrinio vyksmo yra pakankamai, įvairiems skoniams ir kiekvienam pagal poreikius. Manyčiau, turime daugiau dėmesio skirti vaikų ir jaunimo edukacinei kultūrinei veiklai. Turėtume vystyti glaudesnį bendradarbiavimą su rajono švietimo įstaigomis, mokyklomis ir inicijuoti, kurti bendrus projektus, skirtus vaikams ir jaunimui. Čia dar ilgos diskusijos ir bendro darbo klausimas, kuris yra šiai dienai labai svarbus.
Taip pat tarptautiniai profesionalios muzikos meno projektai. Ši sritis yra dar neatrasta, bet, manau, nieko nėra neįmanomo.

– Buvote apdovanota Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija, esate taip pat daugelio kitų kultūros premijų laureatė. Kuris Jūsų veiklos įvertinimas Jums yra reikšmingiausias ir kodėl?

– Žodžio „reikšmingas“ stengiuosi nevartoti arba vartoti saikingai todėl, kad susireikšminimas veda į puikybę. Manau, kad esu tikrai įvertinta, bet negaliu visų nuopelnų prisiimti sau todėl, kad visada šalia yra žmonės, kurie kartu daro daug dalykų, bet jie yra nematomi. Pats mieliausias apdovanojimas yra „Geriausio kultūros kūrėjo“ premija. Kaip jau minėjau, Lietuvoje yra daug puikių žmonių, kurie daro fantastiškus dalykus, todėl gauti tokį įvertinimą yra padėka ne tik man, bet Anykščių kultūros centro komandai, kuri leidžia įvykdyti sumanymus, studijos „Mes“ vaikams, kurie yra didieji pagalbininkai, Troškūnų parapijai ir klebonui Sauliui Filipavičiui, kurio dėka sukurtose sakralinėse erdvėse yra įmanoma vykdyti kultūrinius sumanymus. Tai dvasininkas, kurio pagalbos, tolerancijos, pagarbos kitam žmogui, vidinės erudicijos ir charizmos dėka Troškūnai tapo profesionalių menininkų traukos centru. Todėl teigti, kad visi apdovanojimai yra tik mano vienos nuopelnas, būtų labai neteisinga.

– Jūsų galvoje gimė mintis, kad Kovo 11-ąją Anykščiuose reikėtų švęsti kitaip. Ateiti į renginį su savo stalu ir vaišėmis – gan rimtas iššūkis. Papasakokite, kaip gimė tokia idėja, kaip manote, ar ji taps tradicija Anykščiuose?

– Manau, kad tradicijas kuriame patys. Būtų gražu, jeigu Bendrystės ir Laisvės vakarienė taptų tradicija. Laisvė, bendrystė, valstybės dienų paminėjimas turi būti kiekvieno lietuvio garbės reikalas. Man apskritai keistas dalykas yra tai, kad kažkas turi žmonėms organizuoti valstybines šventes, juos skatinti ateiti, įpareigoti daryti vieną ar kitą veiksmą, minint valstybei reikšmingas datas. Tiesiog kažkaip iškreiptai žmonės pradeda suprasti Laisvę. Ši Bendrystės ir Laisvės vakarienės idėja yra Laisvo žmogaus vidinės laisvės išraiškos priemonė. Kaipgi elgsis šiuolaikinis laisvas žmogus, kai jo niekas nevaro, kai jis nieko neprivalo, jam niekas neliepia? Viskas turi vykti žmogaus laisva valia. Patys žmonės atsineša viską savo, patys vaišinasi, patys bendrauja, patys išpažįsta Laisvę čia ir dabar su savo krašto, sau mielais žmonėmis.
Prie šio projekto dirba visa Anykščių kultūros centro komanda, tikinti laisvų žmonių laisvu pasirinkimu, ragindami švęsti laisvę kitaip. Tai nieko nauja: ta pati aikštė, tie patys žmonės, tik naujos išraiškos priemonės. Nes juk viskas nusibosta, todėl norime pažadinti laisvų žmonių siekius šią svarbią datą švęsti bendrystėje, kaip lietuvių tauta ir buvo įpratusi. Nuo senų senovės stalas lietuvių namuose užėmė bene svarbiausią trobos dalį. Prie stalo susirinkdavo visa šeima ir, rodydami vienas kitam pagarbos ir bendrystės ženklą, sukalbėdavo poterį, peržegnodavo duoną, kurią pjaudavo gaspadorius, sėdintis gale stalo. Viskas tas pats, tik šiuolaikiškomis priemonėmis.

– Papasakokite apie savo laisvalaikį. Teko girdėti, kad rašote eiles, kolekcionuojate etnografinius eksponatus.

– Etnografinius eksponatus kolekcionuoja vyras Artūras, o aš jais tik puošiu namus. Kartais parašau eilių, kai nebetelpu savy. Daug laiko praleidžiu klausydamasi muzikos, nes tai yra savitas, kitas pasaulis, kuriame pailsiu. Lankausi profesionaliuose koncertuose ir spektakliuose. Skaitau knygas, kai kurias  po kelis kartus. Rekordas – trys knygos per dieną (sekmadieniais). Nagrinėju lietuvių tautosaką – tai vienas įdomiausių mano užsiėmimų. Turėjau svajonę Anykščiuose įkurti sriubų restoraną, bet ji ir liks svajone. Bet laisvalaikiu išruošiu savo šeimai pietus, vakarienes, kartais net balius, tai ir įgyvendinu dalį svajonės. Kai visai nebežinau, ką daryti, arba ištinka „dvasinė krizė“ , laisvalaikiu žiūriu vaikiško turinio pasakas arba tai, ką rekomenduoja vaikai. Produktyviausias laisvalaikis tada, kai parvažiuoja dukra Aistė ir turim galimybę diskutuoti apie „menus, kurie vyksta didmiesčiuose“. Labai produktyvus laisvalaikis, kai turiu galimybę aplankyti vyro brolio tris vaikus – Nojų, Mortą ir Vytį – ir tiesiog su jais pabendrauti, nes niekas taip nepralinksmina, kaip jie.

– Tokį  energingą ir veiklų žmogų, kaip Jūs, ko gero, savo gretose norėtų matyti ne viena didmiesčio kultūros įstaiga. Ar nesate sulaukusi pasiūlymų palikti Troškūnus? Iš kur savo darbams semiatės energijos ir kūrybinių minčių?

– Turėjau kvietimų dirbti Vilniuje, ne kartą – Panevėžyje. Neseniai sulaukiau kvietimo dirbti vienoje geriausių Lietuvos gimnazijų. Žinoma, su tam tikromis sąlygomis. Bet argi tai būtų mano gyvenimas? Mano gyvenimas yra Troškūnai. Po vieno koncerto praeitą vasarą Troškūnų bažnyčioje priėjo sena močiutė ir tarmiškai pasakė: „Vaikeli, aš meldžiuos už tavo šeimą, kad tau Dievas duotų dar sveikatos padžiugint mano seną širdį neregėtais, negirdėtais dalykais“. Tokie ir panašūs sakiniai ir yra kūrybinės energijos kibirkštis, uždeganti naujiems darbams.

– Spėju, kad turite ir naujų kūrybinių minčių. Kuo gi dar mus nustebins režisierė Jolanta Pupkienė?

– O, geras klausimas. Pateikėme nemažai projektų, kuriuose užkoduoti, numatyti nauji festivaliai ir kiti geri dalykėliai. Bet jei pasakysiu, tai gali neišsipildyti. Pats realiausias pasiekimas –  pavasarį dešimtą kartą kartu su jaunimo teatro skaitovų grupe bandyti respublikiniame meninio žodžio konkurse laimėti laureato diplomą. Bet dar kartą noriu pabrėžti, kad Lietuvoje yra produktyviausiai dirbančių puikų kūrėjų, todėl, su didele pagarba jiems, tai sakau labai atsargiai.
O visa kita – dar pažiūrėsim.