Kai Vytautas Balčiūnas atsisakė Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos, man jo poelgis pasirodė pižoniškas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Pradėjęs domėtis, kas vyko Kultūros tarybos posėdyje bei rajono tarybos komitetų posėdžiuose, supratau, jog Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas V.Balčiūnas neturėjo alternatyvų – premijos jis imti negali.
Kiekvienais metais, kai tik prasideda kultūros premijos dalybos, vyksta nesąmonės.
Kai Vytautas Balčiūnas atsisakė Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos, man jo poelgis pasirodė pižoniškas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Pradėjęs domėtis, kas vyko Kultūros tarybos posėdyje bei rajono tarybos komitetų posėdžiuose, supratau, jog Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas V.Balčiūnas neturėjo alternatyvų – premijos jis imti negali.
Kiekvienais metais, kai tik prasideda kultūros premijos dalybos, vyksta nesąmonės. Premijos nuostatai parengti taip, kad pretenduoti į ją gali kas tik netingi. Pamenu, 2005 metais premiją gavo profesorius Antanas Tyla, įveikęs pačią Mariją Kanišauskienę. Tuomet poetę M.Kanišauskienę premijai pristatę asmenys rašė, jog ji turi „Kas yra kas” serijos 2005 metų „Lietuvos miestai” sertifikatą” ir „literatūriniuose renginiuose gražiai, kultūringai prezentuoja mūsų rajoną”. Profesoriui buvo „onoras”, juk pačią sertifikato turėtoją įveikė? Lyg ir juokinga, bet iš esmės – durnynas. Gerbiu liaudies eiliuotojus, pynėjus, mezgėjus, siuvinėtojus, drožinėtojus, klijuotojus, verpėjus, audėjus, kepėjus, aludarius, o ypač – degtindarius… Dar visai neaišku, kas globaliu požiūriu vertingesnis – ar istorijos profesorius, ar geras aludaris. Kaip istorikas vertingesnis profesorius, bet kaip aludaris, profesorius nieko vertas… Faktas! Tad premiją reikia dalint abiem po lygiai arba nei vienam neduot, nes verpėjas yra geresnis verpėjas ir už profesorių, ir už aludarį.
Šįmet išėjo taip, jog pagrindiniais varžovais dėl T.Mikeliūnaitės premijos tapo velionis kraštotyrininkas Povilas Jurkštas ir kur kas gyvesnis V.Balčiūnas. Per balsavimą Kultūros taryboje laimėjo pasatarasis. Rajono tarybos ir Kultūros tarybos narys Romaldas Gižinskas per Kultūros tarybos posėdį lygino P.Jurkštą ir V.Balčiūną. „Balčiūnas ne tiek dau padarė Anykščiams. Nesakau, kad tai netalentingas žmogus, bet būdamas kultūros viceministras jis turėjo didžiulę komandą”, – kalbėjo politikas ir siūlė premiją teikti „nekontraversiškam, nesimėčiusiam, nesiblaškiusiam” P.Jurkštui. Tai už ką premija P.Jurkštui? Už tai, kad nebuvo kontraversiškas, nesimėtė ir nesiblaškė? O gal norėta pasakyti, jog V.Balčiūnui premijos negalima skirti dėl to, kad jis buvo kontraversiškas, mėtėsi ir blaškėsi… Nežinau, kaip V.Balčiūnas nuo R.Gižinsko kontraversiškai blaškėsi, tačiau tai, regis, neturėtų būti motyvas, vertas jis premijos ar ne. Kam viešai ižeidinėti žmogų? Rajono tarybos komiteto posėdyje tarybos narė, mokytoja Aldona Daugilytė pareiškė, jog ji ne mažiau nei V.Balčiūnas prisidėjusi, kad monsinjoro Alberto Talačkos kolekcija liktų Anykščiuose, o neatitektų Panevėžio vyskupijai. Dėl to, kad A.Daugilytė labai prisidėjo, V.Balčiūnas nevertas premijos? Ar dėl to premijos vertas P.Jurkštas? O gal norėta pasakyti, kad A.Daugilytei priklauso komisiniai nuo premijos? Bet kuriuo atveju įžeidu – juk ne pat V.Balčiūnas sau nuopelnus prisiskyrė ir iš A.Daugilytės atėmė.
Kultūros premija turi piniginę 5 000 litų (penkių tūkstančių litų) išraišką, tačiau tai iš esmės yra ne premija, o titulas, garbės vardas. Ar galima leidžiantis žeminamu pelnyti papildomą dozę garbės?!
V.Balčiūno sustatymas į vieną gretą su P.Jurkštu nėra korektiškas. Tarp šių asmenybių konkurencija nėra galima vien del to, kad vienas jų miręs. Ir veiklos judviejų visai skirtingos. Kaip kraštotyrininkas vertingesnis P.Jurkštas, kaip kultūros vadybininkas – matyt V.Balčiūnas…
Teisingieji anykštėnai rado net juridinį pagrindą, kodėl V.Balčiūnui negalima skirti premijos – jos nuostatuose parašyta, jog premija gali būti skiriama tik Anykščiuose gimusiems arba mūsų krašte gyvenantiems veikėjams. Žodžiu, jei gimei Vorkutoje, paskui šimtą metų gyvenai Anykščiuose, bet vėliau išsikraustei – premijos negali gauti, o jeigu tave dar su visais vystyklais iš Anykščių išplukdė į Čikagą – būsi pirmas eilėje.
P.Jurkštas mirė 2006 metais. Kodėl jam premija reikia skirti 2009 metais? Tik dabar Anykščių muziejininkams „dašuto”, kad šio krašto šviesuolio veikla buvo vertinga? Kur čia nors kokios logikos užuomazgos? Bronė Lukaitienė tikino, kad kažkas premijos nuostatus „pritempė” prie P.Jurkšto. Gali būti teisybė. Mat premija dabar skyriama už penkerių paskutinių metų nuopelnus. Kasmetinė premija už penkerių metų nuopelnus…. Šiaip jau niekas nei spektaklio penkerius metus nestato, nei knygos tiek laiko neleidžia. Ir kilimo audimui penkerių metų nereikia. Ir alus greičiau užrūgsta. Kaip specialistas žinau! Bet, 2006 metais mirusio žmogaus neapdovanosi už 2009 metų nuopelnus… Įrodomi nuopelnai sunkiai būtų. Taip ir atsirado penkeri metai.
Muziejaus direktorius Antanas Verbickas neslėpė, jog jei P.Jurkštui būtų skirta premija, tie pinigai atitektų… jo (Jurkšto, Jurkšto, ne Verbicko) sodybos pastatų stogui. Taigi, meilę ir pagarbą kraštotyrininkui pagimdė skylė stoge.
Spėju, jog po metų kitų dėl kultūros premijos varžysis ir Antanas Baranauskas. Ėda piktos kirvarpos apatinį klėtelės vainiką. Graužia… Net autobusų stotyje girdisi…
Nemanau, jog atsiras A.Baranauskui konkurentų. Su mirusiais, stichija ir A.Verbicku – nepakovosi…
