1991 metų rugsėjo 27 dieną Tarybų Sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Jazovas pasirašė įsakymą dėl 1989 metų rudeninio šaukimo kareivių demobilizavimo. Tą pačią dieną lietuviai, latviai ir estai buvo paleisti namo.
Iš laiškų ir kalbų žinojau, kad viskas namie dabar kitaip nei buvo 1989-aisiais. Tačiau kol pats situacijos nepačiupinėji, jos normaliai ir nesupranti. Į savo kaimą Molėtų rajone grįžau būdamas visiškas ,,ufonautas“. Tuo metu dauguma buvusių klasės draugų buvo metę studijas aukštosiose mokyklose ir beveik visi pažįstami kažkur kažkuo prekiavo. O man niekaip ,,nedašuto“, jog reikia pirkti kubinio metro talpos languotą ,,tašę“ ir važiuoti bent iki Maskvos. Kokios ,,tašės“ – aš jau antroje klasėje žinojau, kad būsiu mokytojas!
Rudenį, žinia, universitetai studentų nebepriima, prasidėjus mokslo metams mokykloje įdarbinti nebegalėjo net švogeris – visi etatai užimti.
Tėvai jau buvo pensininkai, gyveno kaime, laikė 4-5 karves, kelias kiaules. Jiems, kogero, būtų visai patikę, kad apskritai likčiau kaime. Atvesčiau ,,zdaravą“ marčią ir perimčiau ūkį…
Tokio emocinio fono skatinamas ir likau savo kaime žiemoti iki kitų metų vasaros. Vasarą tapau pedagoginio ,,neakivaizduoliu“, rudenį pradėjau dirbti Traupio pagrindinėje mokykloje. Į stacionarą nestojau, nes bijojau būti našta tėvams, o be to – jaučiausi ir žiauriai senas. Ką aš, 21-erių metų ,,diedas“, su 18-mečiais veiksiu?
Prasidėjus nūnai karantinui, suvokiau, kad 1991-1992 metais kokius 8-9 mėnesius gyvenau saviizoliacijoje. Ir buvo visai faina. Kitokia, aišku, ta izoliacija buvo nei dabar. Judėjimo laisvės, bent jau po Lietuvą, įstatymai nevaržė, bet judėti nebuvo už ką.
Turėjau ,,dvylikinę“ ,,Jawą“, tėvas – šeštą ,,žigulį“. Atsimenu, vairuotojo pažymėjimo vertę tada įdomiai traktavome – na, kokių 50 km. spinduliu nuo namų lyg ir be teisių buvo galima važinėti. Bet toliau kaip Utena ir Ukmergė be teisių važiuoti lyg ir negerai. Tabu.
Tačiau kai neuždirbi savo pinigų, drožti tėvo ,,žigulį“ buvo nesmagu. Tik kartais jį pasiimdavau.
Tėvai maisto produktų praktiškai nepirko. Tik kruopas, makaronus, cukrų, aliejų…
Ir valdiškos degtinės nereikėjo. Kaimas turėjo bendrą samagono aparatą. Jis keliavo iš vienos pirties į kitą. Vienu varymu išeidavo apie 20 butelių samanės. Tėvas butelius sukišdavo į grūdų aruodą, todėl niekada nežinodavo tikslaus savo atsargų kiekio. Esant progai, iš aruodo man buvo galima legaliai išsitraukti butelį, be progos – tekdavo jį pasiimti tyliai, nesireklamuojant.
Pavasarėjant išsilaikiau vairuotojo teisės. Ne todėl, kad jų labai reikėjo, o dėl to, kad nebuvo ką veikti. Per žiemą į sąsiuvinius persirašiau Adolfo Šapokos istoriją, mokiausi datas, piešiau schemas.
Griovau tėvų už pajus gautos kolūkio fermos gabalą. Jau tada buvau autistas, mėgau dirbti vienas. Kartą lūžo fermos perdanga, ,,parėjau“ nugara ant betoninių ėdžių. Guliu. Kojas rankas pajudinti galiu, bet atsikelti nepajėgiu. Oro temperatūra minusinė. Artimiausia sodyba bent už kilometro… Pagalbos neprisišauksi. Na ir paršliaužiau namo kažkaip… Taigi, turėjo gyvenimas natūriniame ūkyje ir savo minusų.
Nuvažiuodavau į Traupį krepšinio pažaisti. Kol kelias nebūdavo nuklotas sniego (kelių centimetrų sluoksnis nebuvo laikomas rimta kliūtimi) iš savo Balninkų į Traupį 50 kilometrų važiuodavau ,,Jawa“ . Sporto salė kaip ir nelabai buvo šildoma, tačiau problemų tai nekėlė…
Iki šios dalies tekstą perskaičiusi ,,Anykštos“ redaktorė įvertino mano tuometinę būseną: ,, žmogau, tu gyvenai idealiomis sąlygomis, buvai saugus“. Tik teoriškai žinojau, kad pasaulyje egzistuoja bananai, o apie jogurtus, manau, nebuvau girdėjęs. Tačiau man nereikėjo rūpintis, kaip išgyventi, atvirkščiai – žinojau, jog turiu tėvų užnugarį.
Sesuo tuo metu augino tris mažus vaikus. Jos vyras buvo mokyklos direktorius, ji pati – mokytoja. Jauna inteligentų šeima laikė karvę, prieauglį. Vienu metu jų ūkyje buvo net dvi karvės. Mūsų tėvai jiems atgabendavo pilną bidonėlį kiaušinių. Visuomet namuose buvo lašinių. Prekėms būdavo išduodami talonai, todėl žmonės pirkdavo ne tai, ką reikia, o ką galėjo nusipirkti.
Sesuo prisimena, kad aš, grįžęs iš kariuomenės ir pas ją aptikęs ,,štabelį“ muilo, juokavau: ,,Kaip parduotuvėse muilo netrūks, jeigu tu visą į namus susitempei“. Jai, patyrusiai grūsčių eilėse prie kaimo parduotuvės realybę, mano juokelis tada nepasirodė juokingas. Sesei 1991-aisiais buvo baisu. O tiems, kurie augino vaikus ir neturėjo tėvų užnugario, buvo dar sunkiau.
Ir dabar, per koronavirsuso epidemiją, žmonės turi teisę į skirtingas jausenas, būsenas, emocijas… Nėr ko vieniems iš kitų vaipytis. Dvidešimtmetis viengungis, galintis neribotam laikui grįžti pas gerai gyvenančius tėvus, koronavirusą laisvas priimti kaip nuotykį. O šeimoms su mažais vaikais, senais tevais, nestabiliomis pajamomis – tragedija. Jei iki šiol balansavai ant skurdo ribos, lyg ir aišku, kad nebebalansuosi. Lyg ir aišku, į kurią pusę krisi…
Tas pats ir su verslais… Jeigu įmonė iki šiol svyravo tarp ,,būti ir nebūti“ , matyt, pirmosios alternatyvos jau nebeturi.
Mirtys nuo koronaviruso labai panašios į ekonominę fizinių ir juridinių asmenų mirtį. Sveiki ir stiprūs išliks…
Ech, kad man grąžintų 1991-ųjų sveikatą ar bent ,,pofigizmą“! Nors
