Pavasarį, kai tik pradėjom pažintį su COVID-19, viskas buvo daugiau mažiau aišku: paskelbtas karantinas, uždarytos sienos, privalomas kaukių dėvėjimas, nuotolinis mokymasis ir, kiek įmanoma, darbas… Nors, pripažinkim, nebuvo tada nei masinio sirgimo, nei mirčių skaičius buvęs velnioniškai baisus.
Gyvenom be miesto švenčių, mugių, „šopinimosi“, kelionių… Už tai skersai išilgai išvaikščiojom miškus, išbraidžiojom pievas ir padarėm išvadą, kad Maironis buvo teisus sakydamas „Graži tu mano, brangi tėvyne…“
Tačiau atėjo vasara ir pasileidom plaukus… Atsidariusiose kavinėse ir restoranuose iki paryčių netilo muzika ir taurių skambėjimas, lėktuvai vėl pradėjo gabenti tautiečius prie šiltų jūrų, o miestų ir miestelių „galvos bei kaklai“ ėmėsi kurti scenarijus, kaip pritraukti prekeivius į muges ir kokius atlikėjus kviesti į miestų šventes.
Kaip pasileidom plaukus, taip, atrodytų, net nežadam jų susitvarkyti. Ypač keista, kad palaidom kasom plaikstosi tie, kurie tiesiogiai atsakingi už koronaviruso suvaldymą.
Pradėjus po truputį daugėti užsikrėtusiųjų, vėl buvo sugrąžintas privalomas kaukių dėvėjimas maitinimo įstaigose: tiek viduje, tiek lauko terasose. Pagaliojo šis sprendimas kurį laiką ir vis dėlto buvo panaikintas, nors tvarka liko ne mažiau absurdiška: įeidamas ir išeidamas iš restorano turi užsidėti kaukę, o jau prie stalo – sėdėk laisvas. Gal koks tyrimas buvo padarytas, kuris būtų parodęs, kad virusas gyvena tik palei duris, o jau valgančius ir geriančius jis pagarbiai apeina…
Dar absurdiškesnė izoliacijos tvarka. Paskutiniais duomenimis, apie 2,5 tūkst. mokinių, mokytojų, ugdymo įstaigų administracijos darbuotojų yra saviizoliacijoje, koronavirusas užfiksuotas 138 ugdymo įstaigose. Vaikų, kurie yra saviizoliacijoje, tėvai neprivalo laikytis saviizoliacijos, nes jie yra įvardijami kaip kontakto kontaktas, taigi jie gali eiti į darbus, lankytis renginiuose ir t.t.
Suintensyvėjus viruso plitimui, iš karto atsirado daugiau šalių, iš kurių grįžtant nebereikėjo izoliuotis. Jeigu iki tol saugiomis šalimis laikytos tos valstybės, kuriose sergančiųjų 100 tūkst. gyventojų yra ne daugiau kaip 16 atvejų, tai labai greitai šis skaičius padidintas iki 25. Dabar jau yra svarstomas variantas dar labiau didinti sergančiųjų skaičių 100 tūkst. gyventojų: scenarijai įvairūs – vienas tokių, kad į Lietuvą atvykus iš šalių, kuriose sergamumas yra panašus kaip Lietuvoje (šiuo metu apie 50 atvejų 100 tūkst. gyventojų) arba iki 10 atvejų didesnis, privaloma saviizoliacija nebebūtų reikalinga. Matome, kad sergančiųjų daugėja praktiškai visose šalyse, tačiau tada kyla klausimas, ar saviizoliacija iš viso yra prasminga?
Taisyklių ir taisyklėlių šiuo metu tiek, kad jau net sunku susigaudyti, kada kokio nurodymo reikia laikytis. Rytą galioja vienos taisyklės, o vakare, žiūrėk, jau visai kitų turi laikytis.
Esu tikra, kad daugiausia nepatogumų žmonės patiria dėl to, kad pirmenybė vis dar teikiama nuotolinėms gydytojų konsultacijoms, kad pavasarį sustabdžius planinių paslaugų teikimą, eilės pas gydytojus specialistus nusikėlė per kelis mėnesius į priekį. Nors gydymo įstaigos sako, jog panaikinus karantiną visos paslaugos buvo atnaujintos, žmonės kalba ką kita. Ir žinok, ar žmonės meluoja, ar gydymo įstaigos ne 100 proc. vykdo ministerijos nurodymus. Aš nekalbu apie tuos atvejus, kai močiutės ir diedukai piktinasi, jog nebegalima į gydymo įstaigą ateiti likus 2 valandoms iki priėmimo laiko, juk būdavo taip smagu su pažįstamais poliklinikos koridoriuose pasikalbėti…
Pavasarį daug kas šaipėsi iš besilaukiančių moterų, kurios viešai „raudojo“, kad niekaip nepagimdys, jeigu procese nedalyvaus vyras. Dabar nėščiųjų pasipiktinimą kelia faktas, kad gimdymo metu reikia dėvėti apsauginę kaukę… Iš tikrųjų, gal gimdymas ne visai tas procesas, kai gali ir šiek tiek pridust… Pyko pyko moterys, kol paaiškėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija nėra nustačiusi tokios tvarkos: kiekviena ligoninė pati nusistato tvarkas, o minėtas reikalavimas vis dėlto, manyčiau, perteklinis. Kaip ir vienos sostinėje esančios klinikos vadovo komentaras, kad „esant būtinybei, gimdymą priimantis gydytojas gali moteriai leisti nusiimti kaukę ir įkvėpti oro…“
Tvarkos kuriamos, neatsižvelgiant į jų absurdiškumą. Akivaizdu, kad bent jau kurį laiką su COVID-19 turėsime išmokti gyventi. Gal iki tol, kol atsiras vakcina, gal iki tol, kol didžioji populiacijos dalis persirgs „korona“ ir virusas taps nebe toks gąsdinantis ir grėsmingas.
Tačiau ar reikia valstybei tyčiotis iš savo piliečių? Mes sugalvosim kokį nors sveiku protu sunkiai paaiškinamą reikalavimą, o žmogeliai tegul jo laikosi. Mes prie sienelių arba ant raudono kilimo pozuosim be kaukių, bet į kavinę be kaukės įžengęs žmogus nebus aptarnaujamas. Labai blogai, kad katastrofiška padėtis Raseinių bei Radviliškio rajonuose, fui, kokie blogi tų rajonų gyventojai, nes atsisako testuotis, bet pasilinksminimo vietų darbo laiko tikrai netrumpinsim, nes nesmagu ir nenaudinga pyktis su verslininkais…
Esu tikra, kad žmonėms mažiau pykčio keltų logika pagrįstos taisyklės, kurių tikrai būtų prasmė laikytis, nei reikalavimų kratiniai, kurie nei naudos duoda (matom didėjančius sergančiųjų skaičius), nei yra pagrįsti moksliniais tyrimais.
Norisi tikėti, kad palaidus plaukus pagrindinės valstybės galvos vis dėlto susitvarkys…
