Trečiojo reicho naciai nepralaimėjo karo. Bent jau ne idėjiškai. Jų propaguotos idėjos apie natūralią atranką – „išgyvena stipriausias“- giliai įsišaknijo visuomenėje ir kuo toliau, tuo labiau skleidžiamos. Devynioliktame amžiuje evoliucijos teorijos kūrėjo Čarlzo Darvino išplėtota teorija, kurią jis taikė gyvūnijos pasauliui, kai pats mokslininkas dar buvo gyvas, prigijo visuomenės gyvenimui apibūdinti, pasitarnavo ideologiškai.
Tai – socialinis darvinizmas. Nors teigiama, kad pats Č. Darvinas pasisakė prieš natūraliosios atrankos teorijos taikymą žmonių gyvenimui (gali būti, kad jis suvokė, kuo tai gali baigtis), suprato, kad medicinos progresas leidžia ištaisyti daugybę gamtos užprogramuotų individe glūdinčių problemų, bet būtent šio mokslininko vardu pavadinta žiauri ideologija. Nors Č. Darvinas žmonijos evoliucijoje akcentavo pagalbos ir užuojautos reikšmę, tačiau jo teorijos tapo apverstos aukštyn kojomis arba panaudotos kaip patogiau. Išgyvena stipriausi.
Terminas ,,socialinis darvinizmas“ itin plačiai imtas taikyti tam, kad būtų galima apibūdinti į vieną- nacizmo- ideologiją sujungtą rasizmą, elitarizmą, eugeniką, kapitalizmą ir nuolatinę individų kovą už būvį (dėl resursų – „gyvybinės erdvės“) . Ne veltui naciai mėgo demonstruoti propagandinius filmus, kuriuose gyvūnai rungiasi vienas su kitu, o pats Adolfas Hitleris skatino pavaldinius visomis priemonėmis nustumti konkurentą kovoje dėl postų ir paaukštinimų. Lyderiais tapdavo patys efektyviausi, su priemonėmis nesiskaitantys, kad prisitaikytų, individai. Tai vienas iš atsakymų, kodėl vienoje iš labiausiai civilizuotų šalių dėjosi protu nesuvokiami žiaurumai. Paprasčiausiai gamtinė laukinė atranka buvo įdiegta į gyvenimą, žmogui kovojant prieš žmogų. Moralės ir kažkokių taisyklių joje nėra ir būti negali. Tai, kad nacistinė Vokietija formaliai pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, privertė socialinės atrankos principus paslėpti ir primiršti. Paslėpti, bet ne užmiršti. Dabar jie vėl po truputį grįžta aukščiausiais lygmenimis. Juo labiau, kad darvinizmo principų taikymas visuomenei užgimė ir buvo plėtojamas ne Vokietijoje, o anglosaksų šalyse.
Socialinį darvinizmą aptinkame kiekvienoje gyvenimo srityje- nuo globalios ekonomikos iki elementaraus, kiekvieną dieną valgomo maisto, nors paties termino jo šalininkai, išskyrus, kaip teigiama, satanistų Šėtono bažnyčią, nevartoja.
Kad klestėtų socialinis darvinizmas, būtina kapitalistinė santvarka, pageidautina, kad ji būtų kuo labiau neoliberali. Po raktažodžiais „laisva rinka“, „investicijų skatinimas“, „išlaidų optimizavimas“, „neefektyvus valstybės sektorius“ ir panašiais slypi ta pati esmė – visuomenės gyvenimą grįsti tais pačiais, tik užmaskuotais ir ne tokiais tiesmukais, kaip vartojo naciai, principais.
Stipresniųjų išgyvenimo ideologijos rezultatas – valgome prastesnį maistą (net tyrimais nustatyta, kad maisto kokybė, lyginant su Vokietija, pas mus skiriasi), turime mažiau teisių ir galimybių, patiriame didesnį stresą, prarandame nemokamą mokslą ir mediciną, esame blogesnėje konkurencinėje padėtyje (jau vien nevienodos ES išmokos už tą pačią veiklą tai liudija) nei tie patys „senieji“ europiečiai. Kuo labiau valdžia skatina šalies dalyvavimą globalioje ekonomikoje pagal jos taisykles, kuo labiau priiminėja liberalius darbo kodeksus, kuo labiau pritraukinėja mistinius investuotojus, tuo blogesnes sąlygas turime. Tuo didesnius mokesčius moka paprasti darbuotojai, kad „nebūtų sugadintas investicinis klimatas“, ir tuo mažiau gali nusipirkti už tuos pačius uždirbtus pinigus. Galiausiai – nykstame vos ne sparčiausiai pasaulyje, nes nesame stipriausi, o išgyvena tik stipriausi.
Kitaip ir būti negali. Naikinant socialinį instinktą, kuris sukūrė žmoniją su visais jos pasiekimais, kuris išmokė rūpintis silpnesniais visuomenės nariais, aukotis dėl jų, pirmieji žūva tie, kurie turi blogiausias sąlygas (juk išgyvena stipriausi). Todėl gali statyti kokius tik nori lajų takus ar takus pakrantėmis – niekas nesikeis. Kurti reikia darbo įrankius, kad būtų galima prekes gaminti ir parduoti kaimynams. Ne veltui Vokietija, kuri daug gamina ir eksportuoja, klesti, Kinija – „pasaulio gamykla“- pagal atlyginimus jau ima lenkti Lietuvą, o ir su žaidimo taisyklėmis sutikti nenorintiems lenkams, daugeliui mūsų lieka tik pavydėti. Šiomis sąlygomis ilgiau atsilaikys tie, kurie nepasiduos globalios ekonomikos pagundoms ir gamins, o ne kalbės apie, pavyzdžiui, turizmo naudą. Viena didelė gamykla, kaip koks „Anykščių vynas“ klestėjimo laikais, daug naudingesnė nei dešimt lajų takų kartu sudėjus.
Blogiausia, kad nykimas yra nuolat besitęsiantis kelias iki pat pabaigos. Nykimas, nesant nei karo, nei maro, galimas iki visiško išnykimo. Juk gamtoje, jei remsimės „išgyvena stipriausias“ principu, pirma žūva silpniausi, bet vėliau ateina eilė ir kitiems. Jei šiandien, šaukiantys „nemokėkim pašalpų šeimoms už vaikus, pasigimdė – tegu ir prižiūri, nes vis tiek pinigus prageria“, arba „socialinės pašalpos skatina nedirbi“, skatina socialinio darvinizmo atšaką – socialinį rasizmą, tai rytoj neišvengiamai ateis eilė tam, kad gims šūkiai, jog nereikia mokėti pensijų iš valstybės – tegu patys rūpinasi, o gyvybė nėra savaime vertinga, todėl reikia naikinti mažiau vertingus. Beje, socialinio darvinizmo principai palietė ir vaikų galimybes – jei vaikas gims neturtingoje šeimoje, jis jau neturės tolių galimybių siekti mokslo, prisitaikyti prie gyvenimo, kaip gimęs „sėkmingai prisitaikiusioje“.
Socializmo judėjimo ir krikščionybės pasiekimai, kaip pamatinis individo vertingumas dėl to, kad jis gimė ir nesvarbu- gražus, stiprus ar su negalia – naikinami. Šiuo metu visoje Europoje tik vadinamosios Vyšegrado šalys aktyviau bando jį saugoti. Juo labiau, kad nei pas mus, nei bet kur Europoje, išnykus baimei, kad nepatenkinti gyvenimu piliečiai į valdžią išrinks komunistus, dingo bet kokia paskata valdžios lygiu elgtis socialiai. Tiesiog nėra alternatyvų. Nesutiksi dirbti tokiomis sąlygomis, kokias siūlys, – atvyks darbininkai iš vargingesnių šalių, o kad ir ką beišrinktum – priešrinkiminių pažadų niekas neįpareigotas laikytis.
Kažkada, po „Mažeikių naftos“ perdavimo amerikiečiams, dabar jau miręs daktaras Kazys Bobelis viešai televizijoje kalbėjo, kad leistis plėšiamam – tokios šiandieninio pasaulio žaidimo taisyklės. Tik leisdamasis plėšiamas įstoji į klubą, kurio nariu būdamas pats įgysi teisę plėšti kitus. Tačiau narystė šiame, taip pat socialiniu darvinizmu pagrįstame klube, nepavyko – prie klubo naujos valstybės jungiasi nenoriai, tad kaip buvome, taip ir likome pačioje plėšiamųjų piramidės apačioje. Todėl ir nykstam, todėl ir Anykščiai po kokių dvidešimties metų ims panašėti į Kavarską- ir nieko jokia rajono valdžia su tuo padaryti nepajėgi.
