
Dainius Žiogelis yra geriau nei Donaldas Trampas. Vien jau dėl to, kad D.Žiogelis nedegino Kapitolijaus. Tiesa, ir D.Trampas Kapitolijaus nedegino, ir apskritai JAV Kongresų rūmai nebuvo uždegti. Tačiau daugelio televizoriaus žiūrėtojų ir interneto vartotojų sąmonėje amžiams užsifiksuos, kad kažkas visgi Amerikoje prie D.Trampo degė ir dėl to gaisro kaltas gelsvaplaukis Prezidentas.
1918 metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą mūsų sąmonė pirmiausia sieja su Jonu Basanavičiumi. Signatarų buvo dvidešimt. Žinome tik J.Basanavičių. Na, dar Steponą Kairį, nes jis anykštėnas. Gal dar Antaną Smetoną ir Aleksandrą Stulginskį, mat jiedu vėliau buvo Lietuvos Respublikos Prezidentais. Bet dėl A.Smetonos tapatinimo su laisve – abejoju. Jis juk 1940-aisiais perbrido upelį (gal Šešupę, o gal Nemuną) ir pabėgo į Vakarus, Lietuvą palikęs rusams. Bailys jis, todėl nesisieja su Nepriklausomybe. O ką jau kalbėti apie kitus 16 Signatarų… Kažkokie statistiniai vienetai…
Kartkartėmis Seimas pabando „įprezidentinti“ Vytautą Landsbergį. Nesuprantu, kuriems galams to reikia. Juk jau aiškiai įkalta, kad 1990-ųjų Nepriklausomybę Lietuvai atnešė V.Landsbergis.
Mano karta pyksta, kad užmirštas Romualdas Ozolas, o Kazimira Prunskienė, Vytautas Petkevičius, Vitas Tomkus, Arvydas Juozaitis apskritai paversti tautos priešais, atskalūnais. Bet net mūsų kartos istorinės nuoskaudos blėsta. O ką jau kalbėti apie jaunimą. Jiems dzin. Ką patieksi – tą suvirškins.
Keičiantis kartoms, įvykiams tampant istorija, žmonių sąmonėje lieka tik įkalti faktai ar net mitai. Vytautas buvo gėris, Jogaila – blogis. Kai kas žino, kad tuo pat metu gyveno dar ir pridurkas Švitrigaila. Matyt, ne trys veikėjai ir XV amžiaus pražioje buvo svarbūs, bet tik tiek plačiosios visuomenės vartojimui liko.
Nekūriau aš Nepriklausomos Lietuvos, negyniau Tėvynės nuo tankų. Apskritai gal tik sausio 17 – ąją sužinojau apie sausio 13-osios įvykius. Tik tada, kai mane, sovietinės armijos karį, pasiekė sesers parašytas laiškas. Neturiu moralinės teisės rėkti: „ne už tokią Lietuvą kovojau“ – na, nekovojau aš nei už vienokią, nei už kitokią Lietuvą. Esu tik pašalinis stebėtojas, kuriam atrodo, kad Lietuvą gelbėjo tautos kolektyvinė sąmonė. Nelabai įsivaizduoju, kokio tipo žmogus, galėjęs sausio 13-osios naktį būti prie televizijos bokšto, prie jo nebuvo. Varė studentai ištisais bendrabučiais, dalis jų apskritai negalvojo apie laisvę, šiaip chebroj buvo smagu.
Nedievinu aš V.Landsbergio, tačiau privalau pripažinti, kad jo tuometinis vaidmuo bent jau nekliudė kolektyvinei sąmonei. Apsigynėt Jūs nuo tankų patys. Istorijoje liks tik V.Landsbergis. Na, ir telieka – negi gaila. Nežino plačioji visuomenė Jono Vailokaičio ar juolab Donato Malinausko, tačiau Vasario 16-osios Akto rezultatas nuo to netampa mažiau vertingas.
D.Žiogelis geriau negu D.Trampas. Bet istorijoje liks D.Trampas. Mes tikime, kad kadenciją baigiantis galingiausios pasaulio valstybės vadovas yra klounas. Dabar jau jis net džokeris. Akivaizdu, jog vyrukas, pasidaręs milijonus ir valdęs valstybę (ir dar kokią valstybę!), nėra paprastas, tačiau bent jau lietuviams yra įrodyta, kad – na, visiškas durnelis. Taip paveikta kolektyvinė sąmonė…
Puikiai kolektyvinė sąmonė demonstruojasi per koronaviruso epidemiją. Pavasarį trūko spirito ir kaukių. Dėl spirito litro lietuvis lietuvį galėjo papjauti – taigi, prie dezinfekciniu skysčiu prekiaujančių parduotuvių driekėsi eilės. Dabar „koronos“ tarp mūsų daug daugiau, bet dezinfekcinio skysčio naudojame mažiau, nes visi … jo turi. Dabar riejamės dėl skiepų. Abejojame skiepų patikimumu, nežinome, kokie galimi šalutiniai poveikiai, tačiau žmogėnas, pasiskiepijęs be eilės, tampa tautos priešu. Lyg koks Burokevičius ir Kuolelis viename asmenyje. Ir antivakseriai to veikėjo negina – juk ir jiems jis idėjiškai svetimas.
Aurelijus Veryga – ne J.Basanavičius ir ne V.Landsbergis. Jis greičiau jau vietinis D.Trampas. Buvusį Sveikatos apsaugos ministrą stengtasi daryti juokdariu, bet drauge save intelektualiais pozicionuojančiuose „Facebook“o burbuluose aiškinta, kad „korona“ yra, kad jos reikia saugotis. Manau, jog kol kas mes virškiname antiveryginės kampanijos pasekmes: jei Operacijų vadovas durnas – kaip jo gali klausyti. Dabartinei valdžiai influenceriai yra palankūs. Ingrida Šimonytė virusą suvaldys ir taps šventąja. Kada nors juk vis tiek suvaldys. Nepavydžiu jos būsimos šlovės. Tegu turi. Ir kuo greičiau.
P.S.
Įdomu, kaip būtų klostęsi įvykiai, jeigu 1991-aisiais jau būtų buvę socialiniai tinklai? Gal sausio 13-ąją dar daugiau Jūsų ten būtų susirinkę, gal kai kas būtų ėjęs vien dėl „selfio“ prie tanko? O gal būtų sugebėta priveisti priešų, klounų, išdavikų ir kolektyvinė sąmonė studentus būtų vedusi ne prie bokšto, o į alubarius.
P.P.S.
Gitanas Nausėda į Lietuvos istoriją įeis kaip žmogus, kuris buvo Lietuvos Prezidentu tuo laiku, kai valstybei vadovavo I.Šimonytė. Dėl to kaltas ir pats Prezidentas, bet Andrius Tapinas su Rimvydu Valatka irgi padeda.
P.P.S.
Kaukę aš dėviu ne tik dėl to, jog saugausi koronaviruso ar bijau policijos. Be kaukės aš dabar jaučiuosi nepadoriai, lyg kelnes užmiršęs…