Anykščiams nuolat mėgstama kabinti visokiausių „sostinių“ etiketes. Esame kultūros, vyno, literatūros sostinė…. Nežinau, kaip jums, bet man šie epitetai jau ima pabosti.Tačiau miestas, šalia kurio neva buvo karūnuotas pats karalius Mindaugas, juk be sosto gyventi negali, tad šią vasarą Anykščiai tapo vestuvių sostine.
Po to, kai birželį portalas anyksta.lt pirmasis visoje Lietuvoje pranešė, kad Anykščiuose tuokiasi garsūs atlikėjai Jeronimas Milius ir Karina Krysko, ši žinia tarsi Rubikių ežero bangos nuvilnijo per visą šalies žiniasklaidą. Iki šiol vyravę stereotipai, kad Anykščiuose galima tik maukti vyną, giedoti „Anykščių šilelį“ ir rymoti šalia Puntuko akmens, buvo sugriauti. Žmonės suprato, kad Anykščiuose ne tik „gera gyventi“, bet ir „ženytis“.
Tikėtina, kad apsukrusis Jeronimas su Karina vestuvėms Anykščius pasirinko norėdami pasislėpti nuo įkyrių „paparacių“ objektyvų. Galvojo – va, atvažiuosim į Anykščius, niekas čia mūsų nepastebės. Net Anykščių rajono savivaldybės Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus specialistų pora maldavo šiukštu niekam neišduoti, kurioje vietoje, kokiu laiku vyks tuoktuvių ceremonija, kad romantiškų akimirkų nesugadintų žvitrios prašalaičių akys ir ilgi liežuviai. Deja, bet pasislėpti net Anykščiuose Lietuvos garsenybėms nepavyko!
Uoliai įstatymo raidę vykdantys Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus specialistai netruko surašyti dokumentą, kuriame buvo nurodyta, kada, kelintą valandą „žvaigždės“ tuokiasi ir jį paviešino Anykščių rajono savivaldybės tinklapyje. To ir pakako, kad Jeronimo ir Karinos vestuves aptarinėtų visa Lietuva.
Tiesa, santuokų grafiką Anykščių rajono savivaldybės tinklapyje surasti taip sudėtinga, kaip paparčio žiedą per Jonines, tad „ženytis“ Lietuvos vestuvių sostinėje jau gali planuoti ir kitos įžymybės. Viena tokių, beje, taip ir padarė. Labai nustebo, kad apie būsimas vestuves „Anykšta“ sužinojo. Paaiškinus, kad santuokų grafikas visiems viešai prieinamas, galvas kraipė, stebėjosi, kaip čia taip… Sakė – skambins dėl to pačiam merui. Deja, išgirdo, kad santuokų grafiką viešinti įpareigoja įstatymai.
Po to su ta „žvaigžde“ telefonu kalbėjomės ir abu stebėjomės – kas gimė ar numirė – viešinti pavardėmis negalima, o šit kas „ženijasi“ – informacija kaip ant delno…
Grįžtant prie vestuvių sostinės temos, Anykščiams šį titulą būtina kuo efektyviau išnaudoti. Kitaip tariant, iš šito reikalo jau šiandien galima nemažai uždirbti.
Pirmiausia apmokestinti reikėtų jaunikius, kurie naudojasi Anykščių rajone esančiais tiltais, t.y. per juos neša savo išrinktąsias. Šio mokesčio surinkimas ir administravimas būtų puiki repeticija vėliau įvesti kai kurių vietos politikų sumanytam įvažiavimo į Anykščius mokesčiui.
Centrinėje miesto aikštėje galėtų užsidirbti ir „paprasti“ anykštėnai. Pavyzdžiui, pardavinėdami per vestuves vis dar populiarius rūtų vainikėlius.
Be abejo, jaunuosius ir visą jų svitą reikėtų palydėti iki parduotuvės, kurioje pardavinėjami vietinės gamybos gėrimai. Kaip žinia, nuo liepos 1 dienos Anykščių rajone įsigalioja vadinamasis „turisto mokestis“ – 1 Eur už apgyvendinimo įstaigoje praleistą naktį. Vestuvės įprastai trunka dvi dienas, tačiau su skaudančiomis galvomis puotautojai namo neskubės, atsigauti pasiliks dar kelioms dienoms, taip papildydami Anykščių rajono biudžetą.
Jau antrus metus nebevykstantį festivalį „Devilstone“ Anykščiuose – vestuvių sostinėje galėtų pakeisti vestuvinių ansamblių festivalis, o ant dar neapipaišyto daugiabučio gatvės menininkai turėtų nupiešti pakartą piršlį…
Tad tegyvuoja Anykščiai – vestuvių sostinė! Čia tik iš pažįstamų sužinosi, kas numirė, bet kam statyti „bromą“ – skelbia net savivaldybė!
