Artėjant Visų Šventųjų dienai bei Vėlinėms, kuomet ryškiaspalviai rudeniniai lapai maišosi su pilkais debesimis, skubėsime aplankyti Juos – mylėtus ir tebemylimus, džiuginusius, nepamirštus. Išėjusius ten, iš kur negrįžtama, ten, kur atsidursime visi be išimties. Nunešim gėlės žiedą, apkabinsim mintyse, pabendrausime, pabūsim kaip seniau, kai dar jausdavom ne tik mirksinčių žvakučių, bet ir Jų rankų šilumą.
Kaskart, vykstant aplankyti Jų, sukirba: kaip gaila, kad šios gėlių puokštelės nebeįteiksiu į rankas, nepažvelgsiu į akis, negalėsiu apkabinti ar pasikalbėti.
Ačiū visiems, sėdintiems ten, aukštai, (...)
Šis turinys yra matomas tik registruotiems anyksta.lt vartotojams, įsigijus portalo naujienų prenumeratą.
Portalo anyksta.lt naujienų prenumeratą galite įsigyti čia.
Jau esate prisiregistravęs? Prisijunkite:
Labai teisinga.