Rievės: į paplūdimį ar į kačių tualetą?

Pačiame miesto centre, gražiajame Vilniaus senamiestyje, atsirado dar viena lankytina vieta – vieta, kuri siejama su mūsų tautos iškovota laisve. Ką laisvė turi bendra su paplūdimiu, matyt, gali atsakyti tik šios „open beach” idėjos sumanytojas ir įgyvendintojas, sostinės meras Remigijus Šimašius… Tik viena akivaizdu, mamyčių, na, gerai, ir dalies tėvelių, palaikymą ir balsą rinkimuose meras tikrai užsitikrino: pagrindiniai „byčo” ir šalia esančių fontanų lankytojai – vaikai. Mažieji turškiasi fontanuose kaip ančiukai, mamytės geria latte kavą ir prieš saulutę degina kojų pirštelius, žvelgdamos į ekrane ošiančią jūrą.

Įrengė meras miesto centre didelę vaikų smėlio dėžę, tačiau ją vadinti paplūdimiu gal kiek drastiška. Kažin ar koks kostiumuotas verslininkas, eidamas Gedimino prospektu, nersis iš kostiumo ir priguls ant smėliuko pasimėgauti saulės voniomis. Nepriguls, nes paprasčiausiai visas vietas jau bus užėmusios latte geriančios mamytės.
„Open beach’as” dar labai tinkama vieta jaunimėliui, kuris įpratęs nusipirkti puodelį kavos ir, įsitvėrus to vieno puodelio, visą dieną „čilinti” madingoje kavinukėje. Beje, ar žinote, kiek laiko mandagu užtrukti kavinėje geriant tik kavą? Ogi tiek, kiek ir užtrunka išgerti puodelį kavos…
Labai smagia karikatūra socialinėje erdvėje dalijosi karikatūristė Herta Burbė, kurios piešiami įmitę katinai džiaugėsi didžiule smėlio dėže miesto centre, nes iki tol tokie smėlio kiekiai ir malonumas kapstytis buvo įmanomas tik prie jūros… Įrengiant paplūdimį patenkinti bent kelių socialinių grupių interesai: vaikų, mamų, katinų, kava prekiaujančių verslininkų – bent šiltąjį sezoną sumažės klientų, išleidžiančių kavinėje tris eurus ir visai dienai prasmengančių nemokamame „wi-fi” pasaulyje…
Nesu prieš inovatyvias idėjas ir tikrai nemanau, kad miestų aikštėse reikia tik raudas raudoti ir patriotines giesmes giedoti, o einant pro ten stūksantį memorialą liūdnai dūsauti ir griebtis už širdies. Kaip raudų raudotojų tauta, esam tikrai toli pažengę, ne pro šalį kiek ir atsipalaiduoti… Šioje smėlio dėžės įrengimo istorijoje man labiausiai kliūva tos šviečiančios raidės „open beach”. Ar lietuvių kalboje nebėra žodžių, kuriais būtų galima įvardyti vietą..? Nesu iš tų, kurie daužytųsi į krūtinę ir rėktų: „Lietuva lietuviams”, nes pati tikrai mieliau žiūriu „Netflix”, o ne LNK, bet tas anglų kalbos kišimas į lietuvių kalbą – kiek apgailėtinas. Kai šešių žodžių sakinyje pusė jų angliški, gali tik apgailestauti, kad taip kalbantis jaunuolis išgyvena didžiulį stresą dėl savo gimtosios kalbos – mokosi mokosi, o kaip nepavyksta, taip nepavyksta. O jau aukštesnis lygis – sakinyje vartoti angliškus žodžius pridedant lietuviškas galūnes ir kalbėti taip, lyg burnoje voliotum karštą bulvę…
Suprantu, kad tokiais angliškais užrašais taikomasi į turistus, bet abejoju, ar kokį ispaną ar italą gali nustebinti toks paplūdimys… Juk turi jie normalių paplūdimių, o ne katinų tualetų miesto centre. Net kaimynus latvius kažin ar ta saujele smėlio suviliosi…
Aišku, įvaizdžio specialistai dirba, kad bet koks naujas produktas būtų populiarus, rastų savo vartotoją, tam pasitelkiamos ir verbalinės, ir vaizdinės, ir galybė kitokių priemonių. Kad „open beach’as” prigytų ir R. Šimašiui kaip įmanoma mažiau tektų aiškintis dėl to, ką padarė nesitaręs nei su Taryba, nei su specialistais ar gyventojais, apeliuojama į laisvės jausmą. Ar reiktų suprasti, kad lietuviams, kovojusiems už laisvę, bent maža mintelė kirbėjo apie gulėjimą tik su maudymosi kostiumėliu Lukiškių aikštės viduryje? Jeigu jau apie laisvę, tai trūksta šiame paplūdimyje bent mažyčio kampelio tiems, kurie nori būti absoliučiai laisvi ir nevaržomi net mažiausių medžiagos lopinėlių – kiek praeis laiko, kol Lukiškių aikštėje atsiras vieta ir nudistams?
Tikriausiai daug kas puls aiškinti, kad įveiklintas miesto centas – labai gerai. Tikrai geriau, tik gal daiktus reikėtų vadinti tikraisiais vardais, pirmiausia lietuviškai…
Kad įveiklintas miesto centras – gerai, iliustruoja ir Anykščių pavyzdys: A. Baranausko aikštėje pagaliau kažkas vyksta – ne tik vėliavos pakėlimo ceremonijos ir graudulingos dainos dainuojamos, bet štai pagaliau įveiklinti ir langines atvėrė keli kioskeliai. Tik žvelgiant į juos kiek neramu, kad nebūtų „nuvažiuota” į kitą pusę – jeigu angliškais užrašais nešam žinią „Kryptis – Vakarai”, tai kad pilkieji kioskeliai (namukai), netaptų kryptimi „Balanos gadynė”. Labai vertinu lietuvišką produkciją, bet kiekgi galima siūlyti medaus stiklainiukus, aprištus linine skepetaite, o pardavėjui/pardavėjai vilkint tautinį kostiumą…
Ir man dar labai įdomu – čia jau visai rimtai ir be jokios ironijos – ką žmonės veikia su suvenyrais? Suprantu, kad iš Svėdasų parsivežęs molinį puodelį su užrašu „Svėdasai” gali iš jo gerti arbatą, bet ką veikti su krūva atvirukų? Ar juos rėminti, ar žiūrėti kaip į nuotraukas, ar…? Kokie galimi variantai?
Jokiais būdais neagituoju atisakyti įsigyti atvirukų su gražiais Anykščių vaizdais, būtinai nusipirkit – atvirukų kolekcija bent jau nėra kičas, kaip kad iš pajūrio vežami gintarais inkrustuoti paveikslai…