Lenkija vis griežtina toną. Panašu, kad ši valstybė taip ir neatsikratė savo istorinių pretenzijų, jei ne į visą Lietuvą, bet į Vilniaus kraštą tai tikrai. Po ilgo periodo, kai buvo rodomos demokratiškos šypsenos, dabar išsiveržė tai, kas iš tikro yra galvojama – chalopų valstybė, tamsi ir aikštinga tauta, nenusilenkianti lenkiškai kultūrai, religijai ir didybei. Mes viską jums davėme, o jūs neklausote, nedėkingieji. Buvimas Europos Sąjungoje, matyt, dar labiau sustiprino Lenkijos politinio elito pretenzijas. Lenkų politikai jau ėmė važinėti į mišias Vilniuje kaip rusų tankai į Pietų Osetiją, beje, taip pat čia sutinkami gėlėmis, plojimais ir „nuskriaustųjų“ ašaromis, kaip ir Kaukaze.
Lenkija vis griežtina toną. Panašu, kad ši valstybė taip ir neatsikratė savo istorinių pretenzijų, jei ne į visą Lietuvą, bet į Vilniaus kraštą tai tikrai. Po ilgo periodo, kai buvo rodomos demokratiškos šypsenos, dabar išsiveržė tai, kas iš tikro yra galvojama – chalopų valstybė, tamsi ir aikštinga tauta, nenusilenkianti lenkiškai kultūrai, religijai ir didybei. Mes viską jums davėme, o jūs neklausote, nedėkingieji. Buvimas Europos Sąjungoje, matyt, dar labiau sustiprino Lenkijos politinio elito pretenzijas. Lenkų politikai jau ėmė važinėti į mišias Vilniuje kaip rusų tankai į Pietų Osetiją, beje, taip pat čia sutinkami gėlėmis, plojimais ir „nuskriaustųjų“ ašaromis, kaip ir Kaukaze. Savaime aišku, matydami tokį karštą palaikymą, Lenkijos politikai jau drįsta pavadinti Lietuvą „ožką, kuri pati neateis prie vežimo“, o buvęs Lenkijos prezidentas, legendinis L. Valensa net arogantiškai pareiškia, kad valstybinį Lietuvos respublikos apdovanojimą atvyks atsiimti tik tada, kai jo pavardė lape bus parašyta lenkiškai. Gražu, galėtų dar pasakyti, jog joks lenkų politikas nevažiuos, kol visos gatvės Lietuvoj nebus lenkiškai pavadintos, juk kaip susigaudysi šitoj šalyje kai žmogiška kalba užrašų nėra…
O mūsų politikai gūžiasi, traukiasi, žada ir mykia, jau net ne kaip ožkos, o kaip veršiai, gėda ir žiūrėti. Savaime aišku, su vienu likusiu lėktuvėliu nuo Lenkijos neapsiginsi, tačiau ir nuolaidžiauti galbūt jau nebegalima. Lenkai tvirtina, kad lietuviai nesilaiko pažadų. Tačiau paprasti žmonės apie jokius pažadus nei girdėjo, nei žino, o kad įžeidinėjama jau viešai, mato visi. Beje, dėl pažadų. Lenkams galbūt reiktų priminti jau 20 metų niekaip nenutiesiamą elektros liniją, ir būtų lygybė. Lenkai arogantiškai tvirtina, kad Lietuva be didžios jų valstybės neišgyvens, žodžiu, pretenzijos tapti didžiuoju broliu, labai jau didelės. Tačiau užsimiršta, kad tiek Lenkija, tiek Lietuva yra toje pačioje Europos Sąjungoje, kur tokie chamiški demaršai nelaikomi geru tonu.
Taigi, mano galva, trauktis ir būti mandagiems laiko nebėra – reiktų kalbėti taip pat atvirai, juk iš mūsų Lenkijos elitas daro patogų sau priešą, kurį laikas nuo laiko galima pamušti, publikai parodant savo ryžtingumą. Beje, tai pakankamai saugus užsiėmimas, juk Lietuvos politikai visus įžeidimus kantriai nutylės ir mušis į krūtinę kaip per mišias Aušros vartuose – esame kalti, kalti, kalti…
Ką su visa didybe Lenkija padarys? Okupuos? Sienas uždarys? O gal nebetieks lenkiškų obuolių ir morkų? Arba vykstant futbolo varžyboms nebeleis įvažiuoti vėliau tribūnas nusiaubiančių sirgalių su beisbolo lazdomis, plėšiančių dainas: „Litwa – moja“. Tik padėkosime.
Taigi, sakyčiau, kas buvo, tas ir yra, istorinės nuoskaudos ir pretenzijos niekur nedingo. Lenkija nėra ir nebus greitu laiku draugiška mums valstybė. Liūdniausia, kad toks kelias niekur neveda. Pasitikėjimą atkurti abiem pusėms kainuos brangiai. Bet pasitikėjimo nebus, kol viena iš pusių laikys save didžia, nepripažins istorinės realybės, ir užuot davusi suprasti lenkų mažumai, kad Lietuvos įstatymų reikia laikytis, kurstys nacionalizmą. Kitaip sakant, kol leis sau diktuoti sąlygas tarsi būtų savo šalyje.
O įtarumo atmosferoje saugumo nėra, nukenčia visi. Štai viena lenkė mergina pasakojo, kad ją vien dėl tautybės nepriėmė į etnografinį ansamblį, o ji tik dainuoti liaudies dainas tenorėjo. Kuo dėta ta mergina ir agresyvus lenkiškas nacionalizmas? Niekuo, tačiau įtarumo sėklos jau sudygę…
Šiuo atveju man nerimą kelia tai, kaip elgiasi lietuviai – tarsi savigarbos neturėtume. O kas mus gerbs, jeigu patys savęs negerbiame?
