Vis daugiau sutinku buvusių aktyvių sąjūdininkų, nusivylusių dabartiniu gyvenimu. „Ne už tokią Lietuvą kovojome“ – tarsi susitarę aimanuoja jie.
Tai nėra visos tautos nuomonė. Priešingai, yra žmonių padariusių puikią karjerą, neįtikėtinai praturtėjusių – tokie išdidžiai kalba ir rašo, kad gyventi mūsų šalyje kaip niekur gera. Laimingą gyvenimą jie esą pasiekę tik savo gabumų, ryžto, tvirtos valios dėka.
Tegul džiaugiasi kol nepajuto gyvenimo dyglių ir nesėkmių. Iš tikrųjų gyvenimas kur kas sudėtingesnis negu šiems laimės kūdikiams atrodo. Dar prieš tris tūkstančius metų vienas žydų pamokslininkas įžvelgė giliau: „Lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“.
Tebūnie šie žodžiai paguoda talentingiems ir doriems žmonėms nusmukdytiems į gyvenimo dugną. Daugelis energingesnių mūsų šalies piliečių, kuriems gyvenimas nenusisekė, ieško išeities ne tik sau, bet ir likimo broliams bei seserims. Deja, standartiniai mokytojo receptai per dvidešimt metų nepadėjo.
Ką daryti? Kai oficialioji medicina nepadeda, netekęs vilties ligonis ir jo artimieji ieško šundaktarių. Prieš pusantro šimtmečio rusų poetas Nikolajus Nekrasovas aprašė kaip valstiečiai gydė beviltišką ligonį: „murkdė mylimąjį į eketę, guldė po vištų lakta“. Žinoma, vargšas po to nieko nebevalgė, nebegėrė ir atsisveikino su šiuo gyvenimu. Taip ir politikoje atsiranda savamokslių pranašų, siūlančių keisčiausius įstatymų projektus. Dėl vieno tokio neseniai balsavome. Ir valdančiosios, ir opozicinės partijos džiaugiasi, kad referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams ir kitokių gudrybių, nepavyko. Ką gi, tylus pritarimas visoje Europos Sąjungoje galiojančioms taisyklėms yra geriau negu blaškymasis pirmyn ir atgal. Bet besidžiaugdami referendumo pralaimėjimu, politikai ir didelė dalis politologų nenori matyti, kad labai jau didelė tautos dalis vadovaujasi pesimistiniu požiūriu: niekas mūsų balso neklauso, niekas nuo mūsų nepriklauso.
Ką tik pasibaigusiu referendumu nesibaigė politikos šundaktarių ketinimai pateikti naujus tautos gelbėjimo projektus. Kai kam nebepatinka euras, kiti siūlo grįžti prie viduramžių šeimos modelio, trečius piktina ne lietuviški užrašai ant privačių namų sienų. Stebėtina, kad požiūris į svetimų kalbų užrašus yra selektyvus. Maždaug prieš dvidešimt metų lankydamasis Panevėžyje pastebėjau, jog ant daugelio viešojo maitinimo ir buitinių paslaugų įmonių išdygę vien angliški užrašai be vertimo į gimtąją kalbą. Man tądien reikėjo pasidaryti raktų kopijas. Šiek tiek mokėdamas angliškai kaip mat supratau, kad dirbtuvėlė su iškaba „Key service“ ir yra mano ieškomoji. Nemažai kaimiečių ieškodami tos pačios paslaugos, matyt, kalbindavo gatvėje vienas kitą, klausdami „o kas čia užrašyta?“, bet retas sugebėjo tą neilgą užrašą paaiškinti. Niekas tada viešai nesipiktino tokiu Panevėžio jaunimo išprusimu. Angliški užrašai tyliai buvo pakeisti lietuviškais – tokius ir dabar matome. Bet kai lenkas ant savo namo sienos užrašo porą lenkiškų žodžių, mūsų intelektualus patriotas taip piktinasi, tarsi tas svetimtautis netinkamą užrašą būtų ištatuiravęs ant tam tikros patrioto kūno dalies ir pastarajam nepakenčiamai peršėtų.
Vargu, ar kas nors žino paprastą išeitį, kaip išgelbėti mūsų šalį nuo nevykusių eksperimentų ir nykimo. Belieka guosti tuo, kad mūsų ateitis neatsiejama nuo visos Europos ateities, ir mokytis iš tų šalių, į kurias dabar plūsta mūsų emigrantai.
