Rimanto Idzelio stacijose – milicininkas ir kaimynai

Gruodžio 13-osios vakarą Anykščių Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre buvo suorganizuotas vakaras, skirtas skulptoriaus Rimanto Idzelio atminimui.
Renginio metu buvo pristatyta knygelė „Rimantas Idzelis. Stotys“, parodytas filmas apie talentingąjį menininką, dalijamasi atsiminimais, įžvalgomis, įspūdžiais.

Darbai – labai skirtingi

Vakarą pradėjo R. Idzelio draugė, knygelės idėjos autorė ir redaktorė, „Kupiškėnų mintys“ redaktorė Nomeda Simėnienė.
„Pagaliau mums pavyko išleisti tokį kuklų leidinuką, nors buvo noras padaryti rimtą leidinį… Tačiau svarbiausia – prisiminti Rimą, nes šiemet sueina 10 metų, kai su mumis jo nebėra“, – kalbėjo N. Simėnienė.

„Kalbant apie knygelės kūrybos procesą, man labai didelis tarpininkas buvo Juras (Eidukas, psichologas, tyrinėtojas – red. past.), nes mano idėjas jis labai puikiai cenzūravo. Dėkinga esu Justui (kun. Justas Jasėnas, tarnavęs ir Anykščiuose – red. past.), kuriam patariau prie Rimo stacijų nuvažiuoti ir pamedituoti. Norėjau, kad tekstas būtų tarsi žmogaus kelias, kad mes galėtume atpažinti save, atpažinti Rimą.

Susidūrėme ir su sunkumais – buvo, kad Justas man skambino ir sakė, kad nebegali nieko parašyti, kad Idzelis sėdi danguje ir juokiasi iš mūsų sumanymo…“ – apie tai, kaip gimė knygelė su R. Idzelio stacijomis ir J. Jasėno tekstu, pasakojo idėjos autorė N. Simėnienė ir pridūrė, jog buvo idėja išleisti dvi knygas apie R. Idzelį, kadangi jo darbai labai skirtingi: vieni – vaizduojantys šventuosius, kiti – erotiniai, tad vienoje knygoje tarsi nederantys.

Filmą sukūrė pats

Susitikime dalyvavo kitas R. Idzelio draugas – videomenininkas, videomeno pradininku Lietuvoje laikomas Henrikas Gulbinas. Jis susirinkusiesiems parengė staigmeną – dokumentinį filmą apie R. Idzelį.

„Su Henriku jau seniai kalbėjome, kad reikia filmuko, jis turėjo daug medžiagos sukaupęs iš įvairių susitikimų, Rimo gimtadienių. Bet vis nepadarydavome. Prieš šiandieninį susitikimą skambina man Henrikas ir praneša: Rimas pats sukūrė filmą. Kai buvo Henriko 50-metis, Rimas jam padovanojo savo darbą. Prieš gerą savaitę Henrikas pajudino tą skulptūrą ir tik dabar pamatė, kad prie jos, apačioje, priklijuota kompaktinė plokštelė su visa informacija. Rimas, dovanodamas tą skulptūrą, Henrikui apie kompaktą nieko nesakė“, – apie draugo staigmeną pasakojo N. Simėnienė, o H. Gulbinas pridūrė, jog ši dovana buvo sulaužyta taisyklė, nes jų draugų rate buvo susitarimas, jog gimtadienio proga dovanos nenešamos.

Rašė iš širdies

Kun. Justas Jasėnas pasakojo, kad jam kurti tekstus prie kiekvienos stacijos buvę sudėtinga: „Norėjosi parašyti taip, kad nebūtų per saldu, kad būtų iš gyvenimo, asmeniškai. O kai nori asmeniškai, reikia kankintis. Tai – kartu apie mane, kartu ir apie mus visus“, – sakė kunigas.

Nors apie stacijas kalbėti iš širdies, galima teigti, teko nebe pirmą kartą. Pirmąjį kartą su R. Idzelio stacijomis kunigui teko susidurti dar 2006-aisiais, kuomet Anykščiuose vyko Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožinio kongresas. Einant Kryžiaus kelius, jaunajam kunigui prie kiekvienos stoties buvo pavesta kažką pasakyti.
„Vaikščiodamas su maldininkais buvau labai paliestas ir ištiktas. Buvo tekę matyti šimtus stočių bažnyčiose, bet tai, kas yra čia, niekur nemačiau. Apskritai Lietuvoje stacijos yra reto prastumo. Trafaretai, butaforijos – kažkas, kad tik nebūtų plikos sienos. Religinio niekalo yra pilna, jis manęs nepaliečia. O čia, Anykščiuose, einant Kryžiaus kelius, nusprendžiau, kad reikia pasakoti tai, ką aš pats matau. Galvoju – viskas taip arti, ryšku, norisi pačiupinėti. Detalės: kojų nagai, šuniuko uodegytė, tokios charakteringos barzdos, kaip krenta drabužis. Tų dalykų buvau labai paliestas“, – įspūdžiu, pirmąkart pamačius stacijas, dalijosi kun. J. Jasėnas.

Kunigas atkreipė dėmesį ir į Tėvą Stanislovą – didžiausią R. Idzelio įkvėpėją, ir monsinjorą Albertą Talačką, kurio dėka šios stacijos ir atsirado.
„Man gražu, kad monsinjoras Talačka, kurio nepažinojau, turėjo drąsos būti savimi, kalbėti, susitikti. Monsinjoras, pavyzdžiui, Vaidą Žuką įsileido. Normaliai klebonai būtų tuos paveikslus velniop per tvorą… Monsinjoras turėjo valios, galios globoti žmogų, jį padrąsinti, lydėti. Tie dideli dalykai suplaukė į Anykščių šventorių ir štai turime tokį fenomeną.

R. Idzelio negalima įsprausti į vieną stalčiuką. Jis – nei velnias, nei gegutė, savitas. Įspūdingi duetai, kada meno užsakovas sutaria su meno atlikėju. Nuostabi draugystė tiek su Tėvu Stanislovu, tiek su monsinjoru Talačka, kurie jam neįsakinėjo.

Rimantas buvo visoks. Kaip ir mes esame“, – kalbėjo kun. J. Jasėnas, kuris iš naujosios knygelės paskaitė savo rašytus pamąstymus prie R. Idzelio stacijų.
N. Simėnienė taip pat teigė, jog Tėvas Stanislovas atliko labai svarbų vaidmenį R. Idzelio gyvenime, būtent Tėvo patarimu, grįžęs iš Amerikos, jis nusipirko sodybą vienkiemyje.

„Po kiek laiko sužinojau, kad tą namelį nusipirko mano draugė Nijolė, kuri jame nori išsaugoti, ką galima išsaugoti ir tęsti kai kuriuos nebaigtus Rimo darbus.
„Pavargusi nuo verslų, nusprendžiau paieškoti namo vienkiemyje. Ir tik atvykusi į sodybą, pamačiusi nuostabų saulėlydį, supratau, kad tai – mano. Dar vienas ženklas – jaunystėje labai mėgau savamoksliškai siūti, galvojau, kad, išėjusi į išankstinę pensiją, pasimokysiu siuvėjos amato. Ir toje sodyboje, pakėlusi galvą, pamačiau ant stogo pritaisytą siuvimo mašiną“, – likimo, o gal R. Idzelio siųstais ženklais, dalijosi ponia Nijolė.

Stacijoje – ir milicininkas

N. Simėnienė, J. Eidukas atkreipė dėmesį ne tik į tai, kokios aukštos meninės vertės yra stacijos, tačiau ir į smulkmenas: pasirodo, kad veikėjų veidai yra… tikrų žmonių.
„Dvyliktoje stotyje stovi Rimantas ir Ramunė (Chmeliauskaitė – R. Idzelio žmona)“, – pastebėjo J. Eidukas.
„Nepaminėta, bet Idzelis savo stacijų personažų veidus darė „iš natūros“ – dotnuviškai važiavo pamatyti stacijų, piktinosi – atpažindavo ir save, ir kaimynus, vieni kitiems pasakojo“, – pridūrė Angelų muziejaus-Sakralinio meno centro vadovas Tomas Tuskenis.

„Kai knygelė išėjo, ją padovanojau J. Miltinio dar likusiems gyviems aktoriams, kurie pažinojo Rimą. Enrikė Kačinskas man sako: „Tu matei, penktoj stoty kas pavaizduota? Milicininkas!“ Iš tiesų – mėlynos kelnės ir raudona juosta. Taip subtiliai Rimo buvo „įdėtas“ milicininkas“, – dar vieną užkoduotą menininko žinutę atskleidė N. Simėnienė.

Visoje Europoje tokių nerado

Su R. Idzeliu teko susidurti ir anykštėnams: Anykščių rajono savivaldybės vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė, J. Eiduko pavadinta viena iš angelaičių, lydinčių visą šią kelionę, pasakojo apie savo santykį su talentinguoju tautodailininku.
„Mes viešojo pirkimo būdu pirkome Rimo penkių stacijų restauravimą. Atsitiko taip, kad jis susirgo… Biudžetinių įstaigų taisyklės reikalauja objektą pabaigti per metus ir atsiskaityti. Buvo labai daug nervų, nes jis jų nepadarė. Mes atsiskaitėme, bet pačioje jo ligos pabaigoje jis pristatė stacijas. Žodžio laikymasis – didžiulis“, – pasakojo D. Gasiūnienė, o kitas anykštėnas – architektas, menininkas, Tarybos narys Kęstutis Indriūnas, kuris jau du kartus nutapė R. Idzelio stacijas, sakė: „Visą laiką pykau, kad išvežta restauruoti stacija niekaip negrįžta. Nesugalvojau kito būdo – nors tai ir sudėtinga, ir pavojinga – kaip nutapyti šias stacijas ir taip į jas atkreipti valdžios dėmesį. Galvojau ir apie knygos leidimą, bet, savivaldybei žadant, kad ji bus, viskas taip ir liko.

Parodą parodžiau 12 kartų – apie Idzelį labai daug kas sužinojo Kaune, Vilniuje, Elektrėnuose, Utenoje. Pavyko gauti finansavimą joms restauruoti, tikslas pasiektas.
Mane R. Idzelis sužavėjo. Esu apkeliavęs Europą, matęs daugybę bažnyčių, bet tokių stacijų niekur nemačiau. Man niekada nebūtų šovę į galvą tapyti stacijas. Niekada. Bet Rimanto stacijos yra labai modernios, pralenkiančios laiką, jos – stebuklingos.“

R. Idzelis – daugiasluoksnis

Savo pastabas apie R. Idzelio drožtas stacijas išsakė į susitikimą atvykęs istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Egidijus Aleksandravičius.
„Atkreipčiau dėmesį į kelias savybes. Manau, kad tiesmukai interpretuoti tai, ką jis stacijose padaro, negalima. Galima sakyti, tai sąmoningas stilistinis kreipimasis į tą tradiciją, kada altoriai ir altorinės stacijos būdavo kone fabrikiniais gipsais padarytos. Šitas kreipimasis į tradiciją tuo pačiu – švelnus iškreipimas, perdėliojimas. Akivaizdu, kad jis yra daugiasluoksnis. Idzelio menas mus veikia ir nesupranti, kodėl jis veikia.

Vienas dalykas, kuris man padarė Idzelį artimu – aš draugavau su jo draugais. Vienas iš labiausiai Idzelio meistrystę aiškinusių, besižavėjusių, buvo labai geras mano draugas Edmundas Frėjus. Dar vienas žmogus, puikiai Anykščius atliepiantis – Romas Inčirauskas.
Lietuvoje yra daug gerų menininkų, ir tarp jų pamatai šitą ypatingą grožį“, – kalbėjo prof. dr. E. Aleksandravičius.