Kartą per metus Lietuvoje minim savaitę be patyčių. Tai lygiai tas pats, kaip per šv. Valentino dieną – vasario 14 d. – deklaruojama meilė, o po jos – nors ir tvanas. Taip ir apie patyčias… Ir dar gerai, jeigu savaitę ištveriam „nešpilkuodami“ vienas kito.
Nusipelnęs režisierius, bardas, buvęs „Anykštos“ laikraščio bendradarbis Vytautas V. Landsbergis dergia laikraštį, kuris spausdina jo rašinius, o sulaukęs neigiamų komentarų, paleidžia „pypt“ žodžių srautą. Nenoriu analizuoti intelektualo leksikos, nes mano žodyne tokių žodžių nėra, o liestis prie svetimo purvo man per žema. Gal su metais ir įgyta patirtimi pasikeis nuomonė, bet viliuosi, kad ateis tik patirtis, o teptis svetimu mėšlu nesinorės net tada, kai būsiu kretanti senučiukė.
Giliau nenagrinėsiu gerbiamo režisieriaus pasisakymų, tik norėčiau pakartoti seniai visiems žinomą tiesą, jog reikalaudamas tolerancijos sau, lygiai tiek pat tolerancijos turi atiduoti ir kitų atžvilgiu – ar tai būtų artimas draugas, ar po netikru vardu pasislėpęs internetinis komentatorius.
Net atostogaudama jaučiu pareigą perskaityti naujienų portale anyksta.lt skelbiamas žinias. Ir, kai būdama toli nuo Lietuvos, atsiverčiau „savąjį“ puslapį ir perskaičiau kolegos tekstą apie šių metų Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos įteikimo šventę, pagalvojau, jog kolega kažką sumaišė… Pasirodo, nesumaišė… Tikrai laureatas Žilvinas Pranas Smalskas žiūrovams atsuko ir parodė savo sėdimąją… Toliau dėti lygybės ženklo tarp Žilvinas Pranas Smalskas ir žodžio „laureatas“ negaliu. Kažkaip moralinės vertybės neleidžia to daryti…
Suprantu, kad salėje susirinkę Ž. P. Smalsko draugai pasišaipė iš tokio „bajeriuko“, tačiau, jeigu būtų susirinkusi intelektuali auditorija, manau, ji nebūtų leidusi tyčiotis iš jos ir atsistojusi ir palikusi salę. Kitas „neskanus“ mestelėjimas žiūrovams: „Nusibodo tos kalbos, eikit jūs visi, žinot, kur…“ – ir parodė ranka į „Puntuko“ viešbutį, kur vyko furšetas… Įdomu, kiek į furšetą nuėjo žmonių…? Įtariu, nemažai… Ir ko neiti, juk Žilvinas vėl „bajerį“ mestelėjo…
Neįsivaizduoju jokios kitos apdovanojimų ceremonijos, kur svarią nominaciją gavęs žmogus taip tyčiotųsi iš publikos. Belieka daryti išvadą: kokia nominacija, toks ir nominantų elgesys…
Jeigu publika leidžia, kad iš jos tyčiotųsi, tai žmogelis ant scenos ir tyčiosis, jam kas… Humoras…
Šį rudenį teko dalyvauti dviejose šventėse: Anykščių rajono savivaldybės ligoninės veiklos 60 metų jubiliejuje bei Anykščių rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) savarankiškos veiklos 20 metų minėjime.
Mane labai maloniai nustebino pirmasis, aukščiau minėtas renginys. Nustebino profesionalumu ir kultūra. Patį renginį vedė iškalbos ir puikaus balso dovaną turintis ligoninės vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas. Be lėkštų juokelių, „pasikandžiojimų“, įžeidimų, jau vien vadovo ištiesta ranka į sceną kylant šios gydymo įstaigos darbuotojoms leidžia manyti, kad vyriausiasis gydytojas yra džentelmenas.
Antrojo renginio pirmoji dalis, mano manymu, taip pat buvo be priekaištų. Anykščių (PSPC) tiek savo darbuotojams, tiek visiems anykštėnams dovanojo puikų grupės „el Fuego“ koncertą. Klausantis trijų operiniais balsais dainuojančių vyrų net šiurpuliukai lakstė per kūną… Beje, renginį pradėjo Anykščių (PSPC) Vaikų raidos sutrikimų reabilitacijos tarnybos vedėja Dalia Buterlevičienė.
Vis dėlto, mano nuomone, renginį labai pagadino po koncerto scenoje besimakalavęs Anykščių kultūros centro režisierius Jonas Buziliauskas. Auksinė taisyklė – jeigu neturi protingos minties, geriau patylėti, o ne laidyti eilinius, gal savų, tokių pat režisierių kompanijoje, tinkamus juokelius. Vis dėlto – tai buvo rimtas rimtos profesijos žmonių vakaras. Matyt, anykštėnai jau yra daugiau ar mažiau įpratę prie šios personos „humoro“, tačiau leisti jį ten, kur salėje sėdi ministras, Seimo nariai, iš kitų rajonų atvykę svečiai, vargu, ar reikėjo…
Esu tikra, kad renginio pradžioje pasirodžiusi p. D. Buterlevičienė drąsiai galėjo ir toliau vesti renginį. Būtų buvę kur kas „skaniau“… Rūmų juokdarius vertėtų ir palikti šiame statuse, rimtus renginius vesti reikėtų patikėti ne režisieriaus ar kokio ten scenos artisto diplomą turinčiai personai, o pirmiausiai su kultūra ir etiketu draugaujančiam žmogui.
Leisiu sau šiek tiek pabūti subjektyviai… Esu dalyvavusi renginyje, vykusiame Koplyčioje, kurį vedė Anykščių A. Baranausko pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dangira Nefienė bei Anykščių J. Biliūno gimnazijos anglų kalbos mokytojas Andrius Vitkūnas. Galiu pasakyti viena – leiskit šį mokytoją į sceną (kreipimasis į renginių organizatorius), aukštos kultūros ir moralės žmogus tik pakels renginio prestižą.
Anykščių menų centre parodų organizatore dirba Edita Pivoriūnienė. Jos subtilios įžvalgos, ramus balso tonas, inteligencija – puikios savybės, ypač tinkančios kamerinių renginių vedėjui. Deja, ir ji retai matoma…
Lėkštais juokeliais, bajeriukais apie aną galą, vienokio ar kitokio „svorio“ patyčiomis gali pasigirti daugelis, save įvardijančių režisieriais, renginių vedėjais, tačiau tik nuo mūsų, juos samdančiųjų, priklauso, kokį pyragą valgysim – susmegusį, nors ir su razinomis, ar tą tikrąjį, krosnyje keptą baltą pyragą.
519924 998703I adore your wp design, wherever did you download it by means of? 609808