Rusai rusus pavertė ukrainiečiais

Anykštėnas, buvęs UAB „Jarimpeksas“ bei Anykščių krepšinio klubo savininkas Rimas Jasiūnas praėjusią savaitę grįžo iš šalia Lvivo esančio kurortinio Ukrainos miesto Truskaveco. Anykštėnas į karo niokojamą Ukrainą vyko susitikti su savo draugu ir buvusiu verslo partneriu ukrainiečiu. Jo sodyboje prie Rubikių ežero kelis mėnesius gyveno Dmitrijaus ir jo brolio šeimos, o frontui atsitraukus nuo Poltavos, verslininkų žmonos su vaikais grįžo namo.

Linksmybių nėra

„Susitikome pusiaukelėje. Mano bičiuliui Dmitrijui iš Poltavos, kurioje jis gyvena, – tūkstantis kilometrų, o man iki Lvivo irgi tūkstantis kilometrų“, – dėstė R.Jasiūnas. Lvivo sritis – toli nuo fronto ir karas ten jaučiamas tik netiesiogiai. „Viskas prislopinta: nei statybų, nei didesnių judesių, bet žmonės gyvena. Truskovecas – kurortas, garsus mineralinio vandens šaltiniais. Tame miestelyje visad būdavo anšlagas, dabar judesio mažiau, bet restoranėliai dirba, veiksmas vyksta. Nepasakytum, kad tvyro liūdesys. Bet džiugesio irgi nėra. Restoranuose muzika negroja, ir užsidaro jie anksčiau. Nebėra linksmybių. Pusė Ukrainos nerenka jokių biudžetų, komunalinės tarnybos dirba minimaliu režimu. Charkive žmonės apskritai gyvena pagal karo taisykles – kiekvienas už save, o kur karas nepalietė… Jų kainų lygis dabar rojus mums. Prieš karą euras kainavo 25 grivnas, dabar 40. Beveik du kartus viskas atpigo. Restorane antras patiekalas kainuoja 2-3 eurus. 5 eurai už kepsnį – tai jau labai daug. Žmonių kavinėse yra. Bet mes juk tik Lvive buvome, kuris toliausiai nuo problemų. Prie sienos krovininio transporto eilės. Lietuvių cisternos, grūdovežiai važiuoja. Ukrainos vietinėje rinkoje kukurūzai ar grūdai kainuoja 4 kartus pigiau nei pas mus. Bet tai pigi prekė, o su automobiliniu transportu savaitę stovi, kol įvažiuoji, savaitė – kol išvažiuoji. Logistika velniškai išbrangusi, bet kas nori, gali rasti ir naujų verslo nišų“, – „Anykštai“ kalbėjo R.Jasiūnas.

Anykštėnui perrašė verslą

R.Jasiūnas daugelį metų vertėsi didmenine žemės ūkio produktų prekyba, jo įmonės darė daugiamilijonines apyvartas, produkciją pirko ir pardavė traukinių sąstatais ir tanklaiviais. „Jarimpekso“ laikais ukrainiečiai ūkininkai internete susirado šią Anykščių įmonę ir pradėjo su ja dirbti. „Jauni vyrukai, gal 15 ar daugiau metų už mane jaunesni. Niekas tada Ukraina netikėjo, o aš patikėjau. Gal todėl man versle ir sekėsi, kad nebijodavau, sumokėdavau, atsiveždavau, perparduodavau. Mūsiškiai bijodavo pervesti pinigus ukrainiečiams, o ukrainiečiai, kol negaudavo pinigų, bijodavo siųsti produkciją. Pagal savo sugedimo laipsnį vienodi buvome, visi bijojome būti apgauti. O mes su jais gerai susidirbome. Iš jų sąlyginai didelį kiekį kukurūzų nupirkau ir, kaip bebūtų keista, pinigų sumokėjau tiek, kiek ir buvome sutarę. Paskui jie man daug paslaugų padarė ir aš jiems dariau paslaugas, – taip tapome tarytum broliai. Jie man daug padėjo, ypač per bankrotus, ieškojo variantų, kaip padėti, kurį laiką tik dėl jų dar ir laikiausi. Jau bičiuliavomės, kai mano mašina po Rubikių ežero ledu atsidūrė. Aš turėjau bilietą į Ukrainą, o mašina – po ledu. Reikia rinktis, ar mašiną traukti, ar išskristi į Ukrainą. Pasirinkau Ukrainą, sakau, – tą mašiną anksčiau ar vėliau iškrapštysim. Jiems nuskridęs rodžiau nuotraukas, jie stebėjosi, kad atskridau, palikęs mašiną ežere. Reiškia, mes esame svarbūs, palikai mašiną. Tuo metu ta mano „Audi“ buvo neeilinė ir pagal kainą, ir pagal modelį. Jie nemaži ūkininkai, dirba apie 10 tūkst. ha, turi produkcijos apdirbimo įmones. Ir Ukrainoje toks kąsnis yra geras. Kai Viktoras Janukovičius atėjo į valdžią, vieną dieną pas juos atvažiavo kostiumuoti vyrai, sako, – turit perrašyti verslą. Ukrainiečiai skambino man, sako greit turi atvažiuoti, tau turime notariškai viską perrašyti. Varyk, greitai reikia. Įsivaizduokit man visą tą ūkį patikėjo „ant garbės žodžio.“ Kai perrašė, valdžia jau bijojo lįsti prie jų: užsienietis savininkas, pabijojo skandalo. Kartą jiems labai staigiai reikėjo pinigų. Bet šitas pasakojimas jau bus mano puikybė… Vienas mano draugas vaikšto pėsčias po Europą, Ispaniją perėjo, Italiją. Klausiu – kodėl niekas apie jį nieko nežino. Jis sako – jeigu girčiausi, tai jau būtų puikybė. Iš savo puikybės papasakosiu – taigi, mano bičiuliams ukrainiečiams kartą reikėjo dviejų milijonų dolerių. Skubiai. Gal tik mėnesį buvome pažįstami. Sakau, pas mane tiek nėra apyvartoje, bet aš turiu draugų, kurie gali. Mano įmonei draugai paskolino, aš jam išsiunčiau pinigus į Ukrainą. Jis paskui sakė, kad gavęs pinigus pagalvojo, kad Rimas labai geras, bet ir šiek tiek durnas. Paskui ir pats pagalvojau, kad gal ir per daug buvo rizikos. Nuskrendu pas jį lėktuvu. Sako, galvojau, kad turėtum atskristi bent pasižiūrėti. Grąžino jis tuos pinigus laiku. Man patikdavo pasitikrinti dideliais pinigais. Bet ne kartą pinigus ir praradau. Su Kazachstanu dirbau. Pervedžiau pinigus. Partneris juos gavo ir turėjo atsiųsti prekes. Skambinu, sakau, kodėl man prekių neatsiunti? Tai kad, sako, negaliu, nebeturiu pinigų. Sakau, taigi aš tau pinigus nusiunčiau. Gavai? Gavau. Bet pinigai, kuriuos gavau, dabar mano. Man butą reikėjo nusipirkti, paskolą atiduoti. Nebeturiu pinigų. Kaip, sakau, suprasti? Jis man sako: tu man pinigus išsiuntei? Išsiunčiau. Jie dabar mano? Tavo. Tai ko tu dabar iš manęs nori? Gal kokių 40 ar 50 tūkst. dolerių „nunešė“. Nemažai esu taip pinigų praradęs, bet rizikuodamas esu daugiau išlošęs nei praradęs. Dabar mano ukrainiečiai sako, jog, jeigu nebus kam pastatyti paminklo, kai numirsi, mes tikrai pastatysim. Pinigai – ne laimė ir ne džiaugsmas. Džiaugsmas ir didžiausias turtas yra santykiai“, – kalbėjo R.Jasiūnas.

Ruošėsi ūkio gynybai

„Jie iš pat pradžių, kai tik prasidėjo karas, sakė: mes visi eisime į karą. Kiekvienam rusui gerklę perkąstų, tik duok jiems rusą. Daug jų draugų ir bendradarbių žuvę. Pirmomis karo dienomis jie susirūpino savo ūkio gynyba. Sukūrė struktūrą, pasidalij o atsakomybėmis. Prisigamino pilnus sandėlius Molotovo kokteilių, manęs paprašė naktinio matymo prietaisų. Kiek yra, sako, visus supirk. Kiek buvo pas Žalą ( Valdas Žala – UAB „Zala Arms“ savininkas – aut.past.), visus nupirkau. Paskui dar Lenkijoje pirkau ir išsiuntėm. Dar norėjo antidronų, prietaisų, kurie dronus numuša. Bet čia jau negalėjau padėti, tokių prietaisų laisvai prekyboje nebūna. Jie ginklų irgi turi, visiems darbuotojams išdalijo. Jie galvojo, kaip ginti savo ūkį. Ir prieš tankus būtų kariavę. Man atsiuntė filmuką, kaip jie išbando molotovo kokteilius. Meta į sieną, ugnis, tada riksmas „o bl… ten gi elektros laidai buvo… dega visi laidai“, – kaip bičiuliai ukrainiečiai sutiko žinią apie prasidėjusį karą, pasakojo R.Jasiūnas.

„Jie tikri ukrainiečiai, kalba tik ukrainietiškai. Dabar, sako, net Poltavoje visi išmoko ukrainietiškai kalbėti. Jų žemės pavasarį praktiškai ant fronto linijos buvo. Galvojo – sėti ar nesėti. Ir rizikavo, sėjo. Rusai iki Poltavos taip ir nenuėjo, atsitraukė. Nuo Charkivo iki Poltavos 110 km., o rusai buvo jau už Charkivo atėję. Apsėti 10 tūkst. ha yra labai dideli pinigai. Ir kuras, ir sėklos, ir trąšos. Jie sėkmingai apsisėjo, sėkmingai nukūlė. Sukelia logistika dabar problemų, bet realizuoja produkciją.

Kai prasidėjo karas, sakau, turiu aš kur gyventi, – atvažiuokite. Siųsk, sakau, visus saviškius pas mane. Pradžioje atsisakė, o paskui paskambino – pas tave dar neužimta? Sako, jeigu neužimta, maniškiai jau kelyje, atvažiuos. Praėjo gal dvi dienos, naktį privažiavo moteriškės – žmonos su vaikais ir motina. Vyrai liko namie. Atvažiavo ir gyveno. Buvo išvažiavę, paskui vėl grįžo, dabar išvažiavo jau galutinai. Buvo malonu padėti. Visiems karas buvo šokas, nenorėjo, kad vaikai agresiją matytų. Nereikėjo man ypatingai jomis rūpintis, atvažiavo su savo mašinomis. Tiesa, viena Burbiškyje po kelių dienų pakliuvo į avariją, prie kapelių išlindo iš šalutinio kelio ir savo mašiną sudaužė. Buvo rūpestėlių. BMW prašė 28 tūkst. eurų už remontą, bet pasisekė, suradome gerą meistrą Panevėžyje, tai už keturis kartus mažesnę sumą padarė idealiai. Į Ukrainą ji išvažiavo savo mašina, tik dar gražesne nei atvažiavo. Moterys šeimininkiškos, pačios jos ten tvarkėsi. Šventes kartu šventėme“, – kalbėjo anykštėnas.

Ieško naujų verslo nišų

Pasak R.Jasiūno, jo bičiuliai ir buvę verslo partneriai ukrainiečiai yra modernūs ūkininkai, kurie idėjų semiasi ir iš Lietuvos, ir iš viso pasaulio
„Kai, būdavo, nuvažiuoju – vedžioja po savo įmones, su pasididžiavimu pristato: čia mano draugas. Per mane pas juos važiavo lietuviai architektai jiems namų ir ofisų atnaujinti. Kiek jie uždirba, tiek investuoja, nesišvaisto tais milijonais ir nesipuikuoja. Daug važinėja po Europą, po Ameriką. Daug mato, naujoves pas save įgyvendina. Ką užaugina tuose 10 tūkst. ha, beveik viską patys ir perdirba. Jie supranta, kad žaliavą paprasčiausia, bet drauge ir pigiausia parduoti. Pasistatė kukurūzų sterilizavimo įrangą, visą cechą. Įrangos gamintoja – Šveicarija, o tokių cechų Europoje gal tik keli. Ukrainoje tikrai kito tokio nėra.Turi ilgalaikius kontraktus su amerikiečiais. Kalendras, garstyčias, kitus nišinius produktus augina. Mažos morkytės Amerikoje labai populiarios. Pradėjo auginti. Nusipirko amerikietiškus kombainus, olandiškas technologines įmones, susirado lietuvius projektuotojus. Keliuose tūkstančiuose hektarų įrengta laistymo sistema. Lietuvoje tokių dalykų niekas neturi“, – pasakojo R.Jasiūnas.

Rusai pralaimi ir dėl kvailumo

R.Jasiūnas sako, kad ir pasibaigus karui Ukraina dar ilgai laižysis ne tik ekonomines, bet ir moralines žaizdas. „Nežinia, kaip ir kada šalis išsigydys nuo žiaurumo, brutalumo, vulgarumo. Viskas susipynę į baisų emocinį mišinį. Pilna trinties, tarpusavio įtampų, – sakė anykštėnas.

Charkivas – antras pagal dydį Ukrainos miestas, jame gyveno gal 2,5 mln. gyventojų. Dabar miestas tuščias, nėra žmonių, liko gal tiek, kiek Panevėžyje. Daugelis iš Charkivo persikraustė į Poltavą. Charkivas buvo visiškai rusiškas miestas. Ten rusams reikėjo taikiai įeiti, gražiai paprašyti – mes norime būti kartu su jumis ir dauguma būtų rusus džiaugsmingai priėmę. Bet rusams „nedašuto“, pradėjo miestą daužyti, o visus Charkivo rusus jie staigiai pavertė ukrainiečiais. Beveik visi dabar šneka ukrainietiškai. Ir jie niekada to nebeatleis. Karas kiekvienai šeimai atnešė tragedijas: žmonės prarado artimuosius, prarado verslus, tapo luošiais. Protingai elgdamiesi rusai galėjo dalį Ukrainos teritorijos paimti. O dabar ne tik šita karta, bet ir kitos kartos su rusais nesiderės. Neliko šansų jokiems kompromisams./…/. Ukrainiečiai save laiko europiečiais ir laisvais žmonėmis. Mano bičiuliai netiki, jog, jeigu jų įmonės vyrams būtų liepta eiti kariauti, nors vienas atsisakytų. Visi tą pačią dieną apsivilktų uniformas. Bet ten yra rezervistų gradacijos. Mano bičiuliams eilė kariauti ateitų, jeigu prieš tai milijonas arčiau eilėje esančių būtų nukauta. Ukrainiečiai didžiuojasi kareiviais, kariai – geromis ekipuotėmis, jie profesionalai. Nėra tokių kaip rusai, pijokėlių. Ukrainos vyrai žino, už ką kariauja“, – aiškino R.Jasiūnas.

Projektas „Liudijimai“