Ryški, laisva asmenybė ne visiems kelia pasigėrėjimą

Reminescencijos parašius knygą „Žiemos nakties dangaus elegijos“

Pradžios užuomazga

Jeigu prieš ketvirtį amžiaus būčiau žinojęs, kad rašysiu knygą apie Rudolfą Baraniką, dievaž,

būčiau nepaleidęs jo be išpažinties už visą gyvenimą! Ir į Niujorką būčiau pasistengęs nuskristi – visada stengiausi pamatyti, kur ir kaip mano knygų herojai dirba, valgo, miega, kuria, ką mato pro langą ar išėję į kiemą. Jokia paslaptis, kad būtent būstas daug ką pasako apie gyventojo skonį, įpročius, pomėgius, išsilavinimą, mentalitetą.

Taigi labai gaila, bet Rudolfo Baraniko laiku neiškvočiau. Turėjau tik keletą jo laiškų ir susitikimų Vilniuje bei Anykščiuose nuobiras. Ir staiga – „apvalus“ pasaulinio garso dailininko jubiliejus, jo kūrinių paroda, įpareigojanti pristatyti Lietuvoje menkai težinomą menininką! O jis, kaip tyčia, daugiau nei pusę amžiaus gyveno užjūryje, nepaliko įpėdinių, žmona taip pat jau Anapily… Atsiremti į jo kūrinius? Bet paveikslai taip pat užjūrių galerijose, be to, nesu menotyrininkas…

Pasijutau lyg vaikas stataus Šventosios skardžio ties Mikieriais papėdėje.

Kaip gimsta menininko stilius?

Varteliai prasivėrė, kai supratau: Rudolfas Baranikas mums pirmiausia – anykštėnas, nes juo ir norėjo būti, ir buvo. Kai pirmą kartą – 1996-aisiais – išgirdau jį kalbant lietuviškai, mane suėmė juokas: jis kalbėjo lygiai taip, kaip mano tėvai. Anykštėnų tarme su visom iš jos išplaukiančiom intonacijom, pasakų motyvais ir eilėraščiais, savotišku humoru.

Tik jo prisiminimai buvo kitokie.

Prisiminimai! Rudolfas visą gyvenimą kartojo, kad pasaulio paveikslui užtenka ir dviejų spalvų – baltos ir juodos. Taip jis ir rašė, ir tapė – juodai baltai. Bet ne todėl, kad menininkas būtų sumąstęs tokią stiliaus gudrybę, triuką, „kampą“ – tiesiog pats pasaulis lemiamais momentais atsisuko į jį kontrastingais dienos ir nakties pavidalais. Balti prisiminimai atgimdavo Rudolfui pasakojant apie gimtąjį miestelį, Anykštą ir Šventąją, nuotykius progimnazijoje. Ir anglių juodumo – kai prabildavo apie karą, savo tėvus ir seserį, žuvusius 1941-aisiais.

Lietuvišką mokyklą baigęs, lietuvių kalbą, kultūrą ir literatūrą pamėgęs žydas niekaip nepajėgė suprasti, kodėl jo kaimynai anykštėnai, ligi tol buvę tarsi normalūs žmonės, staiga tapo neatpažįstamai godūs, pikti, žiaurūs. O aš baisiai norėjau parodyti jam, kad lietuviai ne visi buvo tokie nei anuomet, nei juo labiau dabar. Pasakiau Rudolfui: „Kai Jeruzalėje, Jad Vašem muziejuje, atminimo sienoje skaitydamas nužudytųjų pavardes radau Eliją Baraniką, Michlą Baranikienę ir Rachelę Baranikaitę, pasijutau taip, lyg jie būtų mano artimieji“.

Iš nušvitusių Rudolfo akių supratau: jis manimi patikėjo.

Ar galėjau nuvilti jį?

Tiesiog privalėjau kada nors – geriau vėliau, negu niekad! – iškloti Rudolfo Baraniko istoriją.

Raktas knygai

Lyg iš dangaus nukrito Ilja Baranikas – Rudolfo sūnėnas. Jį su žmona Galina pas mane atvežė garsus Lietuvos smuikininkas Borisas Traubas, kurio šaknys, beje, taip pat Anykščių žemėje. Vėl mane tarsi žaibas apšvietė – visos Baranikų giminės gijos veda į Anykščius!

Ilja – televizijos žurnalistas, dirbęs Maskvoje, Skandinavijos šalyse, vėliau persikėlęs į JAV.

Žinoma, pirmoji priebėga Amerikoje buvo Dėdės pastogė. Žodis po žodžio Ilja išklojo man nuostabią brolių Rudolfo ir Josifo Baranikų gyvenimų paralelę. Rudolfas gyveno JAV, o Josifas – Maskvoje, paskui Vilniuje. Pirmasis buvo atviras ir kovingas socialistas, antrasis paslapčiomis simpatizavo laisvajam pasauliui… Ir štai, likimui lėmus, „amerikonas“ Rudolfas savo akimis pamatė tarybinę tikrovę, o „homo sovieticus“ Josifas – amerikietiškąją. Kuo tai pasibaigė? Labai nelauktai, netikėtai…

Ilja buvo tas žmogus, kuris ne tik pažėrė man autentiškų prisiminimų apie Dėdę, bet ir atsiuntė šūsnį leidinių apie jį. Ypač nudžiugau, gavęs dokumentinių nuotraukų kopijų. Kas kada nors bendravo su žydais, tas žino, kokios retos ir brangios žydams prieškario nuotraukos – daugelis jų buvo sunaikintos Holokausto metu, ką nors išsaugoti pavyko tik vienetams.            

Labai painiais keliais pavyko surasti 1996 metų R.Baraniko parodos Vilniuje kuratorę Sandrą Skurvidaitę. Apsigyvenusi JAV, ji artimai bendravo su Rudolfu ir jo žmona May Stevens – menotyrininkės atsakymai į mano klausimus tapo unikaliais liudijimais. Ne mažiau netikėtas atradimas buvo … „Anykštos“ pirmtakas „Kolektyvinis darbas“: ieškodamas visai kitų dalykų, „užšokau“ ant publikacijų apie Rudolfą Baraniką. Pasirodo, politinio protesto abstračiojoje dailėje pradininkas dar sovietmečiu porą kartų lankėsi Lietuvoje ir Anykščiuose! Pamačiau dailininką visai kitoje šviesoje. Neįkainojamas atradimas – ir versmė peno naujiems apmąstymams…    

Kasdien iriantis vis ta pačia kryptimi, pavyko rasti Rudolfo žmonos May garso įrašus. Argi ne įdomu išgirsti, kaip savo vyrą apibūdina kolegė dailininkė, garsi feministė, prisiekusi kovotoja už moterų teises? Žengusi koja kojon su vyru visuose frontuose? Tiesą pasakius, tie įrašai mane ne tik nustebino, bet ir apstulbino…

Ir taip toliau, ir taip toliau.

„Napalmo elegijos“ ir kitos nakties dangaus žvaigždės

Rudolfą Baraniką labiausiai išgarsino paveikslų ciklas „Napalmo elegijos“. Idėja menininkui kilo, spaudoje pamačius napalmo apdegintą Vietnamo vaiko galvutę. Iš pradžių fotonuotraukos gabalėlį Rudolfas panaudojo, kurdamas lankstinuką, kviečiantį viešai protestuoti prieš karą Vietname. O paskui tas įvaizdis išsiliejo vis kitais variantais, pakildamas iki filosofinių, moralinių aukštumų.

Tiesa, tie paveikslai Amerikoje ne iškart susilaukė palankaus įvertinimo, ir tai nesunku suprasti:

JAV buvo tiesiogiai įsivėlusios į šį kruviną karą, tad toli gražu ne visos meno galerijos išskėstomis rankomis sutikdavo protesto menininkus. Tačiau pasipriešinimas virto galingu judėjimu, į jį įsijungė ne tik gausybė Amerikos, bet ir viso pasaulio menininkų, politikų – antai Prancūzija su Šarliu de Goliu priešakyje netgi išstojo iš NATO. Rudolfo Baraniko paveikslai tapo ir aktualūs, ir reikšmingi…

Karas II pasaulinio karo veteranui Rudolfui (savanoriu įstojęs į JAV kariuomenę, atsidūrė Didžiojoje Britanijoje, paskui Vokietijoje) visuomet asocijavosi su blogiu, žmogaus pažeminimu, skausmu. Jį ypač sukrėtė vaizdas, kurį pamatė su inžinerijos daliniu persikėlęs per Lamanšą. Prieš kelias dienas buvo prasidėjusi tūkstančių aukų pareikalavusi Normandijos operacija, aplinkui per daugelį kilometrų styrojo baisūs nesenų kautynių ženklai. Tokio vaizdo Rudolfas net košmariškam sapne nebuvo regėjęs… O netrukus po karo jį ne mažiau sukrėtė brolio Josifo atsiųsta žinia apie Anykščiuose išžudytą jų šeimą… Kai kurie gyvi išlikę žydai galbūt tramdė keršto jausmą, bet Rudolfas visam gyvenimui tapo prisiekusiu pacifistu.    

Maždaug po 20 metų Rudolfas Baranikas sakys, jog „Napalmo elegijų“ juodas dangus su apmirusiom būties detalėm tinka ir tragiškiems įvykiams Anykščiuose įamžinti…

Menas – aukščiau visko!

Karti gyvenimo patirtis (karas, Holokaustas, sūnaus savižudybė, kolegų menininkų dramatiški likimai) Rudolfui Baranikui suformulavo tvirtą nuostatą: žemėje keičiasi valstybių sienos, papročiai, moralinės vertybės, politinės ideologijos ir daug kas kita, suyra tvirčiausios pilys ir aukščiausi bokštai, bet tikras menas – išlieka!

Žmonija užmiršo ar sąmoningai iš savo atminties ištrynė daug ryškių praeities asmenybių, bet genialūs meno kūriniai – nemirtingi! Laiko tėkmėje jie pasirodė besą galingesni už pranašus, karalius, karvedžius, milijardierius. Taip mąstydamas, Rudolfas pirmiausia omenyje turėjo dailininkų Kranachų (tėvo ir sūnaus) kūrinius, nutapytus 15-16 amžiuje ir jauno vertėjo netikėtai pamatytus karo nusiaubtoje Vokietijoje…

Rudolfas neatsitiktinai pasirinko abstrakčiąją tapybą. Taip, ji sunkiau suvokiama neišprususiam žiūrovui, užtat kas moka ir sugeba įžvelgti gilesnes prasmes, tam abstraktūs paveikslai niekada neišsisems, nenusibos, nepasens.

Nenuostabu, kad tarybiniais laikais net kairiųjų pažiūrų menininkui su tokia – nerealistine – tapyba taip ir nepavyko surengti Lietuvoje savo kūrinių parodos…

Lietuvos atgimimą Rudolfas pasitiko palankiai, jį žavėjo taikus lietuvių pasipriešinimas totalitarinei sistemai. Norom ar nenorom, tačiau ir prisiekęs socialistas turėjo pripažinti, jog priverstinis žmonių „įrėminimas“ be platesnio vertybių pasirinkimo, be asmenybės laisvės neišugdė lauktojo novatoriško, drąsaus, teisingo žmogaus.

Tuo pačiu metu Rudolfas nuogąstavo dėl Lietuvos ateities, puikiai žinodamas, kokie pavojai tyko vartotojiškos, aukštesnius idealus pamynusios kapitalistinės visuomenės. Beje, šiuo požiūriu jo nuomonė puikiausiai sutapo su popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtu viešu kreipimusi į Rytų ir Vidurio Europos tautas…

Ryški, laisva asmenybė daug kam neparanki?

Rašydamas knygą apie Rudolfą Baraniką (ir – trečią knygą apie Lietuvos žydų likimus), ne sykį galvojau: kodėl net išties talentingas, socialinio teisingumo ir taikos idėjas (kas gali būti gražiau, kilniau, humaniškiau?) visą gyvenimą ištikimai gynęs žmogus nėra visiems priimtinas, parankus?

Vieniems lietuviams šis leidinys gali nelabai patikti todėl, kad herojus nebuvo tautietis, be to, simpatizavo Sovietų Sąjungai. O kiti galbūt girs žydą, mokėjusį lietuviškai geriau už daugelį lietuvių…

Nenustebčiau, jei žydams užkliūtų tai, kad Rudolfas Baranikas buvo netipiškas žydas: netikintis jokiu Dievu, nesiekęs politinių ir finansinių galių, be to – pernelyg „sulietuvėjęs“. Vienintelė jo numylėta tauta – menas… O dar vienas „nepalankus“ Rudolfo bruožas – jis smerkė Izraelio politiką, nukreiptą prieš palestiniečius. Realistinio meno apologetams R.Baranikas pernelyg šaltas, sudėtingas, nesuprantamas.„Grynojo meno“ atstovai teigia, girdi, Baranikas pernelyg politiškas…

Ką gi, belieka konstatuoti seniai žinomą tiesą: idealistams visais laikais ir prie visų valdžių buvo nelengva!