Interneto platybėse užtikau žinutę, kad prestižinis vakaruose leidinys „The Economist“ padarė išvadą, jog žiniasklaida grįžta į priešindustrinius laikus – 18 amžių. Tai daro technologijos ir socialiniai tinklai. Šokiruojanti išvada 21–ojo amžiaus atstovui.
Interneto platybėse užtikau žinutę, kad prestižinis vakaruose leidinys „The Economist“ padarė išvadą, jog žiniasklaida grįžta į priešindustrinius laikus – 18 amžių. Tai daro technologijos ir socialiniai tinklai. Šokiruojanti išvada 21–ojo amžiaus atstovui.
„Laikraščiai tuo metu tebuvo mažo tiražo, daugiausia skirti vienam miestui, regionui. Juose nedirbo žurnalistai, buvo platinami pranešimai ir nuomonės. Visa ankstyvoji žiniasklaida rėmėsi tam tikro socialinio rato, bendruomenių naujienomis, gandais, požiūriais ir idėjomis“, – apie pirmąją spaudą rašoma toje žinutėje.
Trumpai tariant, tai buvo gandai su žemiausiu patikimumo reikalavimu.
Apie kažkokį patikimumą buvo pradėta kalbėti tik tada, kai žinias rinkti, sisteminti ir perduoti visuomenei pradėjo profesionalūs, iš to gyvenantys žurnalistai. Kaip ir turi būti normalioje visuomenėje, kurioje kiekvienas dirba savo darbą ir už tai gauna atlyginimą.
Socialiniai tinklai, galimybė rašyti komentarus internete, blogai, regis, kuria „arčiau“ esančią demokratiškesnę žiniasklaidą. Tačiau ar susirgę gydytis einate pas šaltkalvį?
Kiekvieną kartą skaitant blogus, komentarus ir informaciją socialiniame profilyje internete verta užduoti klausimą: „Kodėl kažkas be atlyginimo nori skleisti žinias?“. Akivaizdu, kad už to „demokratiškumo“ slypi kažkokie interesai. Efektyviai sukoordinuota socialinė žiniasklaida sukėlė revoliucijas ir karus arabų pasaulyje. „Plaunant smegenis“ ideologiškai neatspariems, bet maksimalistinių siekių trokštantiems sluoksniams, tie, kurie koordinavo veiksmus, siekė likviduoti ne vienų „nedemokratiškų rinkimų“ rezultatus. Todėl sakyti, kad tradicinė žiniasklaida yra „nedemokratiška“, o socialinė žiniasklaida yra „demokratiška“, manau, naivu.
Bet kam žiūrėti į globalius įvykius, jei pavyzdžių užtenka ir Lietuvoje. Kaip bebūtų „keista“, bet blogus Lietuvoje pirmiausia pasičiupo politikai. Aišku, kodėl.
Arba internete buvo susikūrę daugybė puslapių ir portalų, kurie tiesiog nunyko ar neišaugo iki bent lokalaus žinomumo. Priežastis – finansai. Dauguma „naujųjų pranašų“, savo veiklą plėtojančių internete, vienaip ar kitaip susiveda į propaganda tiesiogiai suinteresuotų asmenų ir ypač partijų ratą. Tad ar tai galima vadinti žiniasklaida? Juk patarlė „nemokamas sūris – tik pelėkautuose“ niekada nebuvo praradusi aktualumo.
