Dabar Anykščių rajonui priklausančiame Jusiškių kaime 1931 metais gimė profesorius Aloyzas Sakalas, vienas žymiausių Lietuvos politikų. 1949-1954 metais jis kalintas ir tik po tremties baigė vidurinę. 1969 metais A.Sakalas apsigynė „kandidatinę“, 1976 m. – „daktarinę“ disertaciją. Nuo 1978-ųjų – jis Vilnaius univesriteto profesorius. 1990-2004 metais A.Sakalas buvo Lietuvos parlamento nariu, 2004-2009 metais dirbo Europos parlamente.
Iš Anykščių rajono būsimojo profesoriaus tėvai išsikraustė, kai jam buvo tik treji. Tačiau A.Sakalas jaučia gimtinei sentimentus ir stengiasi padėti kraštiečiams – netrukus Kavarsko biblioteką turėtų pasiekti profesoriaus dovanojamos knygos.
– Kokį save atsimenate 1960-aisiais, kai Jums dar nebuvo trisdešimties?
– Aš ką tik buvau baigęs institutą.
– Jūs – inžinierius, kupinas vilčių?
– Mane paskyrė dirbti ne pagal specialybę, nes neturėjau reikiamos KGB formos. Kadangi aš buvau atsėdėjęs penkerius metus kalėjime, tokios formos gauti negalėjau.
– Jūs neseniai buvote grįžęs iš tremties, patekęs į „pelkę“… Ar turėjote vilties, kad kažkas iš esmės pasikeis?
– Niekad nepraradau vilties. Ypač, kai mirė Stalinas, pasikeitė daug kas, atsirado daugiau vilčių. Trejus metus pradirbau tam institute, o po to mane kažkaip pamatė docentas Algirdas Smilga. Jis lankėsi institute ir mane pakvietė į universitetą skaityti paskaitas. Ten ir likau. Apsigyniau disertacijas, profesoriaus vardą gavau. Tapau fiziku. Patekau į universitetą tarp fizikų , jie šnekėjo kažkokiom neaiškiom sąvokom. Norėjau suprasti apie ką jie kalba. O kai supratau – pradėjau rašyti mokslinius darbus.
– Ar pamenat kaltinimą, dėl kurio Jūs atsidūrėte Sibire?
– Puikiai. Važiavau į kaimą per vasaros atostogas, pakeliui apsinakvojau pas savo draugą. Kitą rytą turėjau keliauti į savo Jusiškį. Iš ryto mane žadina – žiūriu, kareiviai stovi. Parodžiau pasą. Sako, apsirenk ir eik lauk. Pasirodo, kareiviai atvažiavo išvežti mano draugo šeimos. Su tuo savo draugu susirašinėjau, kai jis jau buvo Sibire. Parašiau jam laišką, kad Lietuvoje žmonės nelabai patenkinti tarybų valdžia. Tą laišką perėmė saugumas. Mane apkaltino, jog nuteikinėju žmones prieš tarybų valdžią ir bandau sukurti antitarybinę grupę. Gavau aštuonerius metus be teismo. Neapsimetu, kad buvau grandiozinis patriotas. Aš buvau vaikigalis, man nebuvo nė aštuoniolikos metų.
– Išvažiavot nebaigęs vidurinės…
– Grįžęs baigiau.
– Sibire išbuvote visus aštuonerius metus?
– Ne. Iš pradžių mane nuvežė į griežto režimo lagerį Kazachstane. Kadangi aš vežant į Sibirą dar buvau iš traukinio pabėgęs, tai jie mane laikė specialiai tam kalėjime. Ten laikydavo kamerose surakintomis rankomis ir varydavo į darbą. Darbo zonoje antrankius nuimdavo, o vakare vėl uždėdavo. Po kurio laiko nusprendė, jog aš nepriklausau griežto režimo kontingentui ir mane permetė į Tolimuosius Rytus. Ten lageryje galėjai užsidirbti pinigų, o jeigu gerai dirbai, už dieną įskaitydavo dvi ar net tris. Aš pakliuvau į tokią brigadą, kuri labai gerai dirbo, ir mes per dieną atidirbdavome už tris dienas. Ketverius metus devynis mėnesius Sibire išbuvau.
– Visais savo gyvenimo laikotarpiais pasiekėte viršūnes. Buvote mokslo elite, paskui Lietuvos politikos viršūnėje, galų gale – tarp Europos politikos lyderių…
– Ne. Visai viršūnėje nebuvau niekur. Gal tik netoli jos…. Vidurinę baigiau aukso medaliu, Kauno politechnikos institutą baigiau „raudonu“ diplomu. Taigi ir tada buvau kažkur viršuj, bet ne pačioj viršūnėj.
– Kur geriau jautėtės – moksle ar politikoj?
– Moksle.Ten niekas tavęs nepuola, o analizuoja darbus – ką padarei, ko nepadarei. Politikoje oponuojama ne tavo veiksmam, sprendimams, o tau kaip asmeniui. Tu – šioks ir anoks, ir visai nesvarbu, ką darai.
– Tačiau Jūs vienas iš nedaugelio politikų, prie kurių joks blogis nelipo. Jokia negera etiketė profesoriui Aloyzui Sakalui nebuvo priklijuota.
– Džiaugiuosi, kad jūs taip galvojat, bet yra galvojančių ir kitaip, bet aš iš tikrųjų nė cento svetimo nesu pasiėmęs.
– Devinto dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje veikė skirtingi politiniai poliai – Sąjūdis ir komunistų partija. Jūs tapote savotišku neformalu – ėjote į atkuriamą Lietuvos socialdemokratų partiją.
– Socialdemokratai kūrėsi todėl, kad visi supratome, jog demokratinėse valstybėse turi būti daugiapartinė sistema. Partija tuo metu buvo tik viena, Sąjūdis nebuvo partija. Aš niekada nebuvau nei komjaunuolis, nei komunistas. Daugiapartinę sistemą reikėjo atkurti. LSDP atsirado profesoriaus Kazimiero Antanavičiaus iniciatyva. Jis subūrė iniciatyvinę grupę ir mane pakvietė. Aš galėjau tapti ir Krikščionių demokratų partijos nariu, jeigu jie mane būtų pakvietę, kadangi nieko prieš neturiu krikščionišką ideologiją. Vėliau mestis iš partijos į partiją – tai ne mano stilius, aš partijų nekaitalioju. Socialinės ekonominės nuostatos ir socialdemokratų partijos, ir krikščionių demokratų partijos yra tos pačios. Ir čia ne mano vieno nuomonė. Po vienos iš televizijos diskusijų su krikščionimis demokratais man paskambino Bronislovas Lubys ir sako: „Dabar aš žinau, kuo krikščionys demokratai skiriasi nuo socialdemokratų. Krikščionys demokratai į bažnyčią turi eiti kiekvieną savaitę, o socialdemokratai – nebūtinai.“ Ir čia teisybė. Tačiau krikščionys demokratai nuėjo ne su mumis, o su konservatoriais. Bet čia jų problemos…
– Ar iš Sąjūdžio laikų kompanijos turite žmonių, kuriuos galite vadinti draugais?
– Pirmiausia – docentas Algirdas Smilga, Angonita Rupšytė, Vytautas Radžvilas, Mečys Laurinkus…
– Į Sąjūdį atėjote su grupe draugų ar vienas kaip individas?
– Kartu su grupe draugų sukūrėm Sąjūdį Vilniaus universitete. Po to ta universiteto sąjūdžio iniciatyvinė grupė buvo priskirta Vilniaus sąjūdžio kompetencijai. Paskui aš buvau išrinktas Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos pirmininku. Vilniaus universitete sąjūdį kūrėme su A.Smilga, kuris buvo partinis, Jonu Tamuliu, kuris vėliau buvo Aukščiausios Tarybos narys. Sąjūdį labai palaikė tuometinis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius.
– Pradžioje Sąjūdis buvo gražus, idealistinis darinys. Tačiau kažkada jame pasidarė būti „neskanu“. Kada tai atsitiko?
– Pradžioje Sąjūdis buvo visų žmonių. Niekas neklausdavo, ar tu partijai priklausai, ar tu tikintis ar netikintis. Visi buvo – sąjūdis. Vėliau Sąjūdį nusavino tie, kurie manė esą vieninteliai patriotai. Dažniausiai tie patriotai – buvę aršūs komunistai. Buvo išknistas Bronius Genzelis, įtaką prarado Romualdas Ozolas. Aš prisimenu B.Genzelio paskaitas universitete – sueidavo žmonės iš gatvės klausyti. Atsimenu didžiulę R.Ozolo įtaką, paskui jie buvo nustumti. Atsirado antrasis Sąjūdis, kurį sudarė labai kategoriški dešiniųjų pakraipų žmonės ir turėjo vienintelį, niekados neklystantį lyderį….
– Kokia Jūsų diena dabar, kai nebedirbate valdiško darbo?
– Dabar išsimiegu, kiek noriu… Susitikimų būna įvairių. Įkūrėm Žmogaus teisių gynimo centrą visuomeniniais pagrindais. Sukvietėme nemažai konsultantų. Žmogus į centrą gali kreiptis su savo bėda ir klausti, kaip jo tą bėdą išspręsti.
– Didžiąją laiko dalį leidžiate mieste ar turite kaimą?
– Mieste gyvenu. Savaitgaliais išeinu į miškus, nusimaudau ežeruose, kai karšta. Turiu gryčią netoli Kuktiškių. Vienas ten nebūnu, nes reikėtų ir pačiam valgyti gaminti, o aš tai tingiu daryti. Kai vaikai būna, tai ir aš sėdžiu prie jų.
– Gryčia nėra grįžimas į vaikystę, jaunystę?
– Ne. Grįžti į vaikystę gali ten, kur augai. O tos gryčios, kurioje augau, nebėra.
Mane pasiuntė dirbti į elektrografijos institutą, kuris pats buvo slaptas, bet turėjo neslaptų padalinių. Dirbau mechaniku neslaptame padalinyje, nors buvau radiotechnikas.
– Kokia buvo Jūsų vidinė būsena?
– Prasta. Juk dirbau ne savo darbą.
