Šalis laimi, kai kovoja ne tik kariuomenė

Lapkričio 23-ąją, trečiadienį, Anykščiuose lankėsi Ukrainos didvyris Oleksandras Tereščenka.
2014-aiais gindamas Donecko oro uostą abiejų rankų ir vienos akies netekęs O.Tereščenka dalyvavo Anykščių menų centro rengtame dokumentinių filmų festivalyje ADOX. Karo žurnalisto Aleksandro Matonio pokalbis su ukrainiečiu vykęs Anykščių koplyčioje buvo vienas iš ADOX festivalio renginių.

Išmoko gyventi be rankų

O.Tereščenka per Donecko oro uosto apšaudymą, išgelbėjo savo bendražygius – jo rankose sprogo rusų numesta granata. Donecko oro uosto gynimas buvo filmuojamas. Anykštėnams parodytos kelios filmuotos minutės, kuriose rodomas sužeistas ir jau sutvarstytas O.Tereščenka.
Ukrainos didvyris yra parašęs knygą „Gyvenimas po 16.30 val.“. Šį knyga sulaukė jau 14 leidimų.

Dabar Lietuvoje gyvenantis karys yra įkūręs savo vardo fondą. Fondo valdyboje yra ir lietuviai – plastikos chirurgas Simonas Grybauskas bei atsargos karininkas Aurimas Navys. O.Tereščenka anykštėnams sakė, jog fondą savo vardu pavadino ne todėl, kad vaikosi tuščios šlovės, bet dėl to, jog tokiu būdu nurodo, kas yra atsakingas už kiekvieno suaukoto cento sąžiningą panaudojimą.

Kol kas Oleksandro Tereščenkos fondas rūpinasi išskirtinai parama Ukrainos kariuomenei, o po pergalės bandys padėti sužeistiems kariams integruotis į gyvenimą.
Vietoje kairės rankos O. Tereščenka turi protezą. Beje, Anykščių rajono merui Sigučiui Obelevičiui po renginio svečiui bandant įteikti maišelį su dovana ukrainietis ironizavo:„Kabinkit man ant kablio, tai pati brangiausia pasaulyje pakaba.“ Jis tvirtino, kad sugeba be pašalinės pagalbos savimi pasirūpinti naudodamasis tik kablį primenančiu protezu ir sieks, jog ir kiti kare sužeisti veteranai neprarastų vilčių ir iš naujo mokytųsi gyventi visavertį gyvenimą. „Praradęs abi rankas ir vieną akį aš netapau balastu visuomenei. Dirbau patrulinės policijos akademijos rektoriaus pavaduotoju, auklėjau būsimuosius policininkus. Žinau, kaip grąžinti veteranus į normalų gyvenimą“, – Anykščiuose kalbėjo O.Tereščenka.

Neketino būti kariu

A. Matonio kalbinamas O. Tereščenka dėstė, jog jis iki 2014 metų gyveno civilį gyvenimą ir net nerado savyje drąsos važiuoti į Maidaną. Tačiau po Maidano, kurio metu žuvo per šimtas protesto dalyvių, ukrainietį apėmė graužatis. „Supratau, kad jeigu neprisidėsiu – savęs nebegerbsiu. Ilgai ruošiausi, kol prisiruošiau nueiti į karinį komisariatą užsiregistruoti savanoriu“, – Anykščiuose kalbėjo Ukrainos didvyris. Po to, kai buvo pakviestas į kariuomenę, O.Tereščenka dvi savaites buvo granatsvaidininkų mokymuose ir po kurio laiko išvažiavo į Donbasą, kuriame jau vyko karas.

„Vieną vakarą kuopos vadas pasakė, kad reikia savanorių, kurie važiuotų ginti oro uosto, į priekį išėjo visa kuopa. Jaunas leitenantas man dėstė „o kam jums reikia, jus mums į tėvus tinkate“. Atsakiau, kad taip – jūs man į sūnus tinkate, todėl blogai jausiuosi jeigu jus kovosite, o aš liksiu“, – pasakojo ukrainietis karys.
Komentuodamas filmuotus vaizdus, kuriuose po sužeidimo užfiksuotas O.Tereščenka jis sakė, kad nebuvo praradęs sąmonės, o ją prarasti norėjo. „Laukiau, kad bus kaip kine – tuoj pajausiu, kad kylu, kylu, o Dievas paliečia mano kaktą ir sako: „Grįžk į žemę sūnau, tu dar ne viską padarei“. Deja taip neįvyko. Man buvo labai baisu, man tada buvo jau 47-eri ir aš nebuvau nieko vertingo padaręs nei savo šeimai, nei savo šaliai. Supratau, kad įvyko kažkas baisaus. Kiekvienas žmogus save laiko kažkokiu išrinktuoju, kuris būtinai bus apsaugotas, juk būtent jis negali taip paprastai numirti“, – kalbėjo ukrainietis.

„Anksčiau į tuos kadrus žiūrėti buvo sunkiau, juk visgi turint rankas – gyveni linksmiau. Bet aš niekada nesigailėjau, kad ten buvau, nekeisčiau savo gyvenimo į jokį kitą“, – apie filmuotą medžiagą sakė karo veteranas.

Turėčiau, bent vieną ranką…

O.Tereščenkos karas truko tik septynias dienas. Po to, kai šių metų vasario 24-ąją prasidėjo plataus mąsto Rusijos invazija į Ukrainą, kariui buvo labai sunku, jog jis negali ginklu ginti šalies. „Turėčiau bent vieną ranką – nedvejočiau“, – apie šalies gynybą sakė O.Tereščenka.

Jis rodydamas skaidres atkreipė dėmesį į dviejų savo bičiulių nuotraukas. Vienas jų Olegas, 2014-aisiais praradęs koją. „Olegas tęsia kovą. Snaiperis. Per fondą nupirkome optiką su termovizoriumi, kad jis galėtų priešus naikinti ir naktį“, – apie bičiulį kalbėjo O.Tereščenka.

Kitas didvyrio draugas, kurio nuotrauką jis rodė anykštėnams, etninis žydas Ilja. „2014-2015- aisiais jis kovojo. Pernai su šeima išvažiavo į Vokietiją, neblogai įsikūrė. Vasario 24-ąją Ilja parašė į mūsų grupę „Telegram“ kanale: „Vaikinai, toks jausmas, kad aš jus išdaviau“ ir po trijų dienų jis jau buvo pas mane. Dabar Ilja kariauja, vadovauja oro žvalgybos būriui ir sėkmingai „košmarina“ priešui“, – kalbėjo ukrainietis.

Dalis ukrainiečių nesijaudino dėl 2014-ųjų karo

Pasak O.Tereščenkos nuo Ukrainos karo jau pavargo visas pasaulis. „Kai ateina sąskaitos už elektrą, už dujas, už šildymą, supranti, kad tai ir mokestis už karą. Ir mūsiškiai panašiai jautėsi 2014 metais, galvojo, kad karas kažkur Donbase, kad ta žmonių dalis gal to ir nusipelnė, o pas juos Kijeve ar Lvive viskas bus normalu. Bet vasario 24-ąją karas atėjo pas visus./…/ Europai ir NATO blogiausias scenarijus, jeigu mes nuspręsime, kad reikia atiduoti dalį teritorijos ir gyventi neva taikoje. Tai visam pasauliui bus baisiausias dalykas. Ukraina savo krauju moka už tų, negaliu jų vadinti žmonėmis, veiksmus mūsų šalyje. Jie jau net ir ne žvėrys“, – dėstė karys.
Pasak jo, ukrainiečiai ir rusai išoriškai yra panašūs, bet savo vidumi skirtingi. „Mūsų karas prasidėjo Maidane“, – kalbėjo O.Tereščenka.

O.Tereščenka gyveno Mikolajevo mieste. Šių metų vasarą Mikolajave lankėsi ir reportažą ten kūrė A.Matonis. Jis atkreipė dėmesį, kad apšaudomas miestas vasarą atrodė tarytum išmiręs. Mikolajeve iki karo veikė trys laivų statybos įmonės, šiame mieste pastatytas ir garsusis kreiseris „Moskva“, kuris karo pradžioje buvo pasiųstas žinoma kryptimi, o vėliau paskandintas Juodojoje jūroje.

O.Tereščenka sakė, kad iki karo Mikolajavo gyventojai buvo arba prorusiški, arba neutralūs, kuriems nesvarbu kieno vėliava kabo ant merijos pastato. Prasidėjus plataus masto Rusijos antpuoliui, Mikolajavo gyventojų pozicija pasikeitė, miestas didvyris gynėsi ir atlaikė apsiaustį.

Lietuva pirmiausia turės gintis pati…

Ukrainos kariui klausimus uždavinėjo ir anykštėnai kariai savanoriai. Vienas iš anykštėnų ukrainiečio klausė, ką galėjo padaryti Ukraina (ir ar galėjo kažką padaryti), jog šio karo nebūtų.

„Aš buvau vienas iš tų žmonių, kurie galvojo, kad po 1991 metų mums armija nereikalinga. Amerikai ir NATO mes neįdomūs, o rusai mums juk broliai. Deja daugelis taip galvojo, niekas nekreipė dėmesio į armiją, į kalbą, kultūrą. Nevyko šalies ukrainizacija. 1991 metais mes neįvertinome Nepriklausomybės, kurią gavome be karo. 2014-aisiais pamačiau, kad armijos pas mus praktiškai nėra, vietoje kuopos buvo 35 kareiviai iš kurių tik 2 turėjo kovinės patirties“, – dėstė svečias.

Iš auditorijos paklaustas nuomonės apie tai, kaip Lietuvoje ugdyti jaunimo patriotizmą ukrainietis kalbėjo, kad svarbiausia suvokti, jog jeigu Lietuva bus užpulta, tai ne NATO ją gins lietuvių padėdama, o atvirkščiai – turės gintis patys lietuviai padėdami NATO. „Žmonės privalo suprasti, kokia yra laisvės kaina, ką jie turi būti pasiruošę paaukoti dėl laisvės. Yra tokia patarlė – į kalną įkopia tas, kuris vardan šio tikslo yra pasiryžęs numirti. Dabar labai sunku kariauti, laukti mirties, sėdėti drėgname, šaltame apkase, kai žinai, kad gyvenimas yra labai smagus, kad jau pasirodė „14 Iphone“, – pasakojo ukrainietis.

Tik vieninga šalis gali atsilaikyti

Kai šalis kovoja su didesne valstybe, kuri ją pranoksta ginkluotomis pajėgomis, kovoja ne tik jos kariuomenė, kovoja visa liaudis. Šalis tampa vieningu organizmu. Jei negali į rankas paimti ginklo – tapk „valantioru “ (tiesioginis vertimas – savanoriu, bet rusų kalboje ši sąvoka turi platesnę – pagalbininko, talkininko prasmę – aut. past.), jei ir to negali – netapk bent humanitarine našta kitiems. Jeigu išvažiavai į užsienį, tai nors nedaryk gėdos savo šaliai, o elkis oriai ir kovok informacinį karą. Jeigu mes būsime tokiu organizmu, mes būtinai laimėsime“, – apie visuomenės susitelkimo reikšmę aiškino svečias.

Jis pateikė du skirtingus pavyzdžius kaip elgiamasi su pinigais, kuriuos artimieji gauna, kaip kompensacijas žuvus kariui. „Turbūt matėt siužetą, kaip žuvusio rusų kario tėvas už valstybės skirtą kompensaciją nusipirko baltą „ladą“. Ir pas mus tėvai gauna pinigus. Vieno 2014 metais žuvusio vaikino motina paskambino man ir sako už tuos pinigus norėčiau nupirkti kariniam daliniui greitosios pagalbos automobilį, tam, kad daugiau vaikinų gyvybių pavyktų išgelbėti“, – kalbėjo O.Tereščenka.
Baigiantis renginiui svečias dėkojo lietuviams ir Lietuvai už paramą Ukrainai. „Lietuva maža, bet didelės širdies šalis“, – sakė Ukrainos didvyris. Pasak jo, karas neabejotinai baigsis Ukrainos pergale, o pergalė neįsivaizduojama be susigrąžintų visų buvusių Ukrainos teritorijų, įskaitant ir Krymą.